Religija
05 21. Kunigas Juozas Lukšas seselės Zitos Arbatauskaitės PAMI pasakojimuose (1 dalis )
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (trumpinys PAMI ) vienuolė s. Michailina (Zita Arbatauskaitė) 16 metų (1960–1976) dirbo Skapiškyje ir 21 metus (1976–1997) – Antašavoje. S. Zita PAMI kartu su tos pačios kongregacijos seserimi vienuole Petronėle Pauliute (1925 04 06–2013 02 15) talkino kun. Juozapui Lukšui (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09). Trisdešimt septyneri metai bendrystės – pagalba kunigui pastoracinėje veikloje, ypač dirbant su jaunimu: rengimas Pirmajai Išpažinčiai ir Pirmajai Šv. Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui, pagalba slapta krikštijant vaikus ar tuokiant, teikiant ligonių sakramentus, – leido geriau pažinti kleboną J. Lukšą. Tad seselė turi ką apie jį papasakoti. Straipsnio autorė dėkoja s. Zitai Arbatauskaitei PAMI už pateiktus nuoširdžius prisiminimus apie kun. Juozą Lukšą.
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios šventoriuje prie kan. Nikodemo Kasperiūno kapo ir kanauninko pastatyto Lurdo. Iš kairės: Viktorija Eigirdienė, Onutė Mišeikienė, Sigita Zmijauskienė, Renata Janionienė ir dr. Aldona Vasiliauskienė
Rašant s. Zitos biografiją, buvo minėta, kad seselė labai mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą, troško dirbti mokytoja. Tačiau sovietinės okupacijos metu net ir darželyje buvo vykdomas komunistinis auklėjimas, Dievo neigimas. Vyresnybė ilgai mąstė, ką Zitai daryti, ir po pirmųjų įžadų 1960 m. nusiuntė ją į Skapiškį talkinti kun. Juozapui Lukšui.
Juozapo Lukšo gyvenimo kelio fragmentai
1917 metų spalio 19 d. Klovainių parapijos Meiliūnų kaime, Lukšų šeimoje, turinčioje ūkį prie Mūšos, gimė Juozapas. Motinos Onos ir tėvo Stanislovo šeimoje, be Juozapo, augo Stasys, Antanas, Kazimieras ir Veronika.
1926–1929 m. Juozapas mokėsi Balsių kaimo pradinėje mokykloje, 1931–1939 m. – Linkuvos gimnazijoje. 1939 m. baigęs gimnaziją, įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Seminarijoje ir VDU Teologijos fakultete mokėsi nuo 1939 rugsėjo 11 d. iki 1944 m. birželio 15 d.
1943 m. balandžio 10 d. Juozapui Lukšui suteiktas subdjakonatas, o 1944 metų kovo 25 dieną jis buvo įšventintas į kunigus. Dėl silpnos sveikatos tik po trijų mėnesių, t. y. 1944 m. birželio 30 d., buvo paskirtas Panevėžio apskrities Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos vikaru – cooperatoriumi. 1944 m. gruodžio 4 d. perkeltas į Krinčiną vikaro pareigoms Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, tačiau prašant buvusiems parapijiečiams – grąžintas atgal į Smilgius. 1945 m. birželio 28 d. deleguojamas Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriaus pareigoms, tačiau po poros mėnesių – rugpjūčio 21 d. grąžinamas vikaru į Smilgius. 1945 m. spalio 4 d. – vikaro pareigoms perkeltas į Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapiją. Nuo 1949 m,. gegužės 6 d. ėjo Čedasų Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriaus pareigas.
Pirmosios Šv. Komunijos dienoje. 1955 m. rugsėjo 12 d. Pirmąją Šv. Komuniją priėmusi straipsnio autorė stovi prieš savo mamytę Oną Žiogūnaitę – Pajedienę tarp kunigų: kairėje – kan. N. Kasperiūnas, dešinėje – kun. J. Lukšas
Nuo 1953 m. lapkričio 11 d. kun. J. Lukšas dirbo Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos vikaru adjutoriumi, vėliau – administratoriumi, o nuo 1976 m. gegužės 6 d. iki mirties klebonavo tuo pačiu vardu tituluotoje Antašavos bažnyčioje.
