POLITIKA
08 07. Kelio atgal neprireiks
Inga Volskytė
Politikos apžvalgininkė
Akivaizdu tik viena: Lietuvai pernelyg didelė prabanga rengti armijas agronomų, dirbsiančių Švedijos ar Suomijos laukuose, ar tūkstančius medikų, kurie rūpinsis Norvegijos, Anglijos, Vokietijos ligoniais.
Tačiau, pasirodo, mūsų valdininkams parengti ar bent nuo verslininkų nusirašyti elementarios valstybės ir studento sutarties kol kas neįmanoma.
Reikalauti šių investicijų grąžos būtų normalu ir teisėta. Tai seniai daro su universitetais ir kitomis mokslo įstaigomis bendradarbiaujantys verslininkai. Įmonės sudaro sutartis su nusižiūrėtais gabiais studentais, finansuoja jų mokymosi išlaidas, suteikia galimybę atlikti praktiką, netgi moka stipendiją.
Studentas savo ruožtu įsipareigoja tam tikrą laiką dirbti jį parėmusioje bendrovėje, o priešingu atveju - atlyginti į jį investuotas išlaidas. Kodėl panašių sutarčių su būsimaisiais studentais negalėtų sudaryti valstybė? Juolab kad taip elgiamasi ne vienoje Europos Sąjungos šalyje.
Tokiu atveju nereikėtų nei kokių nors rezoliucijų, nei burtų traukimo ceremonijų, nustatant, kas turės atidirbti už studijas.
Kodėl to nėra iki šiol? Greičiausiai Švietimo ir mokslo ministerija pernelyg užsiėmusi aukštojo mokslo reforma, kad į tokias smulkmenas kreiptų dėmesį.
Kurpiamos vizijos, kaip sujungti dabar egzistuojančius universitetus, ginčijamasi, kas ir kaip turėtų jiems vadovauti.
Regis, mažiausiai rūpi, ko juose mokoma ir kas už tai sumoka. Bet tos vizijos valstybei kasmet kainuoja dešimtis, o įvertinus ir netiesioginius padarinius - šimtus milijonų litų.
Ir dėl tokios antivalstybinės ekonomikos Lietuvos valstybės skola didėja. Dabar ji jau 62 proc. BVP, t.y. 54 milijardai litų. Baisu. Kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam žmogui tai kelia depresiją. Tačiau Estija klesti – jokių skolų. Estija pasirinko taupomo kelią, nemėtė pinigų. Estijos premjeras ir Reformų partijos pirmininkas Andrus Ansipus dirbo žmonėms - Estija pirmoji iš Pabaltijo valstybių turi eurą. Šiais metais nuo liepos 1 d. Estijoje mažiausia senatvės pensija yra 900 litų, kai Lietuvoje – 200 litų mažesnė – 700 Lt. Neūkiškumas ir nesiskaitymas su žmogumi lietuvius verčia visam laikui palikti Tėvynę. Kiek darbingų žmonių išvyko iš Lietuvos, valdžiai nerūpi, kiek gyvena ir triūsia Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Norvegijoje, Švedijoje, sunku pasakyti, bet jei jauni ir net beveik pensinio amžiaus sulaukę piliečiai būtų neišvykę užsidirbti duonos, badas Lietuvoje būtų labai akivaizdi problema. O bedarbių skaičius siektų 70 procentų.
Lietuvos valdininkai iš tribūnų nusikalba, aiškindami, kad bedarbystė Lietuvoje mažėja ir mūsų šalis gali didžiuotis. Melas -atkurtos nepriklausomybės laiko ženklai. Laisvė virsta košmaru daugeliui pasilikusių Lietuvoje dėl patriotiškumo – šimtmečiais Lietuva siekia laisvės, o laisvas žmogus, kaip žuvis, plaukia kur giliau, geriau ir tikisi sotesnės, intelektualesnės ateities sau ir vaikams.
