VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

10 01. Aukštaitijos krašto sūnus – lietuvybės puoselėtojas Vilnijos krašte

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Dr. kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08) – dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras, pedagogas, administratorius, politikas, aktyvus kovotojas dėl lietuvybės Vilnijos krašte, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmasis pirmininkas, aktyvus 1920–1926 m. Lietuvos Seimų narys, visuomenės veikėjas, vienas Tėvynės apsaugos rinktinės organizatorių ir aktyvus veikėjas iki tragiškųjų Sedos kautynių, užėmęs atsakingas pareigas, o kovotojams tapęs dvasiniu vadu. Pasitraukęs į Vokietiją, 1947 m. gruodžio 8 d. mirė. Palaidotas Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus Švietimo ministerijos tarnybos lapas su jo nuotrauka

Dr. J. Steponavičius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931), 1928 m. jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, už veiklą Rusijos kariuomenėje –Šv. Stanislovo 4 laipsnio ordinas (1916 m.). 2002 m.  apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 2007 m. kovo 2 d. dr. kun. Jonas Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.

Dr. kun. J. Steponavičiaus gimtinėje Zokoriuose prie tautodailininko Jono Tvardausko pastatyto koplytstulpio Utenos rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė

Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje (Zarasų ir Utenos rajonų paribys), kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais  rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko (1938 01 26–2010 07 01). Koplytstulpį  pašventino Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir tuometinis Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios ilgametis klebonas mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13). 

J. Steponavičiaus mokslai.

Iki 1890 m. Jonas Steponavičius mokėsi namuose. Tada įstojo į Rygos Aleksandro III gimnaziją, o 1896–1899 m. mokėsi Rygos miesto valstybinėje gimnazijoje. Savo noru palikęs mokyklą (išvyko nebaigęs VI-tos klasės), atvyko į Vilnių. Įstojo į Vilniaus kunigų seminariją (mokėsi 1899–1903 m.), jau seminarijoje tapo ryškiu lietuviu – patriotu.

1903–1905 m. mokslus tęsė Sankt – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Už disertaciją apie Kanto mokslą, jam suteiktas teologijos magistro laipsnis (1905).

1906 m. įšventintas į kunigus.

1905–1912 m.J. Steponavičius studijavo filosofijos, gamtos ir sociologijos mokslus Miunchene ir Leipcige.Vokiečių kalba apsigynė disertaciją (Subjektyvios lygybės nustatymas, remiantis vidutine paklaida ir vartojant registravimo metodą), kuri buvo išleista atskira knygele. Grįždamas į Lietuvą be gimtosios lietuvių kalbos mokėjo dar 6 užsienio kalbas: rusų, lenkų, vokiečių lotynų, prancūzų ir graikų.

Darbas Lietuvoje.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus darbe išskiriamos trys pagrindinės kryptys: pastoracinė, politinė, pedagoginė ir eilinio darbininko darbuotė. Jos susietos su visuomenine, administracine, organizacine veiklomis. Pastoracinė veikla: vikaro, klebono, kapeliono, administratoriaus darbas Vilniuje, Semeliškėse, Kaukaze, Smėlynėje (Zarasų dekanatas). Pedagoginį darbą J. Steponavičius dirbo Vilniuje, Zarasuose, Utenoje, politinį – Kaišiadoryse, Kaune, Utenoje ir Zarasuose.

Vilniaus laikotarpis (1912–1914).

Dr. kun. J. Steponavičius Vilniuje vikaravo Šv. Jono ir Domininkonų bažnyčiose, dirbo Vilniaus Pavlovskio (Paulauskio) vyrų gimnazijos tikybos mokytoju. Išgarsėjo kova dėl lietuvybės. Tai jo dėka buvo iškovotos pirmosios Gegužinės pamaldos lietuvių kalba Šv. Jono bažnyčioje. Nors tik du rytus buvo melstasi lietuviškai: nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje aukojo gegužines lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams, tačiau lenkai su tuo negalėjo sutikti, tad įvairiai trukdė Mišių metu, kėlė sumaištį, bandė sužaloti ir patį kunigą J. Steponavičių. Šie įvykiai, plačiai aprašyti to meto lietuvių spaudoje.

