VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

06.10. Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordinui – 400 metų 5. Ilgametis Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimecas OSBM

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniuje, Aušros Vartų 7 b. veikia Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) vienuolynas, priklausantis Ukrainos Švenčiausiojo Išgelbėtojo provincijai.

Vienuoliai bazilijonai iš Vilniaus aptarnauja ukrainiečius – Rytų apeigų katalikus, gyvenančius Lietuvoje (Elektrėnuose, Kaune, Jonavoje, Klaipėdoje ir kt.). Vilniuje vienuoliai aptarnauja Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri, kaip minėta ankstesniuose šios rubrikos straipsniuose  1991 m. liepos 5 d. sugrąžinta Graikų apeigų katalikų tikintiesiems. Sugrąžinus bažnyčią, tuometinis Haličo (Ukraina) provincijos protoigumenas t. Vasylius (Bohdanas Mendrunas) OSBM išsiuntė t. Pavlo (Petro Jachimecą)OSBM ir  br. Volodymirą PeleškąOSBM į Vilnių dirbti sielovados darbą tarp Rytų apeigų katalikų.

T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonu ir bazilijonų vienuolyno igumenu (vyresniuoju) su trumpomis  pertraukomis dirbo ketvirtį amžiaus.

Petro Jachimeco pašaukimo kelias

Starjavos kaime Mostyskio r. (Lvovo sritis) Rytų apeigų katalikų kolūkiečio Ivano (1913 09 07–1995 03 11) ir namų šeimininkės Praskovijos Kazak (1924 10 16–1991 01 30) Jachimcų šeimoje 1961 m. birželio 8 d. gimęs ketvirtas vaikelis buvo pakrikštytas Petro vardu. Be Petro šeimoje augo dar keturi vaikai: Stepanas (gimęs 1955 11 27)  (gyvena Lvove), Anna (1957 03 16–2014 06 02), Volodymyras (1959 04 01) (gyvena Starjavoje) ir Marija (g. 1966 06 25) (gyvena Kijeve).

1947 m. Strajavos kaimas ne tik pateko į pasienio zoną – per jį buvo nutiesta valstybinė siena. Vienas trečdalis kaimo pateko Lenkijos teritorijai, o du trečdaliai – sovietų okupuotai Ukrainai. Pasienio riba nutiesta ties Jachimcų namo slenksčiu, tad juos, o ir kitus gyventojus perkėlė vieną kilometrą tolyn nuo pasienio. Kai namą ardė dalį geros naujos stogo dangos, pasiėmė viską reguliavę kariai. Ivano Jachimeco brolis Andrijus Stryko net per Maskvą gebėjo atgauti pasisavintą stogo dangą (deja, ne visą...). Po tokio kreipimosi net į Maskvą, vietinė okupacinė valdžia tapo atsargi ir Jachimcų šeimai, galima teigti, buvo kažkiek lengviau.

1930 m. Starjavoje pastatyta Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia sovietmečiu buvo paversta stačiatikių cerkve, kuri priklausė Maskvos patriarchatui. Graikų apeigų katalikams ji sugrąžinta tik 1991 m.

T. Pavlo Jachimecas OSBM prie gimtosios sodybos Starjavos kaime Mostyskio r. (Lvovo sritis)

T. Pavlo Jachimecas OSBM  (dešinėje) su giminaitėmis Strajavos kaimo kapinėse prie artimųjų kapų

 T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM su jauniausia seserimi Marija – vienuole Miroslava Jachimec SSMI

T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM dar suspėjo pasidžiaugti su teta Eva Jacula (1924 08 02–2015 11 01) prisidėjusia išleidžiant knygą „Strajava – mano lopšys“

Jachimcų šeimoje vaikai buvo auklėjami katalikiškai. Tėvai ir visi vaikai bendravo su dvasininkais, nepaisant, kad Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia 

Ukrainoje sovietinės okupacinės valdžios 1946 m. oficialiai buvo panaikinta, o patys tikintieji žiauriai persekiojami. Tad pamaldos vykdavo slapta privačiuose butuose. Tokio tėvų auklėjimo rezultato gražūs vaisiai: du vaikai pasirinko tarnystės Dievui ir žmonėms kelią. Petro pavyzdžiu, nors niekas apie tai nežinojo, pasekė ir jauniausioji sesuo Marija, taip pat  nieko nesakiusi artimiesiems: 1981 m. sausio 12 d. ji  įstojo į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Graikų apeigų katalikių kongregaciją (SSMI), pasirinkdama vienuolinį vardą – Miroslava. 1991 m. rugpjūčio 28 d. s. Miroslava SSMI davė amžinuosius įžadus.       

