POLITIKA
04.07. Aiški, reali, atvira politika Kam ir kaip Penelopė kelnes lopė
Katrė Miknevičiutė
Jonas A.Patriubavičius
Toliau diskutuojame, nesufleruodami savo nuomonės kaip fakto, ar jau priėjome liepto galą, kad mokiniams suteikiama teisė mokyti mokytojus. Tokių mokinių yra, bet nedaug, maždaug tiek, kiek Nobelio premijos laureatų. Pateiksime tokių mokinių pavardes, deja, ne lietuvių
Vietoj įžangos
Kadangi pirmąją dalį „Lietuvos aidas“ spausdino prieš kelias savaites, priminsime, kas buvo rašoma pirmoje dalyje. Teksto pavadinimas paimtas iš Smetonos laikais kilusio incidento Kaišiadorių gimnazijoje, kai per istorijos pamoką, istorikui aiškinant Odisėjo herojiškus žygius, viena mokinė paleido gerklę „Penelopė Odisėjui kelnes lopė“. Visa klasė pasileido juokais, ir drausmė pairo. Mokytojas, tos mokinės tėvas, parašė dukteriai dvejetą ir paliko po pamokų (o gal antriems metams). Mums šią istoriją pasakojo Adelė Staniulienė, buvusi prezidento Algirdo Brazausko auklėtoja. Išauklėjusi tokį veikėją ponia Adelė mes tikime, nefantazavo. Tokia buvo to meto mokyklų tikrovė: mokytojas turėjo teisę žinoti, kad į jo darbą niekas nesikiš, nes galiojo taisyklė „Metodas – tai aš‘. Pats mokytojas nustatydavo, kaip pasiekti rezultatą, kad mokinys siektų aukštumų. Dabar kaip žinoma, yra paskelbta, apie tai rašome ir šio teksto pirmoje dalyje, kad mokiniai išmokys mokytojus, kaip mokyti.
Shutterstock nuotrauka
Tokia atvira, per visą Lietuvą, pamoka buvo improvizuota Žiežmarių gimnazijoje, kai per internetą ištransliuota, kaip mokytoja bara šeštoką ar šeštokę, kad negerai kirčiuoja. Tokiu būdu mokytoja (ir gimnazija) buvo pažeminta, jai sukeltas stresas, reikia tikėti, kad po tokios atviros pamokos mokytoja nesusirgs kokiu nors vėžiu. Šioje gana vulgarioje ir aiškiu tikslu paskleistoje istorijoje (žiūrėkite, kokie mokytojai, ir dar reikalauja didesnių algų) įdomiausia tai, kad smurto prieš mokytoją pasirinkta priemonė universali: grasinama mokytoją nubausti internetu. Kad internetas išsigimė, ir kad mobilieji telefonai kenkia mokinių sveikatai ir trukdo mokytis, ir aklai vištai aišku, bet mūsų dominavimo ir žeminimo (tai bolševikiniai parametrai) kultūroje, tai padaryta norma. LRT tą vaizdelį transliavo N kartų ir N kartų tyčiojosi: štai kokie mokytojai, o dar sako, kad 5 eurai už pamoką jiems per mažai. Ką visu tuo norime pasakyti, gal paaiškės po šio sugretinimo.
Šias raides ir žodžius rašome praėjus kelioms dienoms, kai Naujojoje Zelandijoje niekšelis nušovė 50 žmonių ir dar ištransliavo visą tą sceną „Online“. Tai jau nekartą pasitaikė, bet interneto bendrovės dėl pelnų nesiima priemonių. O mūsų politinės klasės atstovai šią nevalyvą niekšelių priemonę naudoja savo menkiems politiniams tikslams pasiekti. Ir taip daroma nekartą.
Tokia šių dienų tikrovė. Ir mokinai turi žinoti, kad juos moko ne mokytojai, o ši tikrovė. Ir kad jiems tikrai nepasiseks, jei taps šios tikrovės dalimi. Jie patys turi norėti viską daryti, kad pakiltų virš šios tikrovės. Nes tikrovė galinga, gniuždo, mokytojai jiems tikrai nepadės, jeigu patys mokiniai nesistengs.