Dr. kun. Jono Steponavičiaus mokinė Danguolė Jonaitienė  (dešinėje) su Leonora Zapereckiene

Kun. dr. J. Steponavičius buvo išrinktas pirmuoju Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku (1913 01 31–1915 04 14), atlikdamas svarbių lietuvybės įtvirtinimo darbų Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Semeliškės (1914–1922).

Už aktyvią lietuvišką veiklą 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškės (lenkiškai rašyta Sumieliszki) Šv. Lauryno parapiją.

Dr. kun. Jonas Steponavičius Semeliškių Šv. Lauryno parapijoje dirbo su pertraukomis: 1914 m. birželis – 1915 m. gegužės 1 d. ir  1918–1922 m. 

Iš Semeliškių į Kaukazą (1915–1918), posūkis į politinę veiklą

1915 m. dr. kun. J. Steponavičius išvyko savanoriu į veikiančiąją Kaukazo armiją kapelionu ir išbuvo iki karo pabaigos – 1918 m.

Grįžęs į Lietuvą ir klebonaudamas Semeliškėse dr. kun. J. Steponavičius įsitraukė į politinę veiklą. Minima, kad kunigas kartu su vikaru kun. Jonu Sadūnu (1891 01 15–1915–1964 08 27) suorganizavo 50 vyrų partizanų būrį, kovojusį prieš lenkus.

 Utenos gimnazijos mokytojai 1939 m. (Danguolės Jonaitienės nuotrauka). Dešinėje kraštinis stovi dr. kun. Jonas Steponavičius

Jau apie 1919 m. dr. kun. J. Steponavičius tapo LKDP nariu, šios partijos Centro komiteto nariu ir greitai iškilo kaip vienas aktyvių veikėjų. Su propagandinėmis kalbomis važinėjo po Lietuvos miestelius agituodamas balsuoti už Krikščionių demokratų partijos atstovus, numatytus į Seimą. Kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas jis ir pats išrinktas į Steigiamąjį, vėliau Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Seimus. Trečiajame Seime dr. kun. J. Steponavičius – antrasis vicepirmininkas.Be to, nuo 1922 m. jis buvo Seimo finansų ir ekonomikos komisijų pirmininkas, konstitucijos ir krašto apsaugos komisijų narys, pasirašė po daugeliu svarbių interpeliacijų Lietuvos vyriausybei. Seime iš viso buvo 5 metus 11 mėnesių ir 15 d.

Tapęs deputatu Seime, o 1926 m. įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, žinoma, kad dr. kun. J. Steponavičius užėmė prosinodalinio egzaminatoriaus ir meno konsultoriaus pareigas.

Pedagoginė – administracinė veikla:  Zarasai (1927–1934)

Zarasuose dr. kun. J. Steponavičius pedagoginis darbas buvo susietas su administracine, organizacine ir visuomenine veikla. Jis ne tik vadovavo mokyklai, bet direktoriaus dėka vidurinė mokykla išaugo į aukštesniąją komercijos mokyklą – Zarasų valdžios aukštesniąją mokyklą, vėliau pilną aukštesniąją mokyklą. Pastačius naujus dviejų aukštų mūrinės mokyklos rūmus su moderniškiausiais įrengimais, vėliau, jau mokyklos direktoriui kun. J. Steponavičiui išvykus, tapo klasikine gimnazija, pavadinta K. Būgos vardu. Mokykloje veikė skautai, uždrausti ateitininkai dėl kurių direktoriui teko nukentėti, o mieste – šauliai (jo iniciatyva pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas šauliams). Be to, Zarasuose dr. kun. J. Steponavičius įsteigė M. Valančiaus liaudies universiteto Zarasų skyrių, tapo jo vedėju ir savo lėšomis išlaikė. Jame dėstė psichologiją, o vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbą. Be šios veiklos dr. kun. J. Steponavičius aptarnavo Smėlynės Šv. Kryžiaus parapiją.

