Religija
04 25. Monsinjoras Petras Meilus (3): kunigo darbas Kauno arkivyskupijoje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Per 52 kunigystės metus mons. P. Meilus užėmė įvairias pareigas: 18 metų dirbo vikaru, 20 metų klebonu ir 14 metų altarista – dirbo septyniose parapijose.
Darbas Kauno arkivyskupijoje
Kunigas Petras Meilus labai troško dirbti savo Panevėžio vyskupijoje, tačiau visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijoje, keturiose vietose (Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Eržvilke) ir septyniose parapijose. Kaune (1963–1969): vikarauta Šv. Juozapo ir Švč. Jėzaus Širdies parapijose; 4 su puse metų – Šiauliuose (1969–1973); aštuonerius metus dirbta Ukmergėje (1973–1981); devynerius metus (1981–1990) – Eržvilke ir vėl Kaune (1990–2015) klebonu Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje, po poros metų – tose pačiose pareigose Šv. Antano Paduviečio parapijoje. Nuo 2001 m. monsinjoras Petras Meilus paskirtas altarista į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką dirbo iki kol leido sveikata.
Paveikslėlis mons. Petro Meilaus kunigystės 50-mečiui
Įrašas kunigystės 50-mečio paveikslėlyje
Be to, aptarnavo Paupio Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapiją.
Ilgiausiai – 29 metai – dirbta Kaune.
1998 m. kun. Petrui Meilui buvo suteiktas monsinjoro titulas.
Detalizuosime monsinjoro darbą parapijose.
Vikaras Šv. Juozapo parapijoje Vilijampolėje (1963–1969)
1963 m. gegužės 31 d. gavo paskyrimą į Šv. Juozapo parapiją Vilijampolėje (Kaunas) ir nuo liepos 1 d. pradėjo eiti vikaro pareigas. Kartu vikaravo ir kun. Liudvikas Čekavičius (palaidotas Šilainiuose). Buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius kan. Kazimieras Žitkus – Žitkevičius (1893 12 30–1919 05 04–1986 02 24) šioje parapijoje užėmė altaristo pareigas. Jie visi talkino iš Raseinių kilusiam klebonui Jonui Girdzevičiui (1914 01 10–1939 06 13–2003 01 31).
Po šv. Mišių kun. P. Meilus mėgdavo nubėgti pas choristus ant „viškų“ ir jiems patalkinti. Kunigas yra skundęsis savo bičiuliui Vidmantui Markevičiui, kad jam ne kartą priekaištauta: „Kas tu: ar tu kunigas, ar tu solistas prie vargonų?!“
Šv. Juozapo parapijoje kun. Petras Meilus dirbo penkis su puse metų.
Vikaras Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapijoje 1969 01 02–1969 08 02)
1969 m. sausio 2 d. toms pačioms pareigoms iškeltas į Šančius, Švč. Jėzaus Širdies parapiją. Šančiuose kartu su kun. Petru vikaravo jo kursinis kun. Jonas Tamonis (1938 05 08–1963 04 10–1999 04 10, palaidotas Balnininkuose). Tačiau kun. Petras šioje parapijoje vikaravo tik 8 mėnesius – iki 1969 m. rugpjūčio 2 d.
Vikaras Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapijoje (1969–1973)
Trečioji parapija – Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapija, kurioje kun. P. Meilus vikaravo nuo 1969 m. iki 1973 m. birželio 17 d. Kartu su vikaru kun. Vaclovu Polikaičiu, iš Vidiškių parapijos kilusiu altarista kun. Broniumi Sakalausku (1899–1933–1977) jie talkino klebonui mons. Liudvikui Mažonavičiui (1919 10 07–1942 06 14–1983 11 06).