Kai kas gali sakyti ir sako, net ministrai, kad mokiniai nusivažiuoja, kaltas mokytojas, kuris yra kvailas: neišmano kompiuterio taip, kaip tą naujovę išmano mokinys. Paskutinis pavyzdys: aną savaitę aukštuose sluoksniuose buvo skelbiama, kad dėl mokinių patyčių kaltas mokytojų elgesys su mokiniais. Ne sistema, ne kovos su patyčiomis sistemos ir pinigų jai finansuoti nebuvimas, o žmogus. Politikoje lengva kokią nors problemą paskelbti neišsprendžiama, paskelbus, kad pagrindinė problema – žmogus. Bet juk tai jau praėjome, ar nereiškia, kad horizonte pasirodė antras komunizmas?
Čia drįstame paskelbti dar vieną palyginimą. Pernai gruodį BBC pranešė, kad ponia, kuri prieš du dešimtmečius prarado savo vaikelį, parašė knygą „I Let Him Go“ (angl. „Aš jį paleidau“). Tikrai, 1997 m., tada dar jauna mama, vaikščiodama po parduotuvę, matyt, taip buvo užburta prekių, kad paleido savo penkerių metų vaikelio rankelę. Vaikelis pasimetė, ir ji to nepastebėjo. Kol susigriebė, buvo per vėlu. Vaikelį pagrobė du berniukai, 10 ir 8 metų. Tai buvo negeri berniukai: neklausė mokytojų, tingėjo mokytis, bėgo iš pamokų, kankino gyvūnėlius. Ir tą nelemtą dieną pabėgę šlaistėsi ten, kur jų neturėjo būti. Nusivedė vaikelį ant geležinkelio pylimo (Londone tokių daug: bėgiai nuimti, anglai persėdo į autobusus, pakilimai liko) ir čia jį užmušė. Paskui laikraštis „The Guardian“ šią istoriją aprašė su tokia antrašte „Štai ką gali vaikai“. Pas mus, rodos, tas tekstas yra. Galėtume paskelbti, jeigu „The Guardian“ neprieštaraus dėl autorinių teisų. Ir štai dabar, praėjus 20 metų, mama parašė knygą „I Let Him Go“, kurioje aprašė savo kančias, kai laidojo vaiką. Papasakojo, kaip stengėsi, kad juos nuteistų griežčiau, bet anglų Temidė pasigailėjo: uždarė į auklėjimo koloniją dešimtmečiai metų, paleido anksčiau, suteikė kitą tapatybę, kad kaimynai nuo tokių nebėgtų. Nepaisant gailestingų pastangų, vienas iš niekšelių vėl atsidūrė kalėjime. Ir kitas baigė blogai. Štai ką gali vaikai
Futbolas: kur sėkmės valdymo sistema
Kaip žinoma, Lietuvos futbole krizė: anais metais Lietuvos rinktinė nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Dabar pakeistas treneris, bet tai nepadės. Ir anas treneris buvo geras, bet nebuvo sistemos. Bet kokią sistemą – versle, moksle, valstybėje, asmeniniame gyvenime – sudaro keletas kintamųjų dydžių: tai struktūra (futbole – stadionai),
strategija (kaip veikti, kad būtų įmušta įvarčių), sistemos (pavyzdžiui, pinigų, finansų) stilius (sovietinis, vakarietiškas) ir t.t. Sistemoje nuo vieno kintamojo niekas nepriklauso, o viskas – nuo kintamųjų sąveikos. Pradžioje svarbiausia, kad būtų sistema, kad būtų ją sudarančių kintamųjų dydžių sąveika. Dėl to reikia, kad veikiantieji asmenys (taip pat šios sistemos dalys) būtų suinteresuoti sėkme. Kai suinteresuoti, tai parodo tuo, kad veikia (turi veikti) kaip viena komanda. Visi, ne tik žaidėjai, jų žmonos, vaikai, treneriai ir jų žmonos, vaikai, taip pat sirgaliai su šeimynomis, bet ir pagalbiniai darbininkai, visi turi mąstyti, ką konkrečiai daryti, kad krizė būtų įveikta.