Dr. J. Steponavičiaus knygos „Psichologiški Essays“  I dalies viršelis

Dr. kun. Jono Steponavičiaus aktyvi pedagoginė ir visuomeninė veikla neliko nepastebėta: 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Pedagoginė veikla Utenoje (1934–1942).

Atsipalaidavęs nuo administracinių direktoriaus pareigų, mokytojaudamas Utenoje, rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją. Anksčiau buvęs išauklėtas griežtoj eksperimentinės psichologijos mokykloj, kun. Juozapo Lomano (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 07) įtakoje susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi jo Utenoj išleistose dvejose dalyse Psichologiški Essays: Organinė psichologija I dalis išleista 1937 m. (70 psl.) ir 1939 m. (64 psl.); Psichologija, jos objektas ir metodas II dalis – 1938 m. (82 psl.). Apie tai dar kalbėsime.

Paskutinė darbo vieta Lietuvoje – Zarasai

1942 m. rugsėjo 1 d. dr. kun. J. Steponavičius sugrįžo į Zarasus ir mokytojavo iki 1943 m. gegužės Zarasų gimnazijoje, kol buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininku (1943–1944 m.). Jo iniciatyva Zarasų apskrityje buvo įsteigti Lietuvos laisvės armijos skyriai. Kaip Zarasų apskrities viršininkas jis dalyvavo 1943 m. balandžio 5 d. Kaune generolo Petro Kubiliūno (1894 05 16–1946 08 22) sušauktoje lietuvių konferencijoje, kurioje priimtos vokiečių pageidautos rezoliucijos dėl lietuvių savanorių dalinių kūrimo, buvo išrinktas į tarybą, sudarytą konferencijos metu.

Dr. kun. J. Steponavičius – vienas Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) kūrėjų

Artinantis sovietinei armijai,  vokiečių komendantas Zarasuose dr. kun. J. Steponavičiui ir Lietuvos laisvės armijos vadui leitenantui Vincui Tamošiūnui įteikė dokumentą, kuriame įsakyta teikti visokeriopą pagalbą besitraukiantiems į Vakarus Lietuvos laisvės armijos ir policijos daliniams.

1944 m. liepos 7 d. (sekmadienį) didelė grupė gerai ginkluotų Zarasų krašto vyrų, vadovaujamų V. Tamošiūno, J. Steponavičiaus ir leitenanto V. Garsio patraukė į Vakarus. Prisijungus Antalieptės ir Gutaučių kaimo vyrams, susidarė per 100 savanorių. J. Steponavičiaus ir V. Tamošiūno suburtas dalinys į Žemaitiją traukė per Lietuvos apskritis, kurias tvarkė tik lietuviška administracija, tad jokių aprūpinimo problemų nebuvo.

Dr. J. Steponavičiaus knygos „Psichologiški Essays“  I dalies priešlapis

1944 m. liepos 28 d. (kitur minima liepos 29-oji) Pievėnuose vykusiame pasitarime, dalyvavo 18 asmenų. Kalbėta apie sutelktų būrių sujungimą į vieną didelį vienetą. Dėl kovos su rusais buvo du siūlymai: vieni siūlė eiti į miškus ir, rusams užėmus kraštą, vesti partizaninį karą, kiti – jungtis prie vokiečių. Susirinkime dalyvavęs  J. Steponavičius pasisakė už jungimąsi prie vokiečių kariuomenės.

