VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

09 11. Varėnoje reikia vakcinos nuo valdininkų

Prof. Jonas Grigas

Esu laimingesnis už daugelį miesto žmonių, nes gimiau nedideliame Varėnos krašto Kabelių kame, vaizdingo Dzūkijos nacionalinio parko pašonėje, Čepkelių raisto, kurį kaimo žmonės vadina Gudo šalimi, kaimynystėje, senoje jotvingių žemėje. Gimtinės vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daug kartų aplankytus Paryžių, ar Tokiją, Madridą, Vašingtoną ar Delį, o Varėnos smėlynai ir pušynų ošimas yra mielesni už nuostabius Šveicarijos ir Austrijos Alpių ar Amerikos Jeloustouno peizažus ir Indijos Bengalijos pakrančių kokoso palmių ošimą. Grūdos upelis man vaikystėje darė didesnį įspūdį nei vėliau Misisipė ar Reinas, Grūdos ežere aš su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Sodyba, tėvo apsodinta ąžuolais ir liepomis su bičių aviliais sode, apsupta pilnais grybų ir uogų miškais buvo ir liko mano širdies meilė. Ir dabar joje praleidžiu daug laiko. Būnant net tolimiausiuose kraštuose mintys vis grįžta į Kabelius, kur upelyje ir ežere laukė žuvys, paukščių čiulbesys, gegutės kukavimai ir gili nuoširdžių kaimo žmonių išmintis. Bet bėgant metams, keitėsi žmonių dvasinės, moralinės ir estetinės vertybės. Ypač jos pasikeitė Varėnos žemėtvarkos valdininkų.

Su jais susitikau nepriklausomybės pradžioje paskelbus apie nuosavybės atstatymą. Panorėjęs susigrąžinti paveldėtą tėvų žemę, padaviau prašymą Marcinkonių seniūnui. Po poros metų pasiteiravau, kaip juda mano žemės nuosavybės atkūrimas. Jis pasakė, kad prašymą perdavė Žemės ūkio ministerijai pavaldžios Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjai Onai Savickienei. Nuvykęs prie jos kabineto durų radau pagyvenusių ir suvargusių kaimų moterėlių eilę. Išėjo iš kabineto viena, kita, trečia ir visos verkdamos. Kai paklausiau, kodėl jos verkia, tos tik ranka numojo, negalėdamos iš nuoskaudos net žodžio ištarti. Įėjęs į O. Savickienės kabinetą išreiškiau viltį, kad gal manęs nevirkdins. „Jei reiks, tai ir virkdinsiu“, - atšovė vedėja, pasidėjusi ant stalo raudoną knygą „SSSR kodeksas“. Aš pasiteiravau, ką ji padarė su mano prašymu grąžinti tėvų žemę. Pradžioje atšovė, kad mano prašymo ji neturi ir nematė, bet man primygtinai reikalaujant, surado giliai nukištą stalčiuje ir pasakė: „Koks skirtumas, kur buvo užkištas tavo prašymas, vis tiek tau žemės negrąžinsime“. Paklausiau, gal ji vadovaujasi tuo prieš akis gulinčiu SSSR kodeksu? „Kuo noriu, tuo ir vadovaujuosi“, atšovė Varėnos rajono žemėtvarkos vadovė. Ir taip buvo trečiaisiais nepriklausomybės metais! Apie tai esu viešai kalbėjęs ir rašęs spaudoje, tačiau Ona Savickienė buvo tinkamiausia Varėnos žemėtvarkos vadovė. Nenoriu priminti, bet mūsų krašto žmonės gerai žino, kam ilgus metus uoliai tarnavo ši ilgą partinį stažą turinti moteris okupacijos metais. Nenuostabu, kad Varėnos krašte iki šiol daugeliui žmonių žemė negrąžinta, jie jau paseno ir neturėjo jėgų važinėti ir verkti prie O. Savickienės durų. Prieš porą metų O. Savickienė buvo atleista iš vedėjos pareigų, jai pavesta rūpintis Marcinkonių seniūnijos žmonių nuosavybės atkūrimu. Paklauskite O. Savickienės, keliems žmonėms per du metus ji atkūrė nuosavybę ir už ką ji gauna atlyginimą? Nustebsite. Ilgai jos puoselėta tvarka liko nepakitusi. Kodėl taip manau?