Dabar pažiūrėkime, ko nėra Lietuvos futbole, kodėl jis toks apgailėtinas. Visų pirma nėra materialinių sąlygų, t.y., sistema neturi struktūros. Stadionų, dengtų arenų. Pas mus pusę metų būna sniego, tai negalime lygintis su Brazilija, kur visada šviečia saulė. Viena dengta arena už Europos Sąjungos pinigus pastatyta, bet ją perdavė privačiai firmai, kuri ten įleidžia tik biznio, politikos ir geltonosios spaudos elitą tenisą pažaisti. Taigi, viskas privatizuota, ir ES pinigai, ir paslaugos. Per 30 laisvos Lietuvos metų nepastatytas nė vienas stadionas (ir po to sako, kad šauktinių bloga sveikata). „Žalgirio“ stadionas ant Neries kranto nugriautas, teritorija atiduota biznieriams viešbučių statybai, nes geri vaizdai. Darys biznį, o į vilniečių reikmes nusispjauta. Statė stadioną Šeškinėje (kiek ten milijonų sukrovė, sako, 108), bet nieko nepastatė, paskelbė, kad firmos bankrutavo. Dar anksčiau du veikėjai, vienas vėliau (ar prieš tai) buvo Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas, gavę pinigų iš FIFA, pagal tą pačią Ponzi schemą paskelbė, kad tuos pinigus padaugins investavę į majonezo gamybą, įkūrė tam firmą, nupirko, kaip reklamavo, gamybos liniją, paskui paskelbė, kad firma bankrutavo, investicijos, t.y. FIFA pinigai, dingo. Galai, kaip sakė Vladimiras Giliarovskis, į vandenį. Niekas, nei prokurorai, nei sirgaliai, nei FIFA, nei LRT, nei Nacionalinis gynybos komitetas nesidomėjo, ar čia afera, ar nesusipratimas. Jeigu vienas iš organizatorių tapo (nesvarbu, ar prieš tai, ar po to) Seimo nariu, tai gal čia veikė koks nors Luciano (tariama: Lučiano)?
Tokia Lietuvos futbolo sistemos nebuvimo priešistorė. Susidaro įspūdis, kad sukurta sistema ne futbolą vystyti, o FIFA pinigus (kasmet gauna gal 5 mln. eurų) nuvaryti į šalį ir gerai gyventi – vaikų sąskaita. Vogti iš vaikų yra smurtas prieš vaikus, bet niekam tai neįdomu. Iš smurto daromas biznis. Kad tai nuslėptų, mokiniai kurstomi prieš mokinius, mokytojai prieš vaikus: ir taip žaidžiamas politinis futbolas. Susidaro įspūdis, jog ir stadiono nestato, kad tokia situacija kuo ilgiau truktų. Tokiems gerai, kai Lietuvos rinktinė pralošia, tada trina rankas: nemoka žaisti, kam jiems, Lietuviams, stadionai, yra kaip yra, vis tiek nieko gero nebus. Tai reiškia, kad ne tik FIFA pinigai pagrobti, bet ir futbolo strategija apversta pilvu į viršų: lyg ir agituojama futbolą žaisti pagal krepšinio taisykles. Tai kyla klausimas, kodėl niekas nemato, kad čia ne futbolas, o futbolo parodija ir tyčiojimasis iš bet kokios sistemos? Tokios patyčios turi pasisekimą, publikos svarstomos kaip faktai, tai rodo, kad liaudis neturi supratimo, kas yra sistema, sisteminis mąstymas. Vakaruose tuo klausimu kas savaitę išleidžiama dešimtys knygų, bet mūsų politinės, t.y. valdančiosios, klasės atstovai jų neskaito. Panelė Katrė (Keitė) paskaitė, ir čia pateikiame tą sistemą: septynios „s“ sėkmei suvaldyti. Schema paimta iš knygos „In Serach of Excellence“ (angl. „Tobulybės beieškant“). Autoriai Thomas J.Peters ir Robert H.Waterman.J.r. Išleista 1983 m., t.y. sisteminio mąstymo moko jau 35 metus. Čia mes sistemą, autorius ir knygą nemokamai reklamuojame : pateikiame išvertę iš anglų kalbos. Pasisekė taip padaryti, kad visi kintamieji dydžių pavadinimai prasidėtų raide „s“ (štai kaip Lietuvių kalba, pasirodo, labai tinka sėkmei reklamuoti).
Sėkmės valdymo schema
Sėkmės suvaldymo sistema: septynios „S“
Bet kokią Sistemą sudaro kintamosios dalys. Šioje yra septynios, šešios daugiau ar mažiau materialios (strategija, stilius, sugebėjimai, struktūros, sistemos, štabas (administracija) ir viena dvasinė – sąveika, santykis (t.y. šių kintamųjų sąveika bendrų vertybių pagrindu). Tūlas veikėjas pasakys, kad čia tik schema, girdi, gyvenimas sudėtingas. Deja, tai veidmainiavimas: bet kokį sudėtingumą galima (ir reikia) suskaidyti, išskaidyti, supaprastinti. Ir patį sudėtingiausią reiškinį galima suvesti į schemą, kuri atvertų esmę ir sukčiams neleistų apgaudinėti žmonių (kai kokia nors detalė absoliutinamas ir padaroma viso reiškinio vidine forma, pavyzdžiui, kai mokyklos bėdos aiškinamos mokytojo ar mokinio problema).