1944 m. liepos 29 d. Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje vyko  pasitarimas (dalyvavo 14 asmenų), naujai kuriamam junginiui, kurio metu sudarytas vadovybės štabas: TAR vadu išrinktas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna, politiniu patarėju – dr. kun. J. Steponavičius, ūkio patarėju – V. Tamošiūnas ir kt. Tad liepos 29-oji, kada buvo sudaryta Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė, ir turėtų būti TAR įkūrimo data.

Dr. kun. J. Steponavičius kaip ypatingų reikalų patarėjas pasirašė po instrukcijomis ir atsišaukimais. Kovotojams jis tapo dvasiniu vadu iki tragiškųjų Sedos kautynių.

Dr. J. Steponavičiaus knygos „Psichologiški Essays“  II dalies viršelis

1944 m. spalio 5 d. prasidėjęs gausiai sutelktos rusų armijos puolimas spalio 6 d. ryte priartėjo prie Sedos (Seda buvo laikoma viena svarbių vokiečių atsparos taškų). Pro lietuvių pozicijas Vakarų kryptimi pravažiavo keli vokiečių tankai, po keletą kareivių ant kiekvieno. Savanoriai paprašė, kad tankai paremtų juos savo artilerija, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Tankai jau buvo iššaudę savo užtaisus, todėl pajudėjo Darbėnų link, kur buvo dislokuotas jų šaudmenų bei kuro sandėlis.

TAR kovotojams greitai baigėsi šaudmenų atsargos ir kautynių dalyviai buvo priversti trauktis. Kai kurie, neturėdami kitokios išeities, pasidavė į nelaisvę. Daug savanorių žuvo apkasuose prie Sedos, manoma, kad ten palaidota apie 100 kovotojų. Likusieji gyvi savanoriai per Barstyčius pasitraukė Klaipėdos link. Barstyčiuose buvo bandoma pasitraukusius savanorius pergrupuoti, tačiau vokiečių planas nepavyko.

Po nesėkmingų, bet Sedos kautynėse Lietuvos garbę narsiai gynusių Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, vienas kelias – trauktis į Vakarus.

Vladas Kazlauskas rašo apie dr. J. Steponavičiaus žodžius, kurie buvo itin svarbūs sumažinti stresą: „Apvaizda kiekvienam žmogui yra paskyrusi likimą. Jeigu jau lemta kyboti kartuvėse, tu niekuomet nenuskęsi jūroje“.

Vokietijoje

Dr. kun. J. Steponavičius pasitraukė į Vokietiją. Dirbo Jaegersdorfe (Jägersdorf)  apylinkės (netoli Miuncheno), Bavarijoje tekstilės fabrike prie audimo mašinų, tarnavo paprastu darbininku pas ūkininką Vangeno (Wangen im Allgäu) tarp Lindau ir Memmingeno miestų apylinkėje Baden Viurtenburgo žemės pietinėje dalyje. Sąjungininkams užėmus Vokietiją, kaip teigia Bronius Kviklys, pradėjo organizuoti Vangeno lietuvius, ruošė jiems praktiškus kursus. Išmoko vairuoti motociklą, išlaikė vairuotojo teises.

Dr. kun. Jonas Steponavičius po trumpos ligos mirė Vokietijoje 1947 m. gruodžio 8 d.  Palaidotas Šv. Volfgango katalikų kapinėse Vangene.

Dr. kun. J. Steponavičiaus mokslinė veikla Utenoje

Aštuonerius metus (1934–1942) mokytojaudamas Utenoje (dėstė vokiečių kalbą), rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją ir užsiimti moksline veikla. Kun. Juozapo Lomano (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 07) įtakoje susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi kun. dr. J. Steponavičiaus darbo Utenoje metu  išleistose „Psichologiški Essays“ dvejose dalyse

