Religija
05 24. Kunigas Juozas Lukšas seselės Zitos Arbatauskaitės PAMI pasakojimuose (Pabaiga)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Gydytojas I. Vaitoška ją vadino „šventa žmogyste“. Viktutei susirgus, s. Zita nešdavo jai karštus pietus. Seselė prisimena, kad Viktutė niekada nekreipė dėmesio į savo aprangą: eidavo apsiavusi kaliošais, apsirengusi keliais sijonais – vienas ilgesnis (dažniausiai apatinis), kitas – trumpesnis. Sykį sustojusios moterys – senos panos – Zitai pakritikavo Viktutės aprangą, o ši pasakė: „Matyt ir aš,kai pasensiu, tokia būsiu!“ Moterys nuraudusios nieko daugiau nebesakė ir nuėjo...
Kunigai – Skapiškio svečiai
Į Skapiškį beveik kasmet suvažiuodavo kun. Juozapo Lukšo Kauno kunigų seminarijos kurso draugai – 1944 metais (ir kiek anksčiau) įšventinti į kunigus: t. Adomas (Ignacas Milašius) OFM Cap (1914 10 15–1944 03 25–2007 12 27), t. Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) OFM Cap. (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23), Vincentas Inkratas MIC (1916 12 22–1943 05 02–2003 10 10), Pranas Račiūnas MIC (1919 03 28–1943 05 02–1997 09 24), Prosperas Bubnys MIC (1918 06 25–1944 03 25–2012 08 05), peršautas, invalidas Pranciškus Šulskis MIC (1918 09 01–1943 05 02–1999 02 03), Vincentas Sladkevičius(1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28), Pranciškus Ščepavičius (1918 11 20–1944 03 25–2008 02 16), Antanas Lileika (1919 02 02–1944 03 25–1985 02 18), Alfonsas Jančys(1921 03 08–1944 06 11–1992 07 28). Kunigai dažniausiai atvykdavo su nakvyne. Visi laukdavo, kol atvyks vyskupas, tada melsdavosi, aukodavo šv. Mišias, bendraudavo.
Kunigas Juozapas Lukšas
Reikia pasakyti, kad klebonas J. Lukšas visokiais būdais „mylėjo“ saugumiečius: nors pats negėrė nė lašo, juos vaišindavo gėrimais. S. Zita sako: „Priešai buvo mylimi,tad nekando!“
Kunigo J. Lukšo talkininkai Skapiškio bažnyčioje
S. Zita džiaugiasi, kad kun. J. Lukšas Skapiškio bažnyčioje įtaisė vargonams elektrą. Iki tol, reikėjo minti dumples. Tai atlikdavo s. Zita. 1954–1962 metais Skapiškyje vargonininku dirbęs Povilas Būčys (1921 11 27–1989), dalinant Švenčiausiąjį, būdamas supratingas ir žinodamas, kad negalima dumplių palikti neminant, sakydavo: „Eik,eik,Zita,aš ką nors pagiedosiu vienas,be vargonų pritarimo!“ S. prisimena, kad vargonininkas mėgo išgerti, tačiau tik paprastomis dienomis – sekmadieniais niekada nesėsdavo išgėręs prie vargonų. Zita tai matė, bet jam nieko nesakė. Nepriekaištavo ir klebonas, nors irgi žinojo vargonininko bėdą. Matyt, kun. J. Lukšas bijojo vargonininką atleisti, kad nekeršytų kaip prieš tai dirbęs vargonininkas, irgi stikliuko mėgėjas. Pastarasis įspėtas dėl atleidimo – net akmenį metė... Iš tokios nemalonios situacijos, kaip teigia s. Zita, stebuklingai išgelbėjo šv. Antanas. S. Marijona Venclovaitė, nuvykusi į Kretingą, labai meldėsi į šv. Antaną, prašė kunigų aukoti šv. Mišias. O sugrįžusi, sužinojo, kad pats vargonininkas atsisakė darbo ir su žmona bei keturiais vaikais iš Skapiškio išsikėlė kitur.
Zakristijonu, atvykus kun. J. Lukšui, dirbo Benediktas Vaičiūnas. Atsisakius jo paslaugų, kurį laiką jokio zakristijono nebuvo. Buvęs klapčiukas Justas Čypas, iš kunigų sužinojęs, kad Skapiškyje nėra zakristijono, atkako iš Kupreliškio. Po kurio laiko Justas vedė ir išvyko į Rokiškį. Bažnyčia vėl be zakristijono. Pagaliau atsirado geras katalikas Steponas Raugalė. Deja, vedęs išsikėlė į Kandrėnų kaimą. Kurį laiką dar patarnaudavo šv. Mišioms sekmadieniais, o šiokiadieniais žvakes prieš Mišias uždegdavo Leonardas Juškėnas (1939 01 25–2013 03 18), 1962–2013 m. vargonavęs Skapiškio bažnyčioje.