Mirė 1997 m. kovo 9 d., palaidotas Antašavos šventoriuje.
Seminarijos vadovybė, išleisdama silpnos sveikatos kunigą, baiminosi dėl jo ateities. Tačiau kunigas Juozapas Lukšas sulaukė gana brandaus 80 metų amžiaus – kunigo Juozapo silpname kūne buvo tvirta siela. „Visada liguistas,bet dvasios jėga sulaukė palyginti ilgo amžiaus,rūpestingai atlikdamas kunigo pareigas. Tokios dvasios kunigus tikintieji gerbia ir myli“, – rašoma Panevėžio vyskupijos kurijos archyve saugomoje Kunigo asmens byloje.
S. Zitos pasakojimas apie kleboną
Kunigas Juozapas Lukšas buvo labai pasiligojęs žmogus, silpnos sveikatos dar iš seminarijos laikų. Vienu metu manė, kad dėl sveikatos nebaigsiąs ir seminarijos, tačiau draugai prikalbino: „Būsi geras kunigas!“.Todėls. Zita PAMI sako: „Turėjome jį saugoti!“ Saugumiečiai kunigą buvo gerokai „patampę“: iš Rokiškio saugumo, pakliuvo tiesiai į ligoninę – išsiliejo tulžis. Kai į Skapiškį atvyko s. Zita, kunigas buvo tik ką grįžęs iš ligoninės
Pirmajai Šv. Komunijai s. Zitos (dešinėje) parengta jos mylima Onutė Pajedaitė – Mišeikienė (kairėje). Apie 1971 metus
Kun. J. Lukšas – Skapiškio klebonas (1953–1976)
1925 m. rugpjūčio 28 d. mirus Skapiškio klebonui (1919–1925) Mykolui Prijalgauskui (1866–1889–1925 08 28), klebonu buvo paskirtas kun. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 22–1896 05 18–1956 02 13), iki tol septynerius metus klebonavęs Papilyje. Kanauninkui N. Kasperiūnui susirgus, 1953 m. jam į pagalbą buvo paskirtas kun. Juozapas Lukšas, rūpestingai globojęs sergantį kanauninką. 1956 m. kan. N. Kasperiūnas mirė ir buvo palaidotas šventoriuje prie savo kadaise pastatyto Lurdo. 1956 m. balandžio 28 d. Skapiškyje apsigyveno žymus veikėjas, organizacijų steigėjas altarista kun. Antanas Paurys (1885 10 03–1909 05–1968 04 12), kuris taip pat palaidotas Skapiškio bažnyčios šventoriuje.
Kun. J. Lukšui susirgus ir atsigulus į ligoninę, į Skapiškį, Hiacinto (Jackaus) parapiją, buvo paskirtas Gaudentas Ikamas (1920 09 10–1959 03 25–2000 11 18), kuris čia dirbo nuo 1959 m. spalio 23 d. iki 1960 vasario 10 d. Kun. J. Lukšui grįžus iš ligoninės, tarp bažnytinio komiteto ir parapijiečių prasidėjo kova: komitetas ir pats kun. G. Ikamas siekė likti Skapiškyje, o parapijiečiai norėjo, kad liktųsi kun. J. Lukšas, kurį jau buvo spėję pamilti, ir pyko ant kun. G. Ikamo, kodėl jis „konkuruoja“.
Kun. J. Lukšui vasaros atostogų, ypač atlaidų metu, daug padėdavo Kauno arkivyskupijos parapijose dirbęs skapiškietis, tuo metu kunigas, vėliau – monsinjoras Petras Meilus (1932 01 01–1963 04 10–2015 10 26), 1963 m. balandžio 10 d. įšventintas į kunigus. Jis dažnai atvykdavo į Skapiškį.