Priminsime, kad kun. J. Steponavičius 1905–1912 m. filosofijos, gamtos ir sociologijos mokslus studijavo Miunchene Liudviko Maksimilijano universitete ir Leipcige (Vokietija) pas pasaulinio garso mokslininką prof. Wilhelmą Wundtą  klausė pedagogikos, psichologijos ir eksperimentinės psichologijos kursus, iš šios srities pas minėtą profesorių 1912 m. parašė disertaciją  „Untersuchung der Herstellung der subjektiven Gleichheit bei der Methode  der mittleren Fehler unter Anwendung der Registriermethode” (Subjektyvios lygybės nustatymas, remiantis vidutine paklaida ir vartojant registravimo metodą), kurią sėkmingai apginus, J. Steponavičiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Kun. J. Steponavičiaus disertacija buvo išspausdinta žurnale “Psychologische Studien” VIII ir išleista atskira knygele Leipcige 1912 (44 psl.). Jo mokslinis darbas gerai įvertintas ir Lietuvoje. Jonas Basanavičius, pasirašęs „Iks“ slapyvardžiu 1913 m. kovo 13 d. (Nr. 30. P. 2) „Viltyje“ apgailestavo, kad „su dr. J. Steponavičiaus veikalu negali supažindinti laikraščio skaitytojų, nes disertacijos tema itin speciali, be to, nėra lietuviškos psichologijos terminijos. Apie šio darbo naujoves, galėtų spręsti tik specialistas psichologas. Tačiau šio darbo vertę liudija ne tik dviejų mokslininkų Wundto ir Wirtho sprendimu daktaro laipsnio suteikimas, bet  ir jo publikacija svarbiame žurnale, skirtame psichologijai „Psichologische Studien“. Mokslininkų požiūris į kun. J. Steponavičiaus tyrinėjimą, kaip į labai rimtai, sumaningai ir sąžinigai atliktą darbą, teikiantį jam garbės“.

Grįžus į Lietuvą, jauno mokslininko be gimtosios lietuvių kalbos mokančio dar 6 užsienio kalbas: rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, prancūzų ir graikų, laukė ne tik pastoraciniai darbai (vikaras, klebonas, Kaukazo armijos karo kapelionas), bet ir visuomeninė („Ryto“ draugijos pirmasis pirmininkas), politinė (Steigiamasis, I, II ir III Seimai) veikla, pedagoginė bei administracinė – organizacinė (Zarasų vidurinės mokyklos direktorius) darbuotė. Ir tik Utenoje, dirbdamas mokytoju, rado laiko mokslinei veiklai, nors, keičiantis politinei situacijai, visų sumanymų nebespėjo realizuoti. Iš sumanytų parengti keturių, pasirodė tik dvi „Psichologiški Essays“ knygelės.

I dalisOrganinė psichologija – išleista Utenos „Žibinto“, išspausdinta Utenos G. Segalio spaustuvėje, kuri buvo įsikūrusi už dabartinės savivaldybės pastato kitoje gatvėje. Pirmas leidimas 1937 m., antras – 1939 m. (62 psl.).

II dalisPsichologija, jos objektas ir metodas – išleista Utenos „Žibinto“, išspausdinta „Šešupės“ spaustuvėje Marijampolėje1938 m. (81 psl.)

III dalis – apie „jutimus“ liko rankraštyje, nes išleidimą sutrukdė karas. Apie šios dalies tematiką mokslininkas rašė I dalies pabaigoje (p. 61): „Trečiojoj dalį pavaizduosiu filogenetiškame procese dvasinių reiškinių kūrybą (Volkerpsychologie).

IV dalis –  „Ketvirtoj dalį mėginsim organinės psichologijos mokslą praktiškam gyvenimui taikyti: vaiko ir suaugusio žmogaus inteligencijos matavimai“  rašė dr. kun. J. Steponavičius I dalies pabaigoje (p. 61).