1976 m. Petras, baigęs Starjavos aštuonmetę mokyklą, Lvovo proftechnikos mokykloje Nr. 48 mokėsi staliaus specialybės. 1979 m. ją baigęs, pagal paskyrimą, dirbo Statybinių medžiagų gamykloje Lvove. Tačiau kasdieną dalyvavo šv. Mišiose Lotynų apeigų katalikų bažnyčioje Lvove (dabar tai Katedra).

Į pamaldžiai besimeldžiantį rimtą dvidešimtmetį jaunuolį atkreipė dėmesį vienuoliai. Sykį vienas jų paklausė, ar Petras nenorėtų tarnauti Dievui, tapti vienuoliu, o vėliau ir kunigu. Jaunuolis apsidžiaugė. Jis buvo supažindintas su naujokų magistru (dvasios vadu) kun. Vasyliumi (Bohdanu Mendrunu) OSBM, kuris jaunuolį pasikvietė į susitikimus su kitais vienuoliais. Susitikimai vykdavo kas savaitę: bendrai meldėsi, vyko įvairios dvasinės konferencijos. Taip Petras tapo kandidatu į vienuolius, o 1980 m. rugsėjo 5 d. jis įstojo į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Po poros metų įstojo į pogrindinę kunigų seminariją Lvove, kurioje mokėsi 1983–1988 metais. 1983 m. spalio 9 d. davė pirmuosius, o 1988 m. sausio 12 d. – amžinuosius įžadus.

Įstojęs į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną pasirinko vienuolinį vardą – Povilas (Pavlo). Kad sūnus įstojo į vienuoliją ir mokosi pogrindžio seminarijoje, kaip jau minėta, niekas iš artimųjų, netgi tėvai – nežinojo. Taip pat ir Pavlo nežinojo, kai į vienuoliją įstojo jo jaunylė sesuo Marija.

Kad turėtų daugiau laiko dvasiniam gyvenimui, P. Jachimecas pakeitė darbą. Įsidarbino Lvovo geležinkelio pašto skyriuje, staliumi. Čia dirbo iki 1989 m., kol Bažnyčia Ukrainoje galėjo išeiti iš pogrindžio.

 Pogrindžio seminarija Lvove veikė daugelyje vietų – patikimų žmonių butuose – ir buvo griežtai įslaptinta: seminaristai net nepažinojo besimokančių kituose kursuose. Kun. Pavlo kurse, pradėjo mokytis 7 jaunuoliai, o baigė tik 5.

Kelionės į Lietuvą – kurjeris. Pažintis su Lietuva   

Mokydamasis pogrindžio seminarijoje klierikas P. Jachimecas jau nuo 1987 m. pabaigos pradėjo keliones iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal – tapdamas savotišku kurjeriu – į Ukrainą slapta gabeno religinę literatūrą. Ukrainoje Graikų apeigų katalikų Bažnyčiai veikiant pogrindyje, Lietuvoje, slapta (irgi pogrindyje) ukrainiečių kalba buvo spausdinamos religinio turinio knygos, maldaknygės. Šiame darbe P. Jachimecui daug talkino Vilniaus arkivyskupijos Švč. Jėzaus Širdies (Dievo Apvaizdos) bažnyčios klebonas kunigas Jonas Vaitonis (1941 02 03–1970 05 23–1999 08 30), būsimasis Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Gražulis ir kiti. Vėliau, Lietuvai tapus nepriklausoma, ši veikla plėtėsi kitomis kryptimis.

Pavlo Jahimecui ne kartą tik Dievo Apvaizdos dėka, pavyko išvengti saugumiečių, jau „belipančių jam ant kulnų“. Tarkim 1988 m., kada Lvovo geležinkelio stotyje buvo pradėti  intensyviai tikrinti keleivių daiktai, dokumentai, t. Pavlo, jausdamas pavojų, iš Vilniaus pirkdavo bilietą į Lvovą, o išlipdavo jo nepasiekęs – stotelėje Krasne. Iš čia Lvovą pasiekdavo autobusu ir taip apsisaugojo nuo gresiančio lagaminų ir kuprinių tikrinimo, tad nei viena Pavlo vežta religinio turinio knyga nepateko į saugumiečių rankas.

T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM 1988 m., taigi metai iki UGKC legalizacijos, baigė pogrindžio seminariją Ukrainoje ir 1988 m. gruodžio 4 d. vyskupas Sofronas (Stepanas Dmyterko)OSBM, kaip jau minėta, jį  įšventino į kunigus Tačiau šv. Mišias, dalyvaujant tėvams ir artimiesiems, galėjo paaukoti tik beveik po pusės metų.