Vikaras Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje (1973–1981)
Po keturių su puse metų darbo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kun. P. Meilus buvo iškeltas į Ukmergę. Ketvirtoje parapijoje kun. Petras Meilus darbavosi 8 metus. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonu tuo metu dirbo kun. Antanas Danyla (1915 06 19–1941 01 26–1999 03 30). Buvo ir du altaristos: kun. Aleksandras Masaitis (1906 04 22–1935 06 15– ?) ir iš Eržvilko atkeltas visų vadinamas „Lordu“ kun. Augustinas Adomavičius (1888 08 28–1913 05 11–1973), kuris, atkėlus vikarą, po mėnesio mirė. Saugumas nedavė ramybės ne tik būnant klieriku, bet ir darbuojantis kunigu. Jau gavus paskyrimą į Eržvilką, Ukmergėje pasikviečia saugumas ir siūlo:
- Tu gali vykti dirbti į Kauną, ar į Šiaulius!..
Kauno arkikatedros šventoriuje prie kapo duobės su mons. Petru Meilumi atsisveikina prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS (dešinėje). Dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka
Kunigo atsakymas buvo tvirtas:
- Eisiu ten, kur paskirs vyskupas.
- Jei mums padėsi, gausi vietą kurios norėsi!..
Monsinjoras prisimena, kaip Ukmergėje prie bažnyčios durų stovintis kažkoks senis kalbėjo: „Ko jūs klausot šito kunigo – jis turi tris vaikus?“
Po kiek laiko, pasikvietę saugumiečiai pareiškė:
- Jei mums nepadėsi, mokėsi elementus už tris vaikus!
Kunigas Petras, supratęs saugumiečių provokaciją bažnyčioje, griežtai pasakė:
- Jei dar taip šnekėsit, aš išeinu....
Šv. Jurgio parapijos klebonas Eržvilke ( 1981–1990)
Po 18-os vikaravimo metų, 1981 m. birželio 17 d. kun. P. Meilus buvo paskirtas klebonu į Eržvilką, Šv. Jurgio parapiją (Raseinių dekanatas, Jurbarko r.). Penktoje parapijoje klebonas P. Meilus dirbo vienas 9 metus, be to, jis aptarnavo ir Paupio parapiją. Kadaise čia didžiulį darbą 20 metų atliko Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapijos klebonas kun. Prosperas Bubnys MIC (1918 06 25–1944 03 25–2012 08 25), mirė sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Kun. P. Bubnys – ilgamečio Skapiškio parapijos klebono kun. Juozo Lukšo kursinis. Kun. P. Bubnys vikaravo Kristaus Prisikėlimo parapijoje. Už vaikų katechizaciją pateko į kalėjimą: 1945 m. areštuotas ir kalintas Komijos respublikoje, Abezės ir Pečioros lageriuose. 1954 m. sugrįžo į Lietuvą, paskirtas vikaru į Šiluvą, o po dviejų savaičių – į Paupio parapiją klebonu, iš čia 1968 m. paskirtas į Girkalnį, iš čia vėl už vaikų rengimą Pirmajai Komunijai pateko į kalėjimą (1970–1971 m. kalėjo Kapsuko (Marijampolės) griežto režimo kalėjime).
Vėliau Paupio parapijoje dirbo kun. Antanas Milašius (gim. 1930 m. rugpjūčio 26 d., į kunigus įšventintas 1971 m. balandžio 25 d.), o jį iškėlus, važiuodavo kun. P. Meilus. Čia monsinjoras sulaukė nepriklausomybės aušros.
Švedukalnio kapinėse (Skapiškis) prie unikalios „Žibintą nešančio Angelio“ skulptūros Aldona ir Antanas Survilos. Skulptūrą sukūrė tautodailininkas Bronius Bickus savo tėvų – Sibiro kankinių ir Lietuvoje nukankinto brolio atminimui. – dr. Aldonos Vasiliauskienės nuotrauka
Būdamas ūkiškas, norėdamas apšiltinti dalį bažnyčios, kun. P. Meilus slapta važiavo į Rygą pirkti šilumos izoliacinių medžiagų, išdekoravo bažnyčią, atstatė kleboniją, subūrė chorą.