Kan. Nikodemo Kasperiūno ilgametė šeimininkė Viktorija Žiogūnaitė
Kun. J. Lukšas jautė palankumą parapijiečius, buvo dėmesingas visiems žmonėms: išgyveno dėl jų skurdo po karo, o ir vėliau neėmė pinigų už patarnavimus, sakydamas: „Kaip aš galiu skriausti?!Kai visi susitvarkys,tai ir aš nusidažysiu namelį!“ Visas jo turtas Skapiškyje – tik geležinė lovelė. Tokios pat lovos buvo pastatytos ir atvykstantiems svečiams ir čia gyvenusioms šeimininkėms. Zita, atsikrausčiusi į Skapiškį, miegojo tik sudedamoje lovelėje, vėliau – gavo geležinę. Išsikeliant kun. J. Lukšui į Antašavą, skapiškiečiai atsisveikinimui padovanojo bufetėlį. O Antašavoje, kaip prisimena s. Zita, choristai vardadienio proga nupirko sofą, vėliau – televizorių.
Juozapo šventė paprastai būna per gavėnią, tad klebonas J. Lukšas choristus vaišindavo per atvelykį.
Skapiškyje s. Zita pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, tačiau, baigus 9 klases, mokykla užsidarė – nebeliko mokinių, o važiuoti mokytis toliau nebuvo galimybių. Visi pedagogai buvo palankūs Zitai. Jonas Dovydėnas dėstė matematiką (algebrą, geometriją), Elena Juzefa Merkienė (1929 01 17–2013 04 26) – lietuvių kalbą ir literatūrą, kuri, kaip dėstomasis dalykas, mokinei labai patiko. (Sykį mokytoja Zitai pasakiusi: „Iš kalbėjimo ir skaitymo pastebėjau,kad pati esi žemaitė“).
Zita, uždarius mokyklą, norėjo lankyti medicinos kursus Rokiškyje, tačiau nebuvo priimta, kadangi dirbo bažnyčioje. Būtų dirbusi Skapiškio ambulatorijoje, nors ir valytoja, – būtų priėmę. Taip jai buvo pasakyta.
Dar Molainiuose gyvenant, viena seselė išmokė Zitą leisti vaistus, tad Skapiškyje, norėdama padėti kunigui, pasikonsultavo su gydytoju Ignu Vaitoška (1909 11 07–1983 12 22). Šis pasakęs: „Gali leisti vaistus,tik daryk tai labai švariai!“ Vaistus s. Zita leisdavo ir miestelio gyventojams, kaimynams.
Prie Skapiškio klebonijos verandos. Ant laiptų sėdi kun. Juozapas Lukšas, tarpdury stovi šeimininkė Ona Žiogūnaitė Pajedienė, priekyje su triušiuku – straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė su vargonininko Povilo Bučio vaikais (dukra Laimute ir sūnumi). Šalia jų stovi vargonininko žmona
1956–1968 m. vienoje parapijos namų pusėje gyveno altarista kun. Antanas Paurys, kitoje – Vaičiūnai, auginę du vaikus – Ireną ir Leoną. Vaičiūnai mėgdavo išgerti, dažnai rėkaudavo, skandalydavo, tačiau kun. J. Lukšas jų nedrausmindavo. Valė Vaičiūnienė, vyrui susirgus, kviesdavo Zitą leisti vaistų. Mirus kun. J. Lukšui, į laidotuves atvykusi Valė labai verkė ir apgailestavo, kokie jie buvę negeri, nedavę ligoniui ramybės, triukšmaudavę.
Skapiškyje su kun. J. Lukšu daug bendravo mokytoja Elena Merkienė. 1962 m. per motinos laidotuves mokytoja išklūpėjo visą šv. Mišių laiką. Už tokį sovietiniam pedagogui netinkamą poelgį jos vyrą, mokyklos direktorių Stasį Merkį (1924 01 01–1983 08 13, direktoriumi dirbo 1956–1962 m.), atleido iš pareigų; žmona taip skaudžiai nebuvo valdžios nubausta.