Alytaus apskrities viršininkui Ignui Aleškevičiui reikėjo aštuonių metų priimti sprendimą tik formaliai sugražinti mano tėvų turėtą žemę –sugražinti bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkais, tame tarpe su seniai mirusia mama, nes Marcinkonių seniūnijoje kaip įmanydama trukdė O. Savickienės pavaldinė Daina Laugalienė, virkdydama sūrių ir kiaušinių nenešančius žmones. Jos ir I. Aleškevičiaus nuomone, mirusi mama yra bendrasavininkė ir gali sėti, pjauti ar kirsti mišką! Ar tai kvailumas ar tyčiojimasis? Žinoma, po tokio kvailo sprendimo reikėjo eiti kryžiaus kelius ir žemę, o tiksliau mišką, perdalinti tarp gyvųjų paveldėtojų.

Čia ir susipažinau su mūsų samdomų ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų tautinių Varėnos žemėtvarkininkų bei verslininkų neraštingumu ar neprotingumu. 2010-07-23 kreipiausi į Varėnos savivaldybės pašonėje esančią UAB Nekilnojamojo turto agentūrą “Vilija-6” ir su direktore Živile Gaidiene sudarėme sutartį Nr. 155, kuria ji „įsipareigoja atlikti geodezinių matavimų paslaugas, padalijant žemės sklypą (kadastrinis Nr. 3810/0001:144) į 2 dalis“. 10,2 ha miško sklypas priklauso bendraturčiams – man ir mirusios sesers dukrai Onai Valentukevičiūtei. Jis yra Kabelių kaime ir ribojasi su mano sodyba. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau, kaip padalinti sklypą pusiau? Bet koks valstietis jį padalintų per valandą. Tačiau tik ne Varėnos „specialistai“.

Atlikus kadastrinius matavimus ir pradėjus rengti dokumentus VĮ Registrų centro darbuotojai pastebėjo, kad Žemės ūkio ministerijai tarnaujančio matininko Vido Tamulevičiaus prieš daugelį metų matuotame plane vienas tvartas iškeltas už namų valdos ribų į mišką. 1933 m. statytas tvartas visada buvo aptvertame kieme ir dabar „atsidūrė“ už kiemo ribų. Ar tai kvailumas ar tyčiojimasis? Anot UAB “Vilija-6” direktorės Živilės Gaidienės „buvo naujai perdaryti planai, įklotos žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje ir parengtos kadastrinių matavimų bylos 2011-01-20 pateiktos Varėnos žemėtvarkos skyriui derinimui“. Derintojas Tomas Valiukevičius „derino“ iki 2011-08-03. Beveik aštuonis mėnesius! Per tą laiką kai kurios moterys vaiką pagimdo. „Derino“ nepaisant mano daugkartinių skambučių paspartinti derinimą. Kai pagaliau atvykęs atsiimti neišnešiotą „suderintą“ T. Valiukevičiaus kūdikį-projektą paklausiau, kas buvo negerai, kad tiek laiko reikėjo derinti, atsakymas buvo trumpas: „Viskas buvo gerai“. Tai ką reikėjo nunešti T. Valiukevičiui, kad projektą suderintų nustatytu laiku? Juk yra, jei neklystu, dešimties dienų terminas tokiems derinimams. Ar tai kvailumas ar tyčiojimasis? Visi kaimiečiai žino, ko laukia žemėtvarkos skyriaus „derintojai“ ir ką jiems jie neša. Yra žmonių Varėnos krašte, prisipirkusių tūkstančius hektarų žemės ir miško, miškai yra kertami. Jiems leidimai išduodami ir projektai kažkodėl suderinami labai greitai. Kas galėtų paneigti, kad žemėtvarkininkai derina juos ir duoda leidimus ne už dyką? Kas to nesupranta, leidžiama ilgai ilgai pamąstyti ir suprasti.

Tačiau UAB “Vilija-6” direktorė Živilė Gaidienė sklypo į dvi dalis nepadalijo, kaip buvo numatyta sutartyje – sklypas ir toliau liko bendras abiejų bendrasavininkų, kaip buvo ir iki tol. Kas tai - tyčiojimasis?