Jau atgimimo metu, 1987 m. į Eržvilką iš Vilniaus atvažiavo saugumietis, prisistatydamas kilęs nuo Kupiškio. Monsinjoras, prisimindamas jų pokalbį, šypsosi tuokart smarkiai „surietęs“ saugumietį. Mat šis tikėjosi kunigą prikalbinti važiuoti į užsienį taikos gynimo propagandai. Popiežius tuo metu kaip tik kalbėjo, kad taika remiasi teisingumu. Kun. Petras nenorėjo būti vienas iš „7 švabų“ – kunigų.
Monsinjoras kalbėjo, turi būti atstatytas teisingumas, nebus teisingumo, nebus ir taikos.
- Aš nieko nesakęs nuvažiuoju į tavo namus ir apsigyvenu, tai ką tu – nieko nesakytum? Tarybų valdžia, skelbiasi išvadavusi, tačiau ji Lietuvoje įsitvirtino ir daro savo tvarką!
Kunigas kalbėjo, kad taika galima tik tada, kai atstatomas teisingumas. O to teisingumo nėra. Kun. Petras sakė:
- Taikos Karalienės bažnyčia Klaipėdoje uždaryta, Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje paversta ateizmo muziejumi! Kas būtų jeigu mes Lenino mauzoliejų Maskvoje paverstume bažnyčia?
- Tu kalbi kaip Svarinskas! - kitokio atsakymo saugumietis nesugalvojo.
Kun. Petras Meilus ne tik Eržvilke, bet ir visame Raseinių dekanate rinko parašus palaikant būsimąjį monsinjorą Alfonsą Svarinską (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17), reikalaujant jam laisvės. Atvykęs saugumietis kamantinėjo toliau:
- Kodėl renki parašus?
Klebonas atsakęs:
- Dėl Andželos Devis (Angela Davis) surinko daug parašų ir ji buvo paleista.
- Bet gi ji komunistė! - motyvavo saugumietis.
- Jeigu galima rinkti parašus dėl nekaltų komunistų, tai ir dėl kitų nekaltųjų taipogi galima! Kodėl mums negalima ieškoti teisybės?
- Mes teisingi! – kalbėjo saugumietis,
- Kokia teisybė? Neturime jokios spaudos: laikraščių, knygų...
Saugumietis pasuko kalbą:
- Kam nuvežei surinktus parašus?
Kunigas Petras atsakė:
- Profesinė paslaptis... (tai kažkada sakyti kun. J. Lukšo žodžiai, tuomet atėjusieji į galvą kun. Petrui).
- Kokia čia dar gali būti profesinė paslaptis?! – nustebo saugumietis.
- O jūs neturit paslapčių? – paklausė kunigas.
Nebeturėdamas ką sakyti, saugumietis su ironija pasakė:
- Tai ką, tu mane išvarai?
- Nevarau ir neprašiau atvažiuoti – ramiai kalbėjo kunigas Petras (šiuos žodžius kadaise pasakė eigulys Bakanas, ir jie Petrui labai tiko).
Monsinjoras pasakoja: „Kai nežindavau, ko galiu būti klausiamas, tai daug ką pergalvodavau ir kai jau paklausia, rodos, ir žinau, ką kalbėti. Dievas davė, kad visur sėkmingai išsisukau“.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros klebonas (1990–1992)
1990 m. kovo 25 d. buvo paskirtas klebonu į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą. Tuo metu Katedroje šv. Mišias aukojo vyskupai Vincentas Sladkevičius (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28), Vladislovas Michelevičius (1924 06 08–1948 10 31–1986 10 07–2008 11 12), Sigitas Tamkevičius SJ. Keitėsi vikarai. Klebonui P. Meilui talkino vikarai – kunigai: Rimantas Norvila, Kęstutis Grabauskas, Saulius Venskauskas (vėliau metė kunigystę), Virginijus Veprauskas, Remigijus Gaidys...