Štai schema, kartojame: sėkmės valdymo sistema. Ką reikia turėti, ir kaip veikti, kad lydėtų sėkmė? Penelopė, laukdama Odisėjo, taip pat veikė sulig šia schema: kantriai laukė Odisėjo, neieškojo kito, verpė vilnas, rūpinosi vaikais, buvo nelinksma be narkotikų ir beširdės meilės, bet taip buvo sutarusi su Odisėju, kad gyvens pagal krikščioniškus principus. Tokia buvo jos strategija, žinoma, buvo sunku, nuobodu, monotoniška, bet rezultatas pasiektas: Dievai ir jai, ir Odisėjui padėjo, nes jie neišdavė vienas kito ir dieviškų priesakų. Taip visi turi elgtis, kad neprarastų savęs.
Primename, kad tai schema iš knygos „In Serch of Excellence“ , kurioje mokoma kaip valdyti krizes, kaip siekti sėkmės, kuri gali ateiti tik tobulinant sistemą.
Dabar pažvelgę į tą paveikslėlį mėginkime paaiškinti, kur šuo pakastas, kad mūsų futbolas vis toks apgailėtinas (šį kartą, su nauju treneriu, žaidė geriau, bet Liuksemburgui pralaimėjo 2:1). Čia mes neturime tikslo nagrinėti realias mūsų futbolo problemas, kaip nors kištis į žaidimus. Mums rūpi tik futbolo pavyzdžiu paaiškinti, kaip veikia bet kokia sistema. Jeigu kalbėtume apie krepšinį, kuriame nėra krizės, kalba būtų kitokia. Futbolas čia pasirinktas tik kaip reali krizė, kuri labai primena mokyklos krizę.
Visų bėdų bėda yra tai, kad Lietuvos futbolas neturi strategijos. Anglijos ir Brazilijos turi, o Lietuvos – ne. (Lietuvos švietimas taip pat neturi strategijos, t.y. ateities vizijos, galima sakyti trajektorijos, todėl ir mokiniai neparengiamai gyvenimui). Jeigu imamasi kokio nors darbo, anuo atveju futbolo pokyčių į gera, tai reikia norėti ką nors pasiekti, reikia siekti kokių nors rezultatų ir tam turi būti pajungta visa sistema, visi jį supantys, joje dalyvaujantys žmonės. Visų pirma reikia norėti turėti viziją. Reikalinga lyderystė (labai didelė visų Lietuvos sričių problema). Futbole, matyt, nėra kelių žmonių: užtektų tiek futbolo veikėjų, kiek ant vienos rankos pirštų, kurie fanatiškai mylėdami futbolą, siektų, kad futbolas taptų tikra Lietuvos žmogaus etikete. Tikrai žinome ir atvirai galime sakyti, kad jeigu Lietuvos rinktinė (arba koks klubas, pavyzdžiui „Sūduva“) bent vieną kartą per metus padarytų sensaciją ir nugalėtų kokią nors futbolo žvaigždę (pavyzdžiui, Vokietiją ar Olandiją), anglai kitaip traktuotų į Didžiąją Britaniją atbėgusius mūsų tautiečius (dabar žvelgia įiš aukšto, kaip į aborigenus). Nes anglams, šio žaidimo išradėjams, futbolas pinasi su aukščiausiomis, t.y. dieviškomis vertybėmis. Dabar turime tokią padėtį, kad mūsų futbolo sferos veikėjai net nesupranta savo reikšmės. Futbole sistema neveikia, nes nėra kintamųjų dydžių sąveikos. Kaip galima laimėti, jeigu nesirūpinama žaidėjų individualiu meistriškumu? Štai mūsų vartininkas paspiria kamuolį savo žaidėjui, šis perduoda kitam, o šis jau nesugeba kamuolio apginti ir perduoti toliau. Labai retai pavyksta persivaryti sviedinį per vidurio liniją. Vadinasi, futbolininkai nėra profesionalai. Juos reikia išmokyti neatiduoti sviedinio priešininkui, praradus dėti visas jėgas jį atgauti, nepasiduoti, neprarasti savęs. Dabar tokiu atveju sakoma nėra „motyvacijos“. Šis terminas nieko nepaaiškina, tai tik kabinėjimasis prie žmogaus. Sistema turi būti tokia, kad individualūs sugebėjimai atlikti profesionalius veiksmus būtų adekvatūs. Taip, kaipgi kaipgis, gali būti, kad žaidėjas supyksta ant trenerio ar federacijos, ima žaisti pagal krepšinio taisykles, bet tai jau kita problema, kitas kintamasis dydis, schemoje tai – sąveika. (Gal nebus progos trumpam grįžti į bendrojo lavinimo mokyklą: tas pats vaizdas, kai mokinys nesimoko, mokytojas moko, o mokinys nesimoko. t.y., nesistengia, nesigrumia su savimi, ateina į mokyklą ne dirbti, o pailsėti).
