Religija
05 13. Dievaiti Perkūne, tu mūsų valdovas
Žaibų legendomis ir gyvenimo takais
Dr. Egidijus Mažintas
Daugiau kaip prieš kelis tūkstančius metų baltų žyniai kaip ir graikų orakulai mokėjo sėkmingai gintis nuo žaibų. Prie savo šventyklų statydavo aukštus stulpus, apkaltus varinėmis plokštėmis. Štai tada ir buvo išrastas žaibolaidis. 1769 m. rugpjūčio 18 d. rytą griaustinis trenkė į švento Nazarijaus bokštą Bresčėje. Po šiuo bokštu buvo rūsys, kuriame buvo laikoma 1030000 kg parako, priklausančio Venecijos respublikai. Ši milžiniška masė akimirksniu sprogo. Buvo sugriauta šeštadalis didelio ir gražaus miesto pastatų, o visi likusieji namai buvo taip sudrebinti, kad grėsė subyrėti. Žuvo trys tūkstančiai žmonių. Perkūno griaunamoji dvasia nepasirodo gėrio ir tiesos salelėse, savo griaunamąją jėgą,kiek galima, nukreipia už daiktų, kurie nuteikia kaip iš tiesų pasireiškiantys. Įdomi istorija nutiko straipsnio autoriui, režisavusiam spektaklį „Lietuvos Vilkė - Didžioji kunigaikštienė“, kuriame buvo atkurtos autentiškos Perkūnui aukojamos apeigos Šv. Mišios prie aukuro. Visų vasaros ir rudens karščio persisunkusioje atmosferoje spektaklių metu nugriaudėdavęs galingas Perkūno griausmas tarsi subalansavo įkaitusią dienos tėkmę, po perkūnijos atsigavo ir žmonės, ir gamta. O prieš balandžio 30 d., kuomet Vilniuje buvo organizuojamas tarptautinis tautinis kiemo teatro festivalis, spektaklis pataisė subjurusį orą ir visa diena tarsi maloni išimtis buvo visiems spektaklių vaidintojams. Tai mistika, tačiau gana iškalbinga... Pasakojama, kad mokslininkei-etnografei N.Laurinkienei ginantis disertaciją apie Perkūno mitą, taip pat gana netikėtai sugriaudėjo džiaugsmingas žaibų pliūpsnis, leidęs gynimo komitetui pastebėti, kad tai labai maloni, bet ne netikėta staigmena visiems, kurie laikė Perkūną dievo sūnumi, vienu iš pagrindinių mūsų dievų baltiškosios mitologijos panteone.
Kas minkštai žengia, toli nueis
Galimybė jiems nukristi iki įvaizdžių ir apdangalų, drauge apsprendžia jų pasireiškimą kaip gryną spektaklį ir nurodo slaptavietę, kurioje slypi pikta dvasia. Ir čia universalios abejonės galimybė nesanti vien asmeninis atvejis, nutikęs filosofui Dekartui. Ši galimybė yra steigianti pasireiškimą kaip tokį. Husserlis aptiko šį dviprasmiškumą esminiame prisistatymo nepilnume. Dekarto požiūris išvedė mąstymą iš imanencijos, uždarumo, leido nežvelgti į buvimo idėją, nors ta idėja ir siūlytų kitoniškumą. Dekartas tarsi susprogdino imanenciją begalybės idėjos dėka. Ši idėja yra visiškai neadekvati, nes ji kviečia mąstyti daugiau negu mąstoma. Tad tai ir nurodo, kad Perkūno būties suvokimas nėra giliausias mąstymo veiksmas. Suvokimas neveda mūsų į galutinę mitologinio subjektyvumo paslaptį. Subjektyvumo paslaptis, su Čiurlioniu, Platonu ir Maceina teigiant kažką anapus būties, nurodo, jog buvimo idėja yra jaunesnė už begalybės idėją. Tad mistinė filosofija susipynusi su moderniąja esteziologija negali užsidaryti ontologijos spintose ir tautiškas racionalumas nėra galutinis dvasinis ryšys bei prasmės kriterijus.