Kaip buvo minėta ankstesniame straipsnyje, abi išleistas knygas, kadaise nusipirko Liudas Urbanavičius (1904–1942), su kuriuo mokytojas Jonas Steponavičius Utenoje artimai bendravo. Mokslininko knygas L. Urbonavičius, o vėliau jo dukra Danguolė Urbanavičiūtė– Urbonaitė Jonaitienė (buvusi Grigaitienė) saugojo ant aukšto. Renkant medžiagą apie dr. kun. Joną Steponavičių, buvusi mokytoja Danguolė Jonaitienė mielai leido šio straipsnio autorei pasinaudoti išsaugotomis mokslininko kunigo knygomis.

Pristatysime išleistų knygelių turinį.

I Psichologiški Essays“ knyga – „Organinė psichologija“

Žvelgiant į šios knygos turinį (p. 62), galima manyti, kad leidinį sudaro 10 skyrių (9-tas turi dar 6 poskyrius), nes organinės psichologijos (dabartiniais terminais įvadinės dalies) (p. 5–8) ir darbe panaudotų metodų (p. 9–10) pristatymas turinyje įrašytas bendroje numeracijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visų dalių, skyrių bei poskyrių pavadinimai pažymėti turinyje.

Pateiksime, ne turinyje, bet tekste esančius dalių, skyrių bei poskyrių pavadinimus (jų numeracija nuosekli).

1 skyrius Gyvybinis procesas (p. 12–13); 2-as – Psichinis procesas (p. 13–14);  3-as – Psicho – fiziologiškas paralelizmas (p. 15); 4-as – Psichogenetiškas pagrindinis dėsnis (p. 16–17); 5-as – Pasąmoninis gyvenimas (p. 17–18); 6-as – Vaikas ir miliau (p. 18–19).

Nenumeruota (turėtų būti pirmoji) dalis  „Suaugusio žmogaus dvasios veikimas“, suskirstyta į skyrius: 1-as – Intuityvus pažinimas (p. 21); 2-as – Intuicijos faktai (p. 21–24); 3-as – Intuicijos faktai iš religini o gyvenimo (p. 24–25);  4-as – Intuicija dorovės srityje (p. 25); 5-as – Mokslininkų ir išradėjų intuicija (p. 26); 6-as – Pažinimo teorija (p. 27); 7-as – Intuicija pedagogikoj (p. 27–28); 8-as – Kasdieniniame gyvenime intuityvus pažinimas taikomas (p. 28–29).

II dalis „Fantazija“ (p. 29) ir poskyriai, numeruoti raidėmis:

a. Autosugestija. Somnambulizmas (p. 30–31); b. Savisaugos instinktas – (Heilinstinkt) (p. 32); c.  Aiškiaregystė – (Hellsehen, Vorsehen order das zweite  Gesicht) (p. 33–34); d. Minčių perdavimas – (Telepathie oder Gedankenűbertragung) (p. 35–36).

III dalis „Dvasios valios į kito žmogaus sielą veikimas“, poskyriai numeruoti raidėmis: 

a. Veikimas į kitus žmones (Fremdsuggestion) (p. 37)  ir nenumeruotas „Hipnotizmas“ (p. 38–39).

IV dalis „Metapsichiniai, parapsichiniai, ar parapsichofiziški reiškiniai“:

a. Mediumizmas (p. 40–43);  b. Telekinėzė: 1. Mediumo akivaizdoj (p. 44 – 45); 2. Telekinetiški reiškiniai be mediumo (p. 46); c. Mirusiųjų fantomai (p 47–49); d. Vampirizmas (p. 49); e. Magija (p. 50); f. Kabbala: Mokslas apie Dievą, Visatą ir Žmogų (p. 51–52).

V dalis „Dvasia astraliniame kūne“

 1-as – Jogų mokslas ir modernus okultizmas (p. 53–55); 2-as – Spiritizmas (p 55–56).