Čia mums tūlas gali atsakyti, kad mūsų vaikai vėlai pradeda žaisti futbolą. Brazilijoje tik pradėję bėgioti, jau vaikosi kamuolį, o pas mus daug vėliau. Taip, tai tiesa, pas mus šalta ir basų vaikų ne tiek daug, kuriems futbolas (nes kitko nėra), atvertų vartus iš skurdo. Bet ir mūsų vaikams atvertų daug vartų: atitrauktų nuo visokių rūšių narkomanijų ir priklausomybių, tėvų džiaugsmui stiprintų sveikatą, kurios gali prireikti, kai pašauks į kariuomenę (dabar sako, pusė jaunuolių silpnos sveikatos, netinkami), o ir emigravę į ta pačią Angliją. Anglai labai mėgsta, kai jų tarnai jiems iš visų jėgų dirba, didindami jų valstybės ekonomikos galias.
Žinoma, tas faktas, kad per trisdešimt laisvės metų sugebėta nugriauti kelis stadionus, o nė vienas nepastatytas, tai irgi kai ką rodo. Susidaro įspūdis, kad veikia jėgos prieš vaikus, prieš jų ir mūsų ateitį.
Švietimo sistema: blizgesys ir skurdas
Dar kartą pažvelkime į 7 S ir į mūsų mokyklą per tą 7S prizmę. Pas mus viskas, visi sistemos kintamieji dydžiai yra, visko užtenka, kad mokykla išmokytų ir išugdytų savo auklėtinius. Ką reiškia išugdyti paskaitykite šiame juodame lange
Kai Vokietija laimėjo 1870 –1871 m. karą ir iki tol buvusios Vokietijos kunigaikštystės susivienijo, Otto Bismark, suvienijimo tėvas, pasakė; „Karą laimėjo ne kariai, o liaudies mokytojas.“
Tokie turi būti ir Lietuvos mokytojai, jiems reikia leisti tokiais būti, kad daugiau mūsų žmonėms netektų atsidurti kur nors Sibire, kaip anksčiau, ar kur nors Anglijoje – kaip dabar.
Dar vienas pavyzdys ką reiškia mokytojas ir mokykla. Per Antrąjį pasaulinį karą Norvegiją užėmė hitlerininkai. Kaip žinoma, Norvegija turi daug hidroenerginių resursų, ten daug bėgančių vandenų, kuriuos galima užtvenkti. Jau tada buvo galingų hidroelektrinių (dabar yra dar daugiau, ir mes perkame jų elektrą). Hitlerininkai tuo metu norėjo užkariauti pasaulį ir gaminosi atominę bombą. Nedaug kas žino, kad vos nepasigamino. Ir kas jiems sutrukdė? Norvegijos mokytojai ir mokiniai. Antihitlerinė koalicija su anglais priekyje nustatė, kad hitlerininkai vienoje Norvegijos atokioje vietovėje, kur buvo hidroelektrinė, pastatė sunkiojo vandens gamyklą. Sunkusis vanduo gaunamas iš paprasto vandens elektrolizės būdu. Vienai tonai sunkiojo vandens išgauti reikia dešimties tūkstančių tonų paprasto vandens ir daug daug elektros. Toje vietoje buvo ir daug ir to, ir to, viskas šalia. Buvo priimtas sprendimas tą gamyklą susprogdinti. Bet ką pasiųsti diversantais? Anglai netiko, nes karui, ir ypač tokiai operacijai, buvo nepasirengę, nes juos auklėjo kaip aukštesnes būtybes – tokie mamyčių sūneliai: neištvermingi minkštakūniai. Savaitę reikėjo per sniego dykumas ir kalnus šliaužti ant slidžių, miegoti sniego urve, mokėti išsivirti, sušilti, nesušalti. Tai galėjo padaryti tik norvegų kariai, kurie prie tokių rūsčių sąlygų buvo pripratę nuo vaikystės. Taip gyventi juos parengė mokykla, jos mokytojai. Ir norvegai įvykdė šitą operaciją, kuri pasuko karo sėkmę į sąjungininkų pusę.