Kai norinčiųjų nebebuvo, zakristijonauti ėmėsi Juozas Šeinauskas. Tačiau jis turėjo valdišką darbą (pasikinkęs arkliuką, dirbo ambulatorijoje – dezinfekcijoje), tad patarnaudavo, kai galėdavo ateiti. Jis s. Zitai padėdavo tvarkyti procesiją. Deja, J. Šeinauskas žuvo avarijoje.
Kartą prieš šventę, bažnyčioje pinant vainikus, vargonininkas Leonardas Juškėnas kalbėjo Zitai: „12 metų kartu darbuojamės ir nesusipykome. Duok,pabučiuosiu ranką...“ Kaip prisimena Zita, pas jį iš Vilniaus, atvažiuodavo vyresnė sesuo vienuolė benediktinė, išleisdavo jį su žmona kur nors išvykti, prižiūrėdavo vaikelį...
Po didžiųjų parapijos švenčių choristai vaišindavosi – vykdavo taip vadinami „Choristų baliai“. Zitutė prisimena, kaip būdavę juokinga, klausantis išmoningai ir be galo ilgai tęsiamos, rodos, niekad nesibaigsiančios Stasiuko Baltrūno ir Onos Žiogūnaitės-Pajedienės (1918 04 16–1999 01 21, straipsnio autorės mamytės) dainuojamos dainos „Vai,kur buvai,bobut mano?“ Choristai iš jų švelniai juokdavęsi, sakydami: „Vienas - „kvailas“ ir kitas toks pat – abu „kvailiai“. Į tokius choristų pokyliukus atvažiuodavo ir skapiškietis kun. Petras Meilus. Švęsdavo vis pas kitus choristus: pas miestelyje gyvenusį Petrą Puroną,ne kartą rinktasi pas Aldoną Kytrienę (1932 01 01–2015 11 19). S. Zita ne vieną tokį choristų susiėjimą – čia skambėjusias dainas – yra įrašiusi į magnetofoną.
Paminklas Skapiškyje Pirmosioms Misijoms atminti
Skapiškio miestelio viduryje 1787 m. pastatytas ir ne kartą dažytas paminklas Pirmosioms Misijoms (1387–1787) atminti buvo jau visai nušiuręs. Pradėjus statyti naują parduotuvę, kunigas J. Lukšas pasikvietė keletą parapijiečių. Kalbėjo su jais dėl paminklo. Prašė susitarti su statybininkais, juos įšnekinti, palenkti ir sumokėti, kad paminklą nudažytų. Niekas nė nepastebėjo, nei kada, nei kas paminklą nudažė. Nepastebėjo, nė kad jis jau nudažytas. Tik baigus statyti parduotuvę, atvažiavo televizija filmuoti jos atidarymo. O iš vakaro viena parapijietė atėjo į kleboniją ir, iš Zitos pasiėmusi gėlių, papuošė Misijų paminklą. Televizija filmavo ne tik parduotuvę, bet ir paminklą. Tik tada apylinkės sekretorė Antanina Dapkutė pamatė, kad paminklas ne tik papuoštas gėlėmis, bet ir nudažytas. Ėmė klausinėti statybininkų, kieno pageidavimu tai padaryta. Šie atsakė, kad buvo atėję keturi nepažįstami seniai ir paprašė. Jie tą prašymą patenkino. Tada A. Dapkutė atlėkė į kleboniją ir, tiesiai prie Zitos pripuolusi, ėmė šaukti: „Tau tik bažnyčioje dirbti,nesikišk į mūsų reikalus!“
Išgirdusi ramų Zitos balsą – „Ką galiu, tą ir dirbu bažnyčioje“ – visa išraudusi išlėkė. Po kurio laiko, jau kun. J. Lukšui dirbant Antašavoje, A. Dapkutė atvažiavo, atsiprašė už viską ir išsakė norą, kad kunigas sutuoktų jos dukrą.
Skapiškyje, o vėliau ir Antašavoje kun. J. Lukšas sutuokė daug porų, pakrikštijo daug vaikų. Dažniausiai šie sakramentai, kaip minėta, buvo teikiami naktimis. Atvažiuodavo žmonių ir iš labai toli, nes garsas apie kunigo tylėjimą – patikimumą plačiai sklido tarp tikinčiųjų, tad visi juo pasikliovė. Atvažiuodavo mokytojai susituokti net iš Utenos.