Mūsų laikais visos panašios saugyklos patikimai apsaugotos nuo „dangaus strėlių”. Bet argi mažai yra kitų greitai sprogstančių objektų, kurie gali nukentėti. 1753 m. buvo užmuštas profesorius Richmanas, litvakas, kilęs iš mūsų krašto, kartu su kolega prof.M.Lomonosovu tyrinėjęs žaibą. O buvo taip. Aukštame medyje buvo įkelta kartis, o prie jos pritvirtintas geležinis virbalas: nuo jo į kambarį buvo nuvestas laidas. Ant vielos siūlo buvo pakabinta geležinė liniuotė ir šilkinis siūlas. Dundant griaustiniui geležinė liniuotė taip smarkiai įsielektindavo, kad nuo jos net elektros žiežirbos skleisdavosi. Bandymai buvo labai pavojingi. Bet mokslininkai atsidėję toliau tyrinėjo žaibą. M.Lomonosovas labai liūdėjo draugui nuo Nemuno ir Neries žuvus, bet tyrinėjimo nenutraukė.
Be linijinio ir kamuolinio žaibo rečiau pasitaiko raketinis, punktyrinis žaibas, panašus į švytintį vėrinį, debesų fone primenantis punktyrą. Skirtingai nuo savo giminaičių kamuolinis žaibas yra begarsis ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekenksmingas. Mokslas ilgą laiką nepripažino šio gamtos stebuklo. Prancūzų fizikas Maskaras jį vadino „įaudrintos vaizduotės vaisiumi”. O viename vokiečių fizikos vadovėlyje tvirtinama, kad kamuolinis žaibas neegzistuoja, kadangi tai „reiškinys, neatitinkantis gamtos dėsnių”. T. Karlailis rašė, kad „pasitarimai nepagimdė nė vienos didžiosios idėjos, bet palaidojo keletą idiotiškų”. Kaip kamuolinį vaiduoklį yra aprašęs garsus Tolimųjų Rytų tyrinėtojas B.Arsenjevas, kurio užrašų dėka garsusis japonų režisierius Akira Kurosava pastatė kino filmą „Dersu Uzala”. „Staiga pamačiau, kad žibintas juda ne taku, o į šoną nuo manęs, per atvašyną. Man buvo baisu, kadangi negalėjau suprasti, su gyvu ar negyvu daiktu susitikau. Tai buvo kažkoks šviečiantis dviejų kumščių dydžio kamuolys dulsvai baltos spalvos. Supratau matąs kamuolinį žaibą. Norėjau į jį šauti, bet neišdrįsau. Nuo šūvio žaibas galėjo pranykti, bet galėjo ir sprogti. Stovėjau negalėdamas nė krustelėti”. Stebėtojai pasakoja matę ir raudonų, ir akinančiai baltų, ir mėlynų, ir net juodų šviečiančių kamuolių. Be to, žaibas ne visada apvalus - pasitaiko ir kriaušės, ir kiaušinio pavidalo. XIX a. žinomas toks atvejis. Kamuolinis žaibas pro dūmtraukį pateko į kambarį ir nuriedėjo grindimis. Jis buvo panašus į šviečiantį kačiuką, susirietusį į kamuolį. Žaibas pririedėjo prie kambario šeimininko kojų, norėdamas su juo pažaisti. Išsigandęs šeimininkas atitraukė kojas nuo baisaus kamuolio. Tada žaibas pakilo prie veido. Žmogus mašinaliai pakreipė galvą. Šviečiantis ugnies kamuolys, negarsiai šnypšdamas, pakilo prie lubų ir pasuko į tą vietą, kur buvo kambaryje stovėjusios geležinės krosnies kamino anga. Ji buvo užklijuota popieriumi, bet žaibas tarsi matė ją. Jis tvarkingai atplėšė popierių ir dingo angoje. Išsprūsdamas iš dūmtraukio elektros kamuolys su trenksmu sprogo. Dūmtraukis sugriuvo, jo skeveldros išsibarstė kieme.
Štai Angarske žaibas trenkė į futbolininkus, ridinėjančius stadiono vejoje kamuolį. Žaibų smūgiai į tą pačią vietą sumaningam žmogui gali daug ką papasakoti. Žaibas gali būti pėdsekiu - rūdų ir metalų ieškotojams. Sovietmečiu Sibiro „Automatikos ir elektrometrijos institute“ buvo sukurta aparatūra, kuri padeda tolimų audrų iškrovoms ieškoti naudingų iškasenų.