Žinodami Lietuvos valdžios nekompetenciją, Europos, ypač Skandinavijos šalys, kviečia į kursus, kuriuos apmoka iš savo biudžeto, mokytis norvegų, suomių, švedų, danų kalbų. Tokia investicija į ateitį pagrįsta abipusiai. Lietuviai, nutarę išmokti kalbų, aišku, visam laikui pasirašo sutartį su savimi ir išvyksta dirbti į turtingesnes šalis, priima jų pilietybes.
Savo apsisprendimu lietuviai asimiliuojasi į Vakarų Europą. Antrojo pasaulinio karo katiušos išvijo iš Lietuvos 650 tūkstančių lietuvių į stovyklas Vokietijoje. Iš ten lietuviai patraukė į JAV ir Čikagą. Vien Čikagoje suamerikonėjusių lietuvių, kurie moka tik angliškai, kuria šeimas ir mažai kas atvyksta pasigrožėti savo tėvų, pabėgusių trumpam, kol baigsis stalinizmo laikai, žeme. Bet Stalinas mirė, o Sovietų sąjunga apsigobė geležine uždanga. Dabar Lietuvos valdžios prigimtis komunistų partijos vedlių ir jos palikuonių rankose.
Londone Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuoširdžiai sveikina Rūtą Meilutytę - olimpinis auksas - didesnės pergalės pasaulyje nebūna.
Lietuva maža šalis. Niekur kitur taip neišgarsins Lietuvos vardo, trispalvė kilo aukščiau už JAV, antrą vietą 100 metrų plaukime užėmusią JAV atstovę.
Legendinis Jamaikos sprinteris U.Boltas irgi laimėjo auksą. Karibų šalies bėgikai parodė, kur gyvena greičiausi planetos žmonės. Jamaikoje tėra tik 2,9 mln. gyventojų. U.Boltas 100 metrų įveikė per 9,63 sek. Legenda tapo ir R.Meilutytė, kuriai kovo mėn. sukako tik 15 metų. Visos mažos šalys Londono olimpinėse žaidynėse rungiasi su Kinija, JAV, Didžiąja Britanija, Vokietija, Rusija. Garbė mažų šalių sportininkams pajusti, kai jų vėliava, himnas matomas ir girdimas visame pasaulyje, juk olimpines žaidynes ekranuose stebi milijardas žmonių. Olimpinės žaidynės didelė ir nepakartojama politika. Londono olimpiados atidaryme plazdėjo 205 valstybių vėliavos. Olimpinis judėjimas pabrėžia pasaulio tautų vienybę, tikėjimą, - mūsų žemė priklauso Meilei, o ne karams, konfliktams, baisumams, skriaudoms, nevilčiai, olimpinės žaidynės taikių širdžių kova, doros pasirodymas, ką žmogus sukūrė, kaip tobulėja jo fizinės ir dvasinės galios. Tai kova be kraujo. Jei olimpinių čempionų rankose atsidurtų viso pasaulio ekonomika, netektų matyti kasdienio žudymo konvejerių, kurie tęsėsi, po Antrojo pasaulinio karo praėjo 67-eri metai, o kiek karų, mažesnių, tarp valstybių ir pačiose valstybėse, pilietinio smurto srautai ir aukos, jų irgi milijonai. Kasdien teleekranuose matau karštas žinias iš kraštų, karštų žemių, pagalvoju - na, ten viskas toli, žūtys, sprogdinimai, lėktuvų, skendusių laivų, net keltų katastrofos jūrų platybėse, tai skausmas nekaltų širdžių. Gyvybė - giliausia dovana žmogaus sieloje.
Išlikimo vedini bėga lietuviai iš Lietuvos ir kelio atgal neieškos. Kiek gi grįžo pabėgėlių 1944-aisiais metais į Tėvynę? Visa tauta žino – vienetai, ir dėl to nepergyvena. Taip turėjo būti – karų kelyje gyventi mums labai sunku – niekas nepavydi.
Atgal
.jpg)