Kunigas J. Lukšas turėjo užvedęs net slaptą registracijos knygą tiems, kurie nenorėjo viešintis. O seserys Petrutė su Zitute ne kartą buvo santuokų liudininkėmis. Seselėms būdavo labai malonu, kad jomis pasitikima.
Dažnai parapijiečiai, nežinodami teisybės, piktindavosi, kad viena ar kita šeima, kuri gyveno „susidėjusi“, mirus kuriam nariui, kreipiasi į kunigą ir šis pagal religines apeigas laidoja „netikinčius“. Tad kunigas kentėjo ne tik nuo saugumiečių, bet ir nuo savų parapijiečių, kuriems negalėjo atskleisti teisybės.
Išpažinties ateidavo ir stribų. Zitutė prisimena, kad prieš mirtį labai atgailavo ir Dievo šaukėsi Antanas Spetyla (gyveno Žilvičių gatvėje). Kunigas jį aplankė naktį. Aplankė kun. J. Lukšas ir Antaną Mažylį (jį išvežė laidoti kitur, tačiau apeigos buvusios bažnytinės). S. Zita padėdavo tokiems žmonėms pasirengti susitikimui su kunigu, nunešdavo žvakių, šventų paveikslėlių, maldaknygę, rožančių...
Kun. Feliksas Laimingas Blynas gina savo zakristijoną
S. Zita prisimena į Skapiškį atvykusio kunigo Felikso Laimingo Blyno (1922 04 29–1945 04 29–2002 03 26) pasakojimą. Tada jis dirbo Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje ir važiavo į Kupiškį kalbėtis su bjaurumu tikinčiųjų atžvilgiu pagarsėjusiu Sodros viršininku Baranausku, tvarkiusiu pensijas. Mat, Šimonių zakristijonui, dirbusiam kolūkyje, buvo paskirta senatvės pensija, kurią ir gaudavo. Tačiau valdžia, sužinojusi, kad šis senukas talkina bažnyčioje, nutraukė pensijos mokėjimą. Tada kunigas Blynas, ant galvos užsidėjęs gražią skrybėlę, nuvažiavo pas Baranauską. Šis nežinojo, kad pas jį lankosi kunigas.
– Kodėl nebemokant pensijos? – ramiai paklausęs nepažįstamasis.
– Dirba bažnyčioje, tegul ten jam moka. Mes nemokėsim!
– Mokėsi! – griežtai pasakė atėjusysis ir, užsidėjęs skrybėlę, pasuko durų link.
Baranauskas išsigandęs bėgo paskui jį klausdamas:
– O kas tamsta būsi?
– Tarybinis pilietis! – neatsisukdamas tvirtai atsakė interesantas.
Grįžęs į Šimonis, kunigas sužinojo, kad pensija zakristijonui jau atnešta į namus.
Kun. J. Lukšas, klausydamas svečio pasakojimo, nuoširdžiai juokėsi.
S. Zita prisimena „pokštą“ su varpu. Paskutinę dieną prieš išsikeliant į Antašavą, iškrito varpo šerdis. Zita to nežinojo. O į Skapiškį atkeltas naujas kunigas Juozas Giedraitis SJ (1927 03 12–1957 04 17–1993 09 04) su tos pačios kongregacijos seserimis vienuolėmis Julija Runkelaite PAMI ir Maryte Giedraityte PAMI, žinodami apie varpą be šerdies, nutarė pajuokauti – kaip jausis Zita, skambindama ir neišgaudama garso. Paprašė jos paskambinti „Viešpaties angelo maldai“ 12-tą valandą. Zita, nuėjusi į varpinę, iš karto pastebėjo nukritusią šerdį, tad nė nebandė įsiūbuoti varpą.
Kun. J. Lukšo paskutinė pastoracinės veiklos vieta – Antašava (1976–1997)
Antašavoje, kaip ir Skapiškyje, apie kun. J. Lukšo patikimumą, greitai plito garsas, tad atvažiuodavo žmonių ir iš labai toli.... Tie žmonės, kurie atsiversdavo ir priimdavo Sakramentus, – buvo labai nuoširdūs. S. Zita nebeprisimena pavardės lakūno, kuris ne tik pats pasirengė ir priėmė Švenčiausiąjį, bet ir savo keturis vaikelius atvedė parengti Pirmajai Šv. Komunijai. O jis pats Švenčiausiąjį priėmė su ašaromis akyse.