Taip parengti vaikus gyvenimui – milžiniškas uždavinys. Todėl Norvegijoje mokytojai yra vidurinės klasės dalis. Jiems daug moka (ir ne todėl, kad norvegų didelis biudžetas), jiems netrukdo, jais pasitiki. Taip, Norvegija turi švietimo strategiją: investuoti į žmogiškąjį kapitalą, per mokyklą jį kaupti ir didinti, t.y., siekti kokybės.
Tokia, kiek leido kuklios galimybės, sistema buvo ir prezidento A.Smetonos Lietuvoje. Vieno komplekto (keturių klasių) pradinės mokyklos mokytojas gaudavo apie 450 litų per mėn. Palyginimui galima parašyti, kiek uždirbdavo samdinys, samdinė, pusiau samdinė ir piemenukas. Duomenys paimti iš profesoriaus Povilaičio Kanadoje išleistos knygos „Lietuvos žemės ūkis“: bernui per metus mokėjo 470 litų, mergai – 350, pusmergei – 250, o piemenėliui – 170 (litų), per metus. Vienas doleris tuomet kainavo 10 litų. Tuo metu Lietuva buvo skurdi, daug skurdesnė negu dabar, bet švietimas buvo finansuojamas kaip prioritetas.
Dabartinėje Lietuvoje tokios strategijos nėra. Mūsų politinė klasė vadovaujasi pasenusia (19-jo amžiaus pradžios) politologine vadinamojo ribinio naudingumo teorija (smulkiau apie tai kada nors parašysime, nes tai įdomu). Mokytojų pas mus yra daug, palyginti didelis valstybinių tarnautojų sluoksnis, todėl jų darbas nelaikomas, remiantis ta pasenusia teorija, labai vertingu. Kas vertinga, kas ne, pas mus nustato biurokratai. Jie gerai sau tarnauja, iškeldami savo naudingumo koeficientą iki aukso. Vidurinė klasė pas mus kuriama (jeigu kuriama) iš biurokratų. Jie ir pasisavina teisę kištis į visas sferas, nes turi atrodyti reikšmingi. Biurokratai atsirado iš buvusios komunistų partijos funkcionierių, kurie anais nelaisvės laikais buvo auksas, bet dirbti tik trukdė (kad ir tiems patiems kolūkiams kelti žemės ūkį). Mes ne prieš biurokratus, jų gali būti ir daugiau, daug daugiau, bet jų valios veikimas turi būti apribotas. Taip yra visose išsivysčiusiose šalyse: visur jie negali trukdyti, juo labiau atstoti, atstovaujamosios demokratijos.
Dabar dar kartą pažvelkime į 7 S ir pažiūrėkime, kurios vietos Lietuvos švietime silpnos.
Struktūros (pastatai, aikštelės, kabinetai, kompiuteriai) pas mus geros. Mokytojų sugebėjimai tokie, kokius įgijo aukštosiose mokyklose, bet pakankami. Stilius (mokymo) taip pat yra, gal kiek senoviškas, bet tikrai geresnis už Montesori (Australijoje 20 metų taikyta sistema privedė prie to, kad vaikai baigę mokyklą nemokėjo skaityti). Sistemos taip pat yra, silpniausia finansavimo sistema, apie tai jau sakyta. Administratorių reikšmė per didelė, 7S schemoje (originale) šis komponentas yra paskutinėje vietoje, jis nedominuoja. Pas mus administratoriai dominuoja, gal ne visur, dabar gal mažiau, bet dominuoja. Mūsų švietimo sistemoje trūksta sąveikos bendrų vertybių pagrindu. Tai reiškia, kad reikia pakeisti santykius sistemos viduje, kaip tai parodyta sėkmės schemoje.