Kas kare baikštūs: patys išgyvena ir kursto kitų paniką
Prietarai, įsitikinimas, bet ir ankstesnių religijų vaivorykštė arba liaudiškas, kartais visai išmintingas bandymas paaiškinti gamtos paslaptis, pvz., gamtos reiškinius, augalų gydomąją galią. Taip suvokiami prietarai - vertingas etnografijos objektas. Toks požiūris, o taip pat senovės graikų ir romėnų pasaulio prietarų gausa iš dalies paaiškina ir labai didelį antikinių vaizdinių gajumą iki pat šių dienų. „Lietuvių dangaus dievai velnio pabrėžtinai nemėgo“, - rašo neseniai miręs baltų kultūros žinovas Gintaras Beresnevičius. – „Perkūnas velnią nuolatos muša“. Tikėtina, kad Perkūno giminė atsirado poetiškai diferencijuojant audros reiškinio išraiškas ir remiantis panašumu į Dievo sūnus ir Saulės dukras - senovės indoeuropiečių kilmės būtybes su įmanomomis paralelėm lietuvių, graikų indų mitologijoje. Baltų mitologijoje Perkūnas yra apibūdinamas kaip meninis įvaizdis, apimantis įvairius tarpusavyje sąveikaujančius sluoksnius, pradedant perkūnu kaip gamtos reiškiniu ir baigiant Perkūnu kaip dievybe.
„Ypač ryški žanro įtaka Perkūno įvaizdžiui, pastebima burtažodžiuose, kuriuose paties žanro funkcijos - ligos gydymas, blogio išvarymas - nustatė Perkūno veikimą taip toli, kad Perkūnas, be velnio ir pavydo, dar trenkia ir ligą“, - rašo latvė Baiba Meisterė. Tautosaka Perkūno įprotį vaikytis velnių, aiškina taip: „Perkūnas velnią mušąs, nes velnias esąs Perkūno priešas“, „Perkūnas velnio neapkenčia, kur tik pamato ten ir trenkia“, nes nori nuvaryti velnius į pragarą, ir tai ne paprastas gainiojimas, o tiesiog velnių genocidas, kadangi Perkūnas trenkdamas „kožnąkart velniūkštį nutrenkia, per tai jie pusėtinai išbaigti esą, o iš tos priežasties ir jų pasirodymai liovinas“, t.y. dėl Perkūno veiklos velnių katastrofiškai mažėja. Dievybės karinė funkcija susijusi su prancūzų tyrinėtojo Ž.Diumezil‘io teorija apie indoeuropietiškos kilmės tautų svarbiausių dievybių skirstymą į tris grupes pagal jų socialines funkcijas: 1) dvasinės ir juridinės galios realizavimas; 2) karo veiksmų realizavimas; 3) derlingumo laidavimas.
Dzeusas - vyriausiasis graikų dievas, turbūt vienintelis iš graikiškų dievų, kurį pripažino ir kiti indoeuropiečiai. Iš aukštojo Olimpo Dzeusas siųsdavo į žemę griausmą ir žaibus. Vėliau Dzeusas tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, galiausiai ir teisinguoju dievu, serginčiu žmonijos tvarką, karalių, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančiųjų globėju, baudžiančiu sutarčių ir priesaikos laužytojus, taigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Pranašesnis už kitus dievus. Frensis Skotas Ficdžeraldas rašė: „Niekam neatsitinka nieko tokio, ko jis negalėtų ištverti”. Ir Dzeusas atlaikė jam skirtą naštą. Hera, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Atėnė, Afroditė, Hefaistas, Hermis, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Dzeusas, kurį jau Homeras vadino „žmonių ir dievų tėvu“. Dzeusas tapo beveik visatos valdovu. Pvz., stoikas Kleantas aukštino Dzeusą - kaip pasaulio valdovą ir pasaulio protą. Šventasis Dzeuso gyvūnas - erelis, medis - ąžuolas.