Monsinjoro Petro Meilaus Kalėdinis eiliuotas sveikinimas mokytojai Stasei Mažeikytei. Iš mokytojos Stasės Mažeikytės archyvo
Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas (1992–2001)
Po poros metų darbo Kauno arkikatedroje, 1992 m. balandžio 29 d. buvo paskirtas klebonu į Šv. Antano Paduviečio parapiją. Septintoje parapijoje jis rado du kunigus altaristas: Juozą Čepėną ir
Feliksą Laimingą Blyną (1922 04 15–1945 04 29–2002 03 26). Rezidentu buvo kun. Juozapas Pavilonis (1914 01 14–1939 06 04–1997 01 07-palaidojo), altarista vikaru mons. Algirdas Turčinskas (1926 04 04–1949 09 25–2006 10 21) KTKS dėstytojas. Per beveik 9-erius klebonavimo metus kun. P. Meilui talkino vikarai: kun. Virginijus Pabrinkis, Dainius Lukonaitis, Artūras Stanevičius, Gražvydas Geresionis. Iš katedros kartu su klebonu į Šv. Antano parapiją buvo paskirtas ir vikaras kun. Kęstutis Grabauskas.
Dirbdamas Šv. Antano Paduviečio parapijoje monsinjoras aštuonerius metus buvo Bažnytinio tribunolo notaru, konsultantu (vyskupo patarėju), kunigų tarybos nariu, buvo paskirtas ir Kauno miesto dekanu (pareigas perdavė mons. Lionginui Vaičiulioniui). Rūpinosi bažnyčios remonto reikalais: radiofikavo bažnyčią, rūpinosi bažnyčios ir bokšto remontu, šventoriaus tvoros statyba, šarvojimo salių statyba.
Šv. Antano Paduviečio bažnyčia rubežiuojasi su zoologijos sodu. Vidmantas Markevičius prisimena, kad klebonas Petras Meilus, paklaustas kur kunigauja, atsakydavęs „Esu zoologijos sodo klebonas“. Būdamas „svietavas“ ir betarpiškas, bendravo su greta bažnyčios esančios „Radvilėnų“ mokyklos moksleiviais. V. Markevičius liudija, kad pakely sutikti vaikai kleboną apsupdavo, o jis gebėjo kiekvienam kažką pasakyti, uždėti ant galvos ranką ar patapšnoti...
1995 m. monsinjoras pašventino partizano, politinio kalinio, tautodailininko Albino Kundroto – Staugaičio (1923 01 02–2015 07 15) pastatytą ir išdrožtą kryžių kaip padėką Švč. Mergelei Marijai už globą tragiškiausiomis gyvenimo akimirkomis. Kryžių pastatė Onutė ir Albinas Staugaičiai prie savo gyvenamojo daugiabučio namo Kaune (Kovo 11-osios 43). Nutarta prie kryžiaus kasmet švęsti Žolinę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Į ją kasmet rinkdavosi ne tik to, bet ir aplinkinių namų gyventojai (apie tai rašyta po 20-metų „XXI amžiuje“ Spalio 30. Nr. 40. P. 13)...
2000 m. vasario 28 d. monsinjoras patyrė infarktą. Kaip rašo autobiografijoje „nesėkmingai zondavo, po 7 dienų zondas išėjo iš vietos ir padarė rimtą infarktą – gerai, kad buvau ligoninėje, tai staigiai vėl zondavo. Tada atsisakiau klebonystės“.
2012 m. sausio 30 d. mons. P. Meilaus laiškas Stasei Mažeikytei. Iš mokytojos Stasės Mažeikytės archyvo
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros altarista (2001–2015)
2001 m. balandžio 17 d. monsinjoras Petras Meilus dėl susilpnėjusios sveikatos buvo paskirtas altarista į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką ir sugrįžo į ją gegužės 17 d. Savo bičiuliui Vidmantui Markevičiui monsinjoras juokavo, kad prieš perkėlimą jis arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui SJ pasakė, kad Šv. Antano Paduviečio parapija –tokia gera vieta!, o arkivyskupas atsakęs „Bute, kur gyvensi irgi yra gera vieta!“
Monsinjoras yra pasakojęs, kad pagrindinis altaristo darbas – klausykla, raštinė ir laidotuvių apeigos. Pradžioje raštinėje dirbo tris dienas, vėliau – tik dvi. Interesantų raštinėje būdavo gana daug: monsinjoras kiekvienam rasdavo reikalingą žodį, kreipiantį į dvasines vertybes. Kas dešimt dienų lankėsi klinikose: „Einu ir einu!“ yra guodęsis monsinjoras. O prie klausyklos jo laukdavo visada nusidriekusi eilutė, atvykdavo net iš tolimų Lietuvos vietų – tikintieji troško išgirsti nuoširdų žodį, netrafaretinį pamokymą...