Klebonijoje darbavosi ir kita vienuolė – s. Marijona VenclovaitėPAMI. Ji buvo baigusi kulinarijos ir namų ruošos mokslus, kepė labai skanius tortus, gražiai juos išpuošdavo. Tačiau su amžiumi ir dėl parkinsono ligos, jai ėmė drebėti rankos, tad tortų puošybą iš jos perėmė s. Zita. Klebono šeimininkės yra kepusios tortų ne vienam pedagogui, parapijiečiams. Sykį mokytoja E. Merkienė, atsiimdama tortą, paklausė, kiek už tokią grožybę turinti sumokėti. Petrutė pasakiusi: „Sukalbėk „Sveika, Marija!“. Lituanistė E. Merkienė šyptelėjusi paklausė: „O ką,manai,kad nemoku poterių?“
S. Petrutė, kaip pasakoja vienuolė Zita, daugiau bendravo su vyresniaisiais žmonėmis, dalijosi vaistais nuo sklerozės, gaminamais iš pienių žiedų. Jos dėka ne vienas, atitolęs nuo Bažnyčios ir net artimųjų neprikalbintas, pabendravęs su sesele, sutikdavo, kad jį aplankytų kunigas.
Seserys buvo susirūpinusios apaštalavimu – jį ir vykdė. Naktimis padėdavo kunigui krikštyti vaikus. Dažniausiai tais reikalais tekdavo eiti pas mokytoją Joną Dovydėną. Pas jį tėvai atsiveždavo vaikus krikštyti ir iš kitų vietovių.
Mokytojas J. Dovydėnas vakarais drąsiai lankydavosi klebonijoje (seserų – šeimininkių nebijojo), kad pakviestų kleboną ateiti į jo namus krikštui. Kunigas pas J. Dovydėną eidavo naktį. Krikštijo daug...
Kai žmogus atvykdavo tartis dėl krikšto, kunigas J. Lukšas nieko neklausinėdavo, tik suderindavo datą. O kai atvažiuodavo su vaikeliu ir kūmais, kunigas išsiteiraudavo, ar tėvai susituokę. Sužinojęs, kad gyvena tik civilinėje santuokoje, aiškindavosi priežastis. Suvokus, kad nėra jokių kliūčių Bažnytinei santuokai, paragindavo tuoktis: „Kūmai pabus liudininkais,vaikelį prižiūrės s. Zita. Einam, sutuoksiu!“.
Paliktą vaikelį Zita pasiguldydavo ant pagalvės ir supdavo: niekada nė vienas nėra verkęs: „Gaila,kad nesuskaičiavau,kiek tokių vaikelių supau,kol vykdavo Bažnytinė santuoka,– apgailestauja s. Zita. „Tokie krikštai ir netikėtos santuokos – kun. J. Lukšo svarbi apaštalavimo forma!“, – liudija seselė vienuolė.
S. Zita prisimena, kad Skapiškio mokyklos direktorius labai niršdavo ant visų, lankančių bažnyčią. Pyko net už tai, kad mokytojai Balčiūnai (jie irgi slapta krikštijo savo vaikus), atsiklausę klebono, šventoriaus pakraščiu vežė šieną. „Ką jie ten veikė būdami šventoriuje?!“ – matyt, parūpo direktoriui.
1960 m. „Tiesoje“ buvo išspausdintas Skapiškio klebonijoje dirbančias šeimininkes pašiepiantis straipsnis „Viduramžio dvasia“.
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolės S. Dalios Liutkevičiūtės tėviškėje. Iš kairės: s. Marytė Giedraitytė, Janina Liutkevičienė (vienuolės mama), s. Dalia Liutkevičiūtė, s. Loreta Armalytė, s. Zita Arbatauskaitė ir s. Onutė Raudoniūtė
Išugdyta nauja vienuolė
Skapiškyje seserų pavyzdys, jų tikėjimo gyvas liudijimas, gerumas, nuoširdumas ir dėmesingumas kiekvienam tapo žmonėms svarbiu stimulu įvairiai įsijungti į bažnytinę veiklą. Tai teigiamą poveikį padarė ir skapiškietei, 1963 m. gruodžio 8 d. gimusiai Marijai Daliai Liutkevičiūtei. Dalia iš mažumės dalyvaudavo Zitos rengiamose procesijose, gailestingumo ir gerumo šalia esantiesiems mokėsi iš kunigo. Tačiau 1976 m., šiai mergaitei mokantis aštuntoje klasėje, kun. J. Lukšas iškeliamas į Antašavą.
