POLITIKA
12 09. Milijonierių Seimas
Vaclovas Volkus
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. skelbia, kad „Valstybės valdžią vykdo Seimas, respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Šių valdžios galių apimtis: įstatymų leidybos – Seimo, vykdomosios valdžios – Prezidento ir Vyriausybės, teismų - yra konkrečiai apibrėžtos Konstitucijos. Tos trys valdžios savo veikloje yra savarankiškos, pagrįstos solidarumo principu, atsakingos prieš tautą už savo darbą.
Viena iš pirmųjų valstybės valdžių yra Seimas. Jį sudaro 141 narys – politikas tautiečių renkamas 4-ių metų kadencijai. Nuo sąžiningo rinkimų įstatymo, kurį taip pat priima Seimas priklauso tų 141 Seimo narių – politikų kvalifikacija, sąžiningumas, moralinė branda, priimamų įstatymų kokybė. Nuo jų įstatymų priklauso tautos gerovė, įprasminanti rūpinimosi visais valstybės piliečiais, o ne asmenine ar kuria nors išskirtine visuomenės dalimi.
Eilinį kartą tenka įsitikinti – tikruosius politikų veidus gali pamatyti tik visuotinių išbandymų laikotarpiais. O jų buvo ne vienas ir ne du. Paskutinės 2009-2010 metų krizės laikotarpiu visi atsidūrėme bėdoje, visi turėjome veržtis diržus, visi proporcingai turėjome kažko netekti, kažką prarasti. Tokių pasekmių reikalavo situacija, logika, sukaupta gyvenimo patirtis, socialinis teisingumas.
Bet... po kiekvienos kadencijos (kaip jau ir kitų rinkimų išvakarėse) suvokiame, jog Seimo nariai – politikai krizės metu priimamais įstatymais darė vienus turtingais ir tuo pačiu metu tūkstančius bendrapiliečių, beveržiant diržus, pavertė skurdžiais. Seimo nariai veržė diržus skurstančiųjų sąskaita. Kalbėkime faktais. Statistikos departamento leidinyje „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos“ penktadaliui pasiturinčių šalies gyventojų priklausė 43 proc. disponuojamų pajamų. Atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių išaugo iki 7,3 karto (2008 m. buvo 6,3 karto). Seime jau ne 50 milijonierių, o net - apie 60. Politikų dėka Lietuva tapo monopolistų rojumi, o daugumai gyventojų - skurdu. Todėl visuomenėje tvyro įtampa, dėlto Seimu nepasitiki net 95 proc. visų šalies gyventojų. Tai pats žemiausias pasitikėjimo rodyklis per visą 20-ties metų nepriklausomybės laikotarpį. Šiandien Lietuva socialinei ir sveikatos apsaugai išleidžia tik 13-15 proc. BVP, o Vyšegrado šalys - apie 20 proc., Vakarų Europos šalys - per 30 proc. Belieka „guostis“ žemiausiomis Europos Sąjungoje senatvės pensijomis.
Šiandien valstybės gyvenimu rūpinasi ne tie, kurie eilę kadencijų yra sėdėję Seime salėse ir kabinetuose, o tie 30 proc. šalies dirbančiųjų, gaunantys už savo darbą minimalią algą. Atskaičius pajamų mokestį, palieka kiek daugiau kaip 650 litų. Seime prieštaraujama minimumą didinti iki 1000 litų, o tuo pačiu Seime pinigų užtenka. Išlaidaujama nesant vidinei kontrolei, lėšos švaistomos, atsakomybė paversta bičiulyste.
Prieš 20 metų Seimą apgynė paprasti lietuviai. Nuo ko dabar reikia Seimą ginti? Ar nuo Seime besimaudančiųjų milijardiniame biudžete – sunkiai surinktų ir lengva ranka išdalijamų mokesčių mokėtojų pinigų?
Sakoma, „Žuvis pradeda gesti nuo galvos“. Baisu, kada tas gedimas prasideda Lietuvos širdyje – Seime, kada jo gedimo bacilos beplisdamos pasiekia žemiausias, valdančiąsias institucijas, kada valdžia praranda tautą, įsiviešpatauja klanai - belieka valstybei ristis prie sunykimo.