VI dalis „Gryna dvasia“

a. „Buddos“ sfera (p. 57–58); b. 6 ir 7-ta Okultizmo sfera (p. 59–60).

xxx

Knygos įvade autorius rašo:

„There art more things in heaven and earh, Horatio, Than are dreamt of in our philosophy“. Hamlet, Shakespeare, Akt I, Scene V. 

„Yra daugiau dalykų danguje ir žemėje, Horacijau, kaip jūsų mokyklinė išmintis svajoja“  

Apie šios knygos poveikį mokiniams, jau buvo rašyta „Utenos apskrities žiniose“ (2016. Birželio 28. Nr. 72. P. 4).

 Dr. J. Steponavičiaus knygos „Psichologiški Essays“  II dalies priešlapis

Įsigilinus į pateiktus dalių, skyrių bei poskyrių pavadinimus, gali kilti klausimas, ar šis darbas nenutolęs nuo katalikų tikėjimo. Abejonei išsklaidyti pateiksime citatą. 60 p. autorius dr. kun. J. Steponavičius rašo: „Ką pasakys europietis apie jo vaizduojamą dvasios būklę, toliau kaip jis religinėj intuicijoj, savo jausmuose „Abba“ (dangiškasis Tėvas) pergyvena? Kristaus mokslu einant, šv. Povilas Apaštalas taip sako: „jau manyje ne aš, bet Tu, Viešpatie, gyveni“, kitoj vietoj taip sako: „mes Dievuje gyvename“. Žmogus,radęs Dievą savo dvasioje, mėgina visa savo esme Dievuje gyventi, vadinas, mėgina derinti savo protavimo, jausmų ir valios procesus su nujausto Dievo veikimu. Mažai prisitaikinti, dorovės laipsnį pasiekę krikščionys mėgina su Dievu bendradarbiauti ir, laikas n u o  l a i k o   r e l i g i n i o  į k v ė p i m o  p a g a u t i, mėgina savo Dvasią Dievuje anuliuoti. Krikščioniško gyvenimo aukščiausio tobulumo gyvieji paveikslai – tai Šv. Povilas Apaštalas, Šv. Augustinas, Šv. Pranciškus Asyžietis, Šv. Teresė‘.

Antroji Psichologiški Essays“ knyga „ Psichologija, jos objektas ir metodas“

Aiškinama

I „Kas yra psichologija?“ (p. 5– 9); II „Psichologijos objektas“ (p. 10–21);

III „Psichinių reiškinių patyrimo šaltiniai ir jų tyrimo metodas“ (p. 22–23) (turi tris poskyrius): I-as „Stebėjimas“ (p. 24–25); II-as „Intuicija“ (p. 26–37) (mokslininkas išskyrė 5 pogrupius): Kalba (p. 38–41); Menas (p. 42–45); Dorovė (p. 46–47); Religija (p 48–49); Istorijos fakto ryšio restauravimas (p. 50–51);

III-as „Psichologinių reiškinių aiškinimas“ (p. 52–75).

Psichologijos aiškinimas pradedamas Aristotelio mintimis: „Siela yra pagrindinė tiksliai rutuliojanti kūną gyvybinė jėga“. Toliau taip sako: „Jei norima sielos reiškiniams duoti bendrą sąvoką, tai per sąvoką – sielą reikia suprasti pagrindinį tikslingumo dėsnį, pasireiškiantį kūnuose, sudarytuose iš organų“ (De anima II, 1.412, b.4) Aristoteles 384–327 (p. 5)...

***

Straipsnio tikslas priminti dr. kun. Jono Steponavičiaus mokslinę veiklą, pasireiškusią tik darbuojantis Utenoje. O besidomintiems psichologijos klausimais ar šiaip smalsiems skaitovams – pateikti „Psichologiški Essays“ dalių, skyrių bei poskyrių pavadinimai, tikintis, kad jie paskatins gilintis į primirštus dr. kun. Jono Steponavičiaus tyrinėjimus.

Nuotraukos  iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

Atgal