Taip pat ir dėl atvirkštinės sąveikos, arba kitaip nesveikų vidinių santykių, blogai veikia: pagalbos silpnesniems, nusikalti linkusiems (kurie tyčiosi iš silpnesnių) vaikams sistema, žinių kokybės apskaitos sistema. Sunku suvaldyti vaikus, kai jų elgesys nevertinamas. Turi būti drausmės, elgesio, stropumo pažymiai. Juokinga, kad biurokratai perėmė egzaminus į savo valią, iš esmės šią sferą privatizavo. Mokytojai, kurie mokė, turi ir egzaminuoti, žinoma, gali būti atstovų iš kaimyninių mokyklų, švietimų skyrių ar ministerijos inspektorių. Dabartinė egzaminų sistema yra objektyvizuotas totalus nepasitikėjimas mokytoju.
Mokytojas turi mokyti, vaikai mokytis. Kiekvienam sava misija: taip nebūna, kad be pastangų būtų koks rezultatas. Išderinus šią sąveiką, mokykla savo darbo neatliks.
Puikiai apie tai pasakė JAV prezidentas Abraomas Linkolnas laiške savo sūnaus mokytojui: „ Išmokyk jį, jei gali, suprasti, koks stebuklas yra knyga... Bet taip pat duok jam ramybės, kad pamąstytų apie amžiną paukščių danguje misteriją, bites saulėje ir gėles žaliose priekalnėse. Įdiek jam, kad daug garbingiau pralaimėti, negu sukčiauti ar apgauti“.
Mūsų švietimo sistema neatlieka savo pagrindinės misijos: mokyti vaikus pakelti galvas į dangų. Eiti per gyvenimą nuleidus galvą? Tai ne mokytojo misija.
Kai mokytojai, eidami į savo ministeriją, buvo priversti lipti per langą, o valstybinė visuomeninė televizija čia nematė tragedijos, o iš to tyčiojosi, tai ir buvo koncentruota mūsų švietimo padėties iliustracija. Ir toliau mokytojas žeminamas, su juo ir toliau nesiskaitoma. Jo darbas aukso vertės, vertinamas tik keliais eurais.
Pokyčių reikia ne tik pačioje mokykloje, kur turi būti kita atmosfera, (mokslo, šviesos, dangaus), bet ir aplinka aplink ją. Kodėl nėra edukacinio televizijos kanalo? Kodėl tiek daug komercinių kanalų, kurie propaguoja paviršutiniškumą, neviltį, puvimą? Kodėl nenufilmuota ir neparodyta pamokų arba net visas kursas, sakysim matematikos ar fizikos (galėtų ir seniai pasimokyti, nutolintų Alzhaimerį)? Kodėl mokyklai nepadeda mokslininkai ir institutai? Kodėl mes neturime tokių profesorių, kaip Marcus du Sautoy, Londone kasmet per Kalėdas skaitantis per televiziją paskaitas, kuriose įrodo, kad matematika – tai labai paprasta? Kodėl pas mus nėra matematikos, fizikos, chemijos profilio bendrojo lavinimo mokyklų? Ir kodėl Juodkrantėje neįsteigta jūreivių kadetų mokykla, kaip buvo žadama, kad vaikai mokytųsi meilės jūrai ir kai paaugs būtų jūreiviai (ten yra patalpos, buvusi pagrindinė mokykla tuštėja, bet yra daug vandens – iš vienos pusės jūra, iš kitos – marios)? Kodėl, sakysim, vaikui nuo Strėvos krantų (bet su fantazija), kur yra Žiežmariai, netapti kadetu, o paskui išplaukti į vandenynus?
Mūsų politinei klasei ir švietimo aukštuomenei trūksta vizijos, matyt, ir moralės.
Vaikai, kurie moko mokytojus
Tokių pasaulyje ne vienas ir ne du, bet mes supažindinsime su dviem mergaitėmis. Abiems penkiolika metų ir jos nepažįstamos. Viena sukėlė furorą Pakistane, kita – Švedijoje, Jungtinėse Tautose ir Katovicuose (Lenkija), kur vyko klimato atšilimo konferencija.
Malalai Yousafzai penkiolika metų, bet jau Nobelio premijos laureatė
pakistanietė. Pakistane mergaitėms kelias į mokyklą sunkus. Malala buvo sąjūdžio už visuotinį mergaičių švietimą aktyvistė, už tai į ją šovė, kai sėdėjo mokyklos autobuse. Apie tai ir apie save, tėvus, broliukus ir kaip gyvena dabar parašė knygą „Aš esu Malala“ (angl. „I Am Malala“.) ir savo pavyzdžiu moko kitus.