Šiandieną Seime dedasi nesuvokiami eiliniam žmogui dalykai. Paaiškėjo, kad Seimo finansų departamente rastas 375 tūkstančių litų trūkumas, kurį sudarė iš biudžeto gaunamų lėšų nuolat veikianti „juodoji kasa“. Jos nepastebėjo Seimo vadovai, kancleriai, buhalteriai ir nuolat kasą tikrinantys revizoriai. Ilgametė kasininkė Regina Petkelienė prokuratūros tyrėjams paaiškino, kad tai jau daug metų buvo žinoma departamentų klerkams, buhalteriams D.Petrauskienei, D.Špakauskienei, įvairaus raugo Seimo nariams, kuriems, staiga prireikus, ji iš kasos skolindavo. Dalį pinigų ir ji pati išskolino savo draugėm. Kada vieni skolininkai, pajutę galimą teisėsaugininkų apsilankymą buhalterijoje, spėjo skolintus pinigus grąžinti, kiti nespėję – išsigynė, kad neskolino. Skolinimosi rašteliai buhalterijoje dingo. Kilo triukšmas. Pastarieji skandalai esamą užgožė, lyg ir nustūmė į antrą planą, galbūt net į nebūtį. Taip mąsto eiliniai piliečiai – mokesčių mokėtojai. Mūsų tautos širdyje – Seime - pastoviai, metai iš metų kyla skandalai ir skandaliukai. Kai kurie Seimo nariai, apsigyvenę Seimo bendrabutyje, nemoka už komunalines paslaugas: gyvenamąjį plotą, elektrą, šilumą, šiltą ir šaltą vandenį ir kitas paslaugas. Naudojasi privilegijuotomis sąlygomis poilsinėse.
Išaiškėjo ir tokie negražūs dalykai kaip aferos su tarnybiniais lengvaisiais automobiliais. Renkasi prabangius, pasibaigus kadencijai, atskaičiavus susidėvėjimą, pusdykiai jas išsiperka. Koks kilo nepasitenkinimas, kada šį triuką pastebėjo prokuratūra. Tarnybiniu automobiliu važinėja Seimo narių šeimos nariai, daužo, išsisukinėja nuo atsakomybės. Liko nepatenkinti, kada iškilo būtinybė atsiskaityti už kelis tūkstančius litų – vadinamąsias parlamentines išlaidas. Eilę kadencijų tai buvo kaip ir priedas prie mėnesinės 6-7 tūkstančių litų algos.
Kiek kainuoja vieno Seimo nario išlaikymas su trimis padėjėjais, gaunančiųjų daugiau kaip du tūkstančius atlyginimų, „dirbančiųjų“ be atostogų ir už jas gaunančiųjų pinigines kompensacijas. Veržiamasi į Seimą ne tarnauti tautai – bet pasipinigauti, patvarkyti savo bizniuką, dažnai ir sumaišant viešuosius ir privačius interesus, pasipuikuojant - gi „nacionalinė vertybė“.
Paskutiniu metu kai kurie Seimo nariai – politikai, pasinaudodami savo padėtimi, sužinoję apie banko „Snoras“ griūtį, suskubo atsiimti savo ar savo šeimos indėlius likusių indėlininkų sąskaita.
Ne koks kai kurių seimūnų tas „nacionalinių vertybių“ moralinis veidas. Vengiama vadovautis Darbo kodeksu. Ruošiamas ir priimamas Seimo nario moralinis kodeksas lieka tiek pataisytas, kad netenka savo prasmės. Ir kas čia blogo, kad pagėręs seimūnas nenusėdi pasėdžių salėje, o užsisėdi Seimo bufetuke. Žmonės stebisi: vyksta Seimo posėdžiai, o posėdžiautojų nė pusės nėra, apytuštė salė. Susigundoma už draugą ir pabalsuoti.
Nemalonu matyti kai kurių Seimo narių nuobodulį posėdžių metu – matyt laukia, kada ištrūks į įvairias pramogų repeticijas, pasirodymus. Tiek jiems ir terūpi įstatymų leidyba.
Yra pagrindas manyti, kad yra ir tokių, kurie Seime „atidirbinėja“ savo užsakovams. Kalbantis su eiliniais žmonėmis, išgirsti nuoskaudą ir pyktį: „Iš kur jie tokie!“
Partijų sąrašiniai, okupacijos laikų nomenklatūrininkai, buvę nepražuvę persikrikštiję komunistai - užsisėdėję seimūnai daugiau atstovauja siaurus savo partijų interesus, bet ne visos tautos lūkesčius.
Negali būti, kad visi ten patekę – vidutinybės, su amoralumo uodegom, apginti nuo baudžiamosios atsakomybės. Gaila, kad idealistai tarp tų aprašomųjų užgožti.
Matomai, toji problema dar ilgam gali likti neišspręsta - kol nebus sudarytos Rinkimų įstatyme teisinės sąlygos patekti į Seimą atstovams neparlamentinių mažų partijų, kur eilę metų dirba dori, iniciatyvūs žmonės – idealistai, materialiai valstybės neparemiami į Seimą nepatenka.
Kas gali paneigti faktą, kad žuvis genda nuo galvos?
Atgal.jpg)
.jpg)