2012 m. vasario 11 d. laiške mons. P. Meilus rašė Stasei Mažeikytei į Skapiškį:
„Sveikata pablogėjo. Labai streikuoja inkstai, nebegali visų vaistų priimti. Pačius pagrindinius nutraukė. Laukiu vasario 20-tos, ką tada daktarė pasakys. Tyrimus išsiuntė į užsienį – centrui ir ką jie atsakys – neaišku. Jei negalėsiu tų vaistų priimti, reikės jau pirkti padėvėtą karstą. Žinoma, ir taip Dievas man pridėjo gyvenimą. Turėjau mirti 22 metų, bet padarė stebuklą, dar pakėlė iš mirties“.
Po trijų mėnesių (t. y. 2012 m. gegužės 3 d.) monsinjoras tai pačiai adresatei rašė:
„Mano sveikata labai menka. Sunku vaikščioti. Pardaviau mašiną, nebegaliu rizikuoti savo ir kitų gyvybe. Visokios ligos tik daugėja, o vaistų krūvas naudoju. Vaistai viena gydo, kitą gadina. Turėjau gerų vaistų, kurie palaikė hemoglobiną, bet jie sukelia vėžį ir turėjau nutraukti. Tada krito hemoglobinas ir praradau jėgas. Jei Dievas leis, tai rudenį dar bandysiu aplankyti“.
Kai bičiulis Vidmantas Markevičius telefonu teiraudavosi apie monsinjoro sveikatą, išgirsdavo tokius atsakymus: „Trys su pliusu“, „Trys su minusu“, „Trys su dviem minusais“ (pagal senąją vertinimo skalę).
Albinos Boikaitės Meiluvienės ( 1894 07 04(?)–1974 03 01) laidotuvės. Prie motinos karsto stovi trys sūnus iš kairės: Petras, Vytautas ir Povilas. Aldonos Survilienės nuotrauka
Nusilpus sveikatai – atsiliepė jaunystės ligos ir gausiai vartotų vaistų poveikis – 2015 m. rugpjūčio mėnesį pasiprašė leisti jam apsigyventi Marijampolės specialiuose socialinės globos namuose. Dar 2015 m. liepos mėnesį, V. Markevičius kartu su Vaižganto muziejaus vedėju Alfu Pakėnu aplankė mons. Petrą Meilų. Šis pasakė, kad jį buvo nuvežę į Marijampolę apsižiūrėti. Tačiau Specialių socialinės globos namų visi antro aukšto kambariai jau apgyvendinti, o laisvas kambarys pirmajame aukšte jam nepatinkąs, nes jį nejaukiai nuteikia aukštai esantis langas – jam tai atrodo kaip kalėjimas. „Tačiau neturiu ką daryti – važiuosiu“. V. Markevičius ir A. Pakėnas pasižadėjo jį aplankyti Marijampolėje. Deja, nebespėjo.
Ir minėta Aldona Survilienė Marijampolėje monsinjoro nebeaplankė, tačiau nuolat skambindavo, o kai jau pats nebegalėjo kalbėti – ją apie monsinjoro sveikatos būklę informuodavo medicinos seserys.
Monsinjoras slaugos namuose „neužsibuvo“ gana greitai buvo paguldytas į Marijampolės ligoninę, iš kur Viešpats spalio 26 d. pasišaukė jį į Amžinybę.
Atgal
.jpg)
(1).png)