Kita penkiolikmetė knygos dar neparašė, bet tikra oratorė, moko suaugusius padorumo. Tai švedė Greta Thunberg. Pasakė kalbas suaugusiems dėdėms Jungtinėse Tautose ir kituose forumuose, kur kalbama apie klimato kaitą. Ir vaikams aišku, kad klimatas keičiasi. Vadinasi, reikia keisti santykius su šios, mūsų Žemės, sistemos kintamaisiais dydžiais. Kalbėdama Katovicuose (Lenkija) tarptautinės klimato kaitos konferencijos delegatams ji pasakė tiesiai šviesiai, maždaug taip:„Jūs, suaugusieji, mus apgaudinėjate, meluodami, kad rūpinatės vaikais. Kad juos mylite. Kaip tai suderinti su tuo, kad nieko nedarote, kad klimatas nesikeistų? Mums paliekate užterštus vandenis, orą ir žemę.“ Dėdės nuščiuvę klausė šitos pamokos. Beje, Greta yra paprasta mergaitė, atrodo lyg būtų iš Žiežmarių.
Ar dėdės ką nors darys, dar neaišku. Matyt, nedarys. Nes pirmais elgesio teorijos dėsnis sako, kad žmonių elgesys nepriklauso nuo žinių, žinojimo, o visai nuo kitų veiksnių, daugiausia nuo pavyzdžio aplinkoje, kultūros, įsišaknijusių blogų įpročių.
Laikas persukti elgesio laikrodžius
Žmogaus elgesys tampa politine, ekonomine ir ekologine kategorija.
Atėjo laikas, kai gamta privers žmones pakeisti savo įpročius. Arba pasirinkti kančias. Ir dabar daug žmonių pasirenka tokį elgesį, dėl kurio paskui kenčia: pavyzdžiui, kai susidraugauja su kokia nors narkomanija. Lietuvoje dabar mažai mokinių, tokių kaip Malala ir Greta, kurie gali pamokyti savo mokytojus. Tiesą sakant, mokytojams nereikia, kad juos mokytų, užtektų to džiaugsmo, matant, kad mokiniai ką nors išmoksta. Tačiau daug pavyzdžių, kai mokiniai pamoko mokytojus destrukcine prasme, ne tik mokytojus, bet ir pačius save.
Štai prieš kurį laiką vieno Kauno licėjaus direktorius buvo išvytas iš mokyklos, kad pabarė mokinę, kuri viešai užsirūkė. Mokinė, ponų dukra, laimėjo, nors buvo neteisi. Jeigu rūkys, bus blogai ne tik jai, bet ir ponams tėvams.
Dar vienas incidentas vyko Vilniuje. Visa gimnazijos klasė keliavo ekskursijon į užsienio šalį. Plaukė į kitą Baltijos pusę. Vaikai prisinešė alkoholio ir kelte prisigėrė. Apvėmė visus laivo bortus. Mokytojos laikė vaikus už viršutinių drabužių, kad neįkristų į jūrą. Laivo jūreiviams sakė, kad taip daro, nes vaikai susirgo jūros liga. Joms buvo gėda prieš nepažįstamus žmones, kad vaikai taip supranta laisvę ir linksmybes. Paklausėme mokytojų, ar pranešė gimnazijos administracijai apie incidentą su „jūros“ liga. Sakė ne, bijojo, kad jas apkaltins, jog blogai vaikus išauklėjo, neprižiūrėjo. Sakė, kad bijojo, jog turės daugiau nemalonumų mokykloje, negu turėjo tame kelte. Mes įtikinėjome, kad mokytojoms nereikėjo prisiimti kaltės už visą sistemą, kuri kalta, kad gamina tokius gimnazistus. Pagaliau visko gyvenime būna: ir Deividas Koperfildas, Dikenso romano herojus, vieną kartą gyvenime pasigėrė, bet pasimokęs paskui niekada nekėlė rankos su stikleliu prieš save. Bet mes mokytojų neįtikinome (rodėme 7S sėkmės schemą), kad čia sistema kalta, dar ir tuo, kad kovoja ne su problema ar reiškiniu, o su žmonėmis, kai tuos žmones, šiuo atveju mokytojas, atrodo, visai nekvailas, laiko problema.
Štai tokios tokelės. Jeigu mūsų