Į Skapiškį buvo paskirtas kun. Juozas Giedraitis SJ (1927 03 12–1957 04 17–1993 09 04) su tos pačios kongregacijos seserimis vienuolėmis Julija RunkelaitePAMI ir Maryte Giedraityte PAMI. Bendraudama su Julija ir Maryte, Dalia sužinojo, kad jos, kaip ir čia anksčiau dirbusios šeimininkės, priklauso slaptai vienuolijai, sužinojo apie jų kongregaciją, vienuolijos istoriją, seserų veiklą.
Dalia skaitė religines knygas, daug melsdavosi ir jai vis kildavo minčių gyventi kitaip negu visi... Nepaisant pedagogų pašaipų bei patyčių, Dalia vienintelė iš klasės mokinių, visai nesivaržydama ir nesislapstydama, lankė bažnyčią. Baigdama vienuoliktą klasę, nieko nesakiusi tėvams, įstojo kandidate į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Panevėžyje – 1981 m. gegužę tapo postulante, o lapkričio mėnesį priimta į noviciatą (naujokyną).
1983 m. lapkričio 20 d. Dalia sudėjo laikinuosius įžadus, gavo vienuolinį Šv. Klaros vardą, o 1990 m. rugpjūčio 10 d. Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, užrakinus jos duris, Dalia Liutkevičiūtė ir Zita Kazlauskaitė davė amžinuosius įžadus kun. Sauliui Filipavičiui. Tad seserų Zitos ir Petrutės veikla ir kun. J. Lukšo pavyzdys pasėjo pirmą svarbų grūdą mažoje, vaikiškoje Dalios Liutkevičiūtės širdelėje, kurią brandino jau kitos šios kongregacijos seserys.
Prisiregistravimo problema
Zita prisimena savo vargus, bandant prisiregistruoti Pandėlyje. Klebonas J. Lukšas norėjo padėti jai, tačiau seselė atsisakė: „Noriu žinoti, kaip reikia kovoti!“. Klebonas sutiko. Pandėlyje įstaigos viršininkas Griška paklausė: „Ką dirbi?“ Ji atsakė: „Bažnyčioje, valytoja!“. „Jeigu eitum dirbti į kolūkį,tada mielai priregistruočiau,mums nereikia bažnyčioje dirbančiųjų...“, – reziumavo viršininkas.
Ji pasakiusi: „Visur skelbiama laisvė,laisvė,o žmogus negali laisvai dirbti,kur nori. Jūs atsakysit,kad aš dirbsiu neregistruota!“. Ir iškėlusi galvą išėjo. Zitą pasivijo viršininko pavaduotojas, palydėjo iki durų ir tyliai pasakė: „Atvažiuok trečiadienį,viršininko nebus, aš tave priregistruosiu!“. Prisiregistravus kun. J. Lukšas nuoširdžiai džiaugėsi ir gyrė s. Zitą, gebėjusią rasti tinkamą argumentą ir paveikti sovietinius valdininkus.
Skapiškio tikintieji kleboną „skundžia“ saugumui
Skapiškyje Zitutė mokė būrelį mergaičių ir berniukų – rengė juos atlaidų procesijai. Apie tai buvo pranešta saugumui. Todėl kun. J. Lukšas prieš pat atlaidus buvo iškviestas į Kupiškį – pasiaiškinti rajono valdžiai. Jam grasinta bausmėmis, jei nors vienas vaikas dalyvaus procesijoje. Klebonas sugrįžo į namus sunerimęs.
Tada s. Zita mamoms patarė susiorganizuoti ir, nuvažiavus pas viršininką, sakyti, kad dėl jo klebonas nebepriima vaikų – tai kur ta laisvė?