Vėl kažkodėl reikėjo naujo leidimo „rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą“|, t.y. padalinti tą jau „suderintą“ nepadalintą sklypą pusiau. Bet Varėnos žemėtvarkininkams tai neįkandama užduotis. Pagaliau tokį leidimą Varėnos žemėtvarkos skyriaus vedėjas Alvydas Vencevičius išdavė daugiau nei po pusės metų, t.y. 2012-02-21, kuriame jis rašo, kad „10,2248 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas dalijamas į keturis (?) sklypus ne mažesnius kaip 5 hektarų ploto“. Kodėl į keturis, kai buvo prašoma dalinti į du? Be to, padalinti 10,2248 ha į keturis sklypus po 5 ha, kaip leido ponas A. Vencevičius, neįmanoma. Pradinę mokyklą baigęs žmogus nesunkiai padalintų 10,2248 ha pusiau. Ar tai kvailumas ar tyčiojimasis? Dar reikėjo keturių mėnesių Živilei Gaidienei kreiptis (2012-07-11) į neraštingą poną A. Vencevičių ištaisyti klaidą. Bet ponas A. Vencevičius rašyti nemokėjo, o pavaduotoja mėnesį atostogavo. Dar ponas A. Vencevičius neraštingame leidime pareikalavo „projektą derinti su Aplinkos ministerijos regioniniu aplinkos apsaugos departamentu“ Alytuje, nes |žemės sklypas patenka į Dzūkijos nacionalinio parko buferinės apsaugos zoną“. Deja to departamento derintoja vasarą atostogavo, o rudenį semiasi derinimo patirties užsienyje. Nei miškas kertamas, nei vykdomi kokie nors kiti darbai jame, jis padalijamas pusiau tik popieriuje, todėl sunku suvokti, kodėl reikalingas Aplinkos ministerijos leidimas? Ar ne per daug ministerijose departamentų ir valdininkų, besimaitinančių iš mokesčių mokėtojų pinigų. Taigi, eina tretieji metai, o UAB “Vilija-6” direktorė Živilė Gaidienė, dirbdama panašiu stiliumi kaip žemėtvarkininkai ir jiems trukdant, nesugeba padaryti miško sklypo padalijimo pusiau projekto, nors už jį jau seniai sumokėta. Bet viskas, anot Živilės Gaidienės, daroma „įstatymų numatytais terminais“. Kokiais ir kas nustatė tokius terminus?

Čia aprašytas scenarijus, kuris laukia daugelio Varėnos krašto dar neišmirusių žmonių. Juk su atkurta nuosavybės teise į žemę ar mišką nieko negali daryti be geodezinių matavimų, o tam reikalingas projektas ir tie begaliniai derinimai. Nedaugelis gali važinėti, kaip aš, kas savaitę į Varėną pas projekto rengėją ar derintojus. Todėl supratę savo padėties beviltiškumą, daug žmonių pusvelčiui pardavė savo žemę ar miškus supirkėjams, kurie viską suderina labai greitai, o patys skursta, laukdami pensijos ar pašalpų.

Mielas kraštieti, sulaukėme laiko, kai mūsų gražiame Varėnos krašte laisvoje Lietuvoje kiekvienas valdininkas iš mūsų tyčiojasi labiau, nei okupacijos metais. Seniai buvo juokaujama, kad ilgainiui visas svarbiausias vietas užims patys nekompetentingiausi, nesugebantys atlikti savo pareigų žmonės. Bet net Raikinas neįsivaizdavo, kad iš savo tautiečių tyčiosis jų samdomi, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi ir dar kyšių laukiantys neraštingi ir neprotingi valdininkai. Gal jų tikslas yra sieti tarp žmonių neviltį, nepasitikėjimą ir nusivylimą savo šalies valdžia, kurti nuotaikas, kaip gera buvo sovietiniais laikais ir tarnauti kitos valstybės interesams? Juk kai kurie žmonės nuo tų laikų sėdi tose pačiose kėdėse ir engia mus. Neneškite jiems sūrių ir kiaušinių, jie neverti nei tų kiaušinių, nei pagarbos. Mes jiems ir taip pakankamai užmokame, kad jie mums dorai ir sąžiningai tarnautų. Gaila, kad rajono žemėtvarkos skyrius nepavaldus išmintingai rajonui vadovaujančiam Varėnos savivaldybės merui Elvinui Jankevičiui. Bent pasiguosti būtų kam. O Žemės ūkio ministerija toli, jos valdininkai net nežino, kaip rajonuose jai pavaldūs klerkai tyčiojasi iš žmonių ir kam jie tarnauja. Kai vienas prisirenka sūrių ir kiaušinių, kartais jį pakeičia kitu. Todėl gali būti, kad greitai rečiausiai apgyvendinto Varėnos krašto sparčiausiai nykstančius žmones reikės skiepyti vakcina nuo besidauginančių ir besityčiojančių iš žmonių valdininkų, kaip dabar skiepijami nuo besidauginančių erkių platinamo encefalito. Tik kadencinių vyriausybių valdoma mūsų valstybė tos vakcinos nekuria.

Atgal