Pirmasis Pidhircų vienuolyno igumenas

Bažnyčiai išėjus iš pogrindžio kun. t. Pavlo Jachimecas OSBM, buvo paskirtas pirmuoju Pidhircų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai vienuolyno igumenu, nors tikintiesiems buvo sugrąžinta tik bažnyčia. Pidhircai įsikūrę vaizdingoje kalnuotoje vietovėje, kurioje tvyro ypatinga dvasinė ramybė.

Pidhircai t. Pavlo labai svarbūs keliais aspektais: tai viena seniausių Ukrainoje vietovių, kur buvusios pagonių šventyklos vietoje jau XII a. buvo pastatyta pirmoji vienuolyno stačiatikių cerkvė; bažnyčioje saugoma stebuklais garsėjanti Verkiančios Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona. 1754 m. balandžio  7 d. – popiežiaus Benediktas XIV pašventino jos karūnas, suteikdamas pilnus atlaidus; XVIII a. Pidhircų vienuolynas buvo svarbus vienuolių bazilijonų centras;  tai pirmoji tarnystės vieta, kurią, dirbdamas Vilniuje, t. Pavlo papuošė atveždamas iš Lietuvos Švč. Mergelės Marijos žmogaus dydžio skulptūrą (ji stovi šventoriuje prie bažnyčios).

T. Pavlo gerai žino vienuolyno likimą sovietmečiu. 1946 m. kovo mėnesį sovietinė valdžia likvidavo bazilijonų vienuolyną (jo patalpose įrengtas tuberkuliozinis dispanseris). 1960 m. uždarius bažnyčią, pamaldos vykdavo slaptai, skirtingose vietose, parapijiečių namuose. Pati bažnyčia buvo paversta dispanserio sandėliu, vėliau – traktorių remonto dirbtuve. Koplyčioje buvo įrengta dyzelinė elektros stotis, pirmame varpinės aukšte – vonia, o antrajame – apsigyveno medicinos personalas.

Tad į Pidhircus paskirtas t. Pavlo, neturėjo kur gyventi, nes vienuolynas dar nebuvo sugrąžintas. Gyveno Zoločivo Kristaus dangun Žengimo bazilijonų vienuolyne ir 1990–1991 m. klebonaudamas Pidhircuose, aptarnavo ir gretimų kaimų tikinčiuosius ir stengėsi, kad kuo greičiau būtų sugrąžintas bazilijonų vienuolynas.

Pirmos šv. Mišios prie uždarų bažnyčios durų aukotos 1989 m. gruodžio 24 d., o jau atgautoje bažnyčioje – 1990 m. sausio 7 d. (pagal senąjį bažnytinį kalendorių – perKalėdas).

Parapijos tikintieji pasistengė, kad kun. P. Jachimecui OSBM gyventi būtų skirtas vienas tuberkuliozinio dispanserio kambarys II aukšte. Iki tol t. Pavlo OSBM gyveno Zoločive, į Pidhircus važinėdavo. Kartais nakvodavo Olios Kavelec namuose, kur turėjo atskirą kambarį. Tas namas buvo aukštutiniame Pidhircų kaime netoli nuo Pidhorecko pilies, apie 2 km kelio iki vienuolyno.

Oliai Kavelec mirus, šiame name apsigyveno jos sūnaus Jurijaus šeima, su kuria t. Pavlo  jau gyvendamas Lietuvoje palaikė draugiškus ryšius. Reikia pasakyti, kad  Olios marti Lesia labai gražiai siuvinėja. Jos siuvinėtomis staltiesėmis bei rankšluosčiais t. Pavlo dėka pasipuošė Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios Švč. Mergelės Apreiškimo koplyčia.

Autorė liudininkė, kad t. Pavlo, ir po 20 metų atvykusį į atlaidus Pidhircuose, vyresnieji parapijiečiai puikiai prisiminė ir kiekvienas kvietė nors trumpai minutėlei užsukti į jo namus...

T. Pavlo pradėjo Pidhircų vienuolyno bažnyčios remontą, padarė nemaža darbų. Pidhircuose dirbo iki 1991 m. birželio 27 d., kol  buvo paskirtas į Lietuvą. Liepos 6 d. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje jau aukojo pirmąsias šv. Mišias.

T. Pavlo stengėsi, kad Pidhircus aplankytų kuo daugiau lietuvių. Tarkim, Šiaulių universiteto kolektyvo oficialiai delegacijai po susitikimų Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitete (2007 m. balandžio 25–26 d.) bei Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilionų institute Briuchovičiuose (2007 m. balandžio 26 d.), t. Pavlo rūpesčiu 2007 m. balandžio 27 d. suorganizavo susitikimą su tėvais ir broliais bazilijonais, dirbančiais Pidhircuose – tai t. Pavlo indėlis bendradarbiavimo sutarčių įgyvendinimui.

 

Atgal