Kada didžiulis būrys moterų pasirodė saugume ir „piktinosi“ klebonu, kad šis nebepriimąs vaikų į bažnyčią, ir prašė saugumo pagalbos, šie be galo nustebo ir pridūrė, kad tokio kreipimosi Lietuvoje dar niekur nėra buvę. Neprieštaravo, sutiko. Grįžusias į Skapiškį moteris Zitutė paprotino: „Sukvieskit, kiek tik galima daugiau vaikų,iš visų kaimų!“ Tad bažnyčioje per atlaidus buvo pilna vaikų...
Vaikų kelias į bažnyčią
S. Zita pasakojo, kad per atlaidus atbėgdavo ir nuskurdusių, murzinų vaikų – tai vaikeliai tų tėvų, kurie nepripažino sekmadienių. Zita jiems duodavo kapeikų, kad nusipirktų „kermošavų“ saldainių. Vienuolė neturėjo tikslo vilioti vaikų dalyvauti procesijose, tačiau jie patys gana greitai tapo bažnyčios iškilmių dalyviais. Nors niekas nieko nesakė, tačiau klebonas, rūpindamasis vienuolėmis, s. Zitą ne kartą perspėjo būti atsargiai.
S. Zitai paklusdavo ir gatvėje už šventoriaus stovintys tėvai, atvedę ar atvežę vaikus į bažnyčią. Švelniai pakalbinti ir paraginti, žengdavo į bažnyčią ir jie.
Zita nuo pat mažens labai mylėjo vaikus – negalėjo praeiti nepakalbinusi. Ir tapusi vienuole, liko jautri, mylinti, visiems padedanti... Todėl ji lengvai rasdavo kelią į mažųjų širdeles. Kun. J. Lukšas širdingai džiaugėsi tokia vienuolės veikla ir meile vaikams, nes tai atitiko jo paties bendravimo stilių. Pastebėdamas, kad vaikai stipriai prisirišę prie s. Zitos, kad jie turi bendrų interesų, kunigas gražiais padėkos žodžiais už tą nesavanaudišką atsidavimą visus tarsi pakylėdavo ant sparnų.
Seselė sako: „Jie pirmiau pamildavo mane negu aš juos!“. Džiaugiasi, kad ir savo sesers vaikams ji tapo antrąja mama, o dabar sesers vaikaičiai, ją pamatę, aplimpa ir vadina „ciocyte“. O tų sesers vaikaičių jau trylika (2016 m. vasario 10-ąją gimė Viltė Irena, ji šeimoje ketvirta).
Kartą s. Zitai iš Kupiškio keleiviniu autobusu grįžus į Skapiškį, kartu išlipo ir trys kunigai. Jiems einant į kleboniją „Viešpaties angelo“ maldai, suskambo varpai – skambino s. Petrutė PAMI. Kunigai net pajuokavę: „Kaip iškilmingai mus pasitinka – su varpais!“. Taigi, kun. J. Lukšo atkaklumu, nepasiduodant valdžios spaudimui nutildyti varpus, buvo puoselėjama graži tradicija.
Skapiškio saugumietis Julius Rimavičius buvo užkietėjęs žvejys, gaudydavo žuvį ir paslapčiomis parduodavo klebono šeimininkei. Kad prisidurtų pinigų, jis dėl daug ko tylėjo, nieko nesakė, neskundė.
Sykį Zita,veždama eglių šakas pro saugumiečio J. Rimavičiaus namus, išgirdo kaip jo vaikai vienas kitam šūktelėjo: „Čia važiuoja vienuolė su šakomis!“. Jeigu vaikai sakė, kad Zita – vienuolė, aišku, tai jie buvo girdėję iš tėvo. Kad Zita vienuolė, net parapijiečiai nežinojo.
Skapiškyje s. Zita bendravo ir su buvusia klebonijos šeimininke Viktorija Žiogūnaite (1879–1977 10 02), vietinių buvo meiliai vadinta Viktute (ji – straipsnio autorės mamytės teta). Viktorija, pasak s. Zitos, buvusi labai gera, miela, nuoširdi – iš jos niekas niekada nebuvo girdėjęs jokių apkalbų, jokio blogo žodžio.
Atgal
.jpg)
(1).png)