Antašavoje mokyklos direktoriumi dirbo skapiškiečio Albino Žilinsko sūnus Virgilijus (dabar Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gimnazijos direktorius), kuris kadaise iš kun. J. Lukšo rankų priėmė Pirmąją Šventąją Komuniją. Direktorius mokiniams nepriekaištaudavo, kad jie lanko bažnyčią, jų neterorizavo, apsimesdavo nieko nežinąs. Kai jam buvo įsakyta patikrinti, kiek jo mokyklos vaikų yra bažnyčioje, pasakęs, kad tai ne jo mokiniai.
Skapiškyje prie paminklo Pirmosioms Misijoms atminti sėdi Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogai. Iš kairės: direktorė Birutė Zaborskienė, Nijolė Bagdonavičienė, Auksė Jankevičienė ir Regina Stanienė (Fotografija Rimvidas Jankevičiaus). Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Vaikai labai mylėjo kun. J. Lukšą. Jų pagarbą ir dėmesį savo kunigui liudija kad ir šis faktas. Patalkinti klebonui – klausyti išpažinčių – buvo paprašytas jaunas vikaras, kunigas iš Kupiškio. Tačiau visi vaikai sustojo prie savo klebono klausyklos – nusidriekė didžiulė eilė ne tik vaikų, bet ir tėvų, o prie svečio klausyklos – nė vieno žmogaus.
Antašavoje vieną dieną laidojo net keturių iš Sibiro parvežtų tremtinių palaikus – jiems buvo pastatytas gražus kryžius.
Seselė Zita buvo parengusi VII klasės mergaites, labai gražiai deklamuojančias eiles. Atgimimo priešaušryje jos kapinėse deklamuodavo tremtiniams skirtus posmus. Deklamuodavo taip, kad sovietiniai skaitovai, stovėdami prie tarybinių paminklų, nutildavo ir klausydavo posmų – mergaičių mintinai skaitomų itin jautriai, efektingai.
Dirbant Antašavoje, saugumas ir jo talkininkai turėjo nusileisti kunigui: jau ir laikmetis buvo kitoks, be to, sovietiniai pareigūnai matė, kad kunigas jiems dėmesingas, pagarbus, neužgauna, liudija meilę, nors ištikimas savo tvirtiems įsitikinimams. Jie sakė, kad čia esąs tikras kunigas, mylintis neturtą. Tą tvirtino ir kambarys, kuriame nebuvo nė vieno kilimo.
S. Zita prisimena, kad Antašavoje buvo rodomas filmas „Kristaus gyvenimas ir mirtis“ – publika buvo jauna, daug netikinčių tėvų. Šį filmą Antanas Tušla (jis pats ir filmuodavo renginius Antašavoje) rodė ne pirmą sykį. Tačiau tąsyk graudus vaikų verksmas jį taip paveikė, kad žmogus atsivertė. Antanas Tušla, vaikų verksmo sugraudintas, paprašė seserį Zitą pasilikti ir jam padėti: jis be Pirmosios Komunijos... Nors klebonas J. Lukšas jau sirgo, tačiau Antanas, gavęs katekizmą ir išmokęs, dar spėjo būti kunigo išklausytas ir iš jo rankų priimti Pirmąją Šv. Komuniją.
Kunigas savo dėmesingumu ir nuoširdumu gebėjo prakalbinti visus. Antašavoje viena mišri šeima – tėvas rusas, motina lietuvė – turėjo pulkelį vaikų ir visi jie buvo pakrikštyti.
Klebonas J. Lukšas kartu su seselėmis meldėsi už mokytojas – komunistes – skundikes: jos buvo gerai žinomos. Kunigas gerbė jas kaip ir visus kitus. Tai žinodamos, Zitutė su Petrute šias mokytojas 1997 m. kovo 9 d., mirus kun. J. Lukšui, pakvietė į laidotuves, gedulingiems pietums. Pačios „raudoniausios“, liūdnai nustebusios, teiravosi: „Kaip mus, tokias nevertas, kviečiate!? Vienuolės džiaugėsi, kad jos atėjo į bažnyčią. Bažnyčioje, klausydamos gražaus kunigų giedojimo – laidotuvių šv. Mišiose meldėsi 33 kunigai, joms vadovavo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas – mokytojos tiesiog nebesuvaldė savo graudulio.
Kunigas Juozapas Lukšas palaidotas 1997 m. kovo 12 d. Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios šventoriuje. Mylimo kunigo kapas ir šiandieną parapijiečių lankomas bei prižiūrimas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