XVIII a. viduryje krikščionių misionieriai ne vien Lietuvoje atkakliai teigė tikintiesiems: Perkūno siunčiamas Žaibas ir ugnies kruša - Dievo bausmės už keturias žmonių nuodėmes: netikėjimą į Dievą, vengimą eiti į bažnyčią, šykštumą, aukojant bažnyčios reikalams, nenorą atgailauti. Tačiau išeidavo taip, kad didžiausiais nusidėjėliais likdavo... varpininkai ir bažnyčios, kelerius šimtmečius atakuojamos įvairių rūšių žaibų. Prancūzijoje ir Vokietijoje būdavo praktikuojamas originalus kovos su perkūnija būdas: artėjančias žaibų bangas bandė „baidyti“ skambinant varpais. Artėjant perkūnijai, bažnyčiose imdavo skambinti visais varpais. Tačiau perkūnijai - nė motais. Per XVIII a. 33 metus žaibai sugriovė bei apgadino 386 garsiai skalambijančias varpines ir nutrenkė net 121 varpininką, atkakliai bandžiusius išgąsdinti antgamtines jėgas, siunčiančias žaibų krušas. Tačiau jei krikščioniškoji Europa nemokėjo elgtis su Perkūnu, tai jau prieš tūkstančius metų Egipto šventyklos buvo patikimai apsaugotos nuo žaibų - įmontuotais stiebais žaibolaidžiais. Senovėje japonai, siaučiant perkūnijai, slėpdavosi olose, o ant namų stogų užkeldavo statines su vandeniu, naiviai galvodami, kad taip jie užgesinsią „ugnines dangaus strėles“. Senovės Lietuvoje mūsų protėvių perkūnas retai trenkdavo, nes lietuviai pastebėdavo, kad žaibas daugiausiai trenkia į aukščiausius tos vietos daiktus: bokštus, atramas, medžius. Būta atsitikimų, kad žaibas, trenkęs į medį, suskaldydavo jį į šipulius, o dėl aukštos temperatūros medžio sultys užverda, garai drasko medieną ir išmėto šipuliais už dešimčių metrų į visas puses. Veliuonoje tarpukaryje buvo populiarus paporinimas-mįslė:
„Tėvas sužvairavo, sukosėjo,
Motina raudoti pradėjo,
Žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo“
(Pavasario perkūnas ir lietus).
Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos
Bet dažniau žaibas slysta medžio kamienu, palikdamas griovelio pavidalo pėdsaką. Jei rusai visada bijodavo ąžuolo, kad į šį dažniai trenkiąs Perkūnas, tai Lietuvoje ąžuolas dėl šių savybių būdavo ypač gerbtinas, nes jis paskirsto visą žaibo energiją į šalis ir aplink jį žūva visi silpnesni ir nesveiki medžiai, todėl mūsų lietuviškos girios būdavo ypač garbintinos ir šventomis laikomos dėl gausybės ąžuolų, nusidriekusių aplink sodybas, bet ir alkvietes, apie ąžuolą lietuviai sakydavo su ypatinga pagarba: „Šakos šakotinės. Visos šakos su lizdais, visi lizdai su vaikais. Atspėkite vaikai, koks tai medis?“ O apie gilę užmindavo mįslę „Duktė ištek į svietą, subinę namie palieka“ (Gilė nukrinta, kotelis su kepurėle lieka ant šakos). Ąžuolai saugodavo ir gindavo mūsų protėvius nuo blogos akies ir piktų dvasių, o taip pat ir numirusius laidodavę ąžuoliniuose karstuose. Stovint po ąžuolu arba užsidėjus jo lapų ant galvos - apsisaugoma nuo piktų dvasių. Sužaloti ąžuolą - blogas ženklas. O apkabinus ąžuolą nevaisingos poros tampa vaisingomis, taip pat išgydoma išvarža, o susituokti po ąžuolu - laimės ženklas. Jei ąžuolo lapai pasirodo anksčiau negu uosių - bus lietingi metai. Jei pagausite krintantį ąžuolo lapą - žiemą neperšalsite. Joninių naktį žaizdas patrynus ąžuolo žieve, jos sugyja. Ąžuolas lietuvių mitologijoje buvo sudievintas, jam net dažnai leisdavo prakalbėti ir su žmogumi pabendrauti: „Gyvas gyvus penėjau, numiręs vėl gyvus nešiojau“. Gilės, padėtos ant palangės, apsaugo nuo žaibo. Jei kišenėje nešiosite gilę, neužsikrėsite cholera ir lėčiau sensite. Pastebėta, kad žaibas dažniausiai trenkia į ąžuolą. Šveicarijoje net yra patarlė: „Venk ąžuolo audroje“. Tai turbūt dėl to, kad jo šaknys ilgos ir šakotos. Žaibai dažnai, jau bene tris šimtmečius vieši rusų carų rezidencijoje, Petrodvoreco Aleksandrijos parke prie Sankt Peterburgo. Čia daugelis ąžuolų milžinų paženklinti žaibų ugnies pėdsakų. Eglę ir pušį rečiau ištinka žaibas, ir visai retai jis trenkia į buką ir lauro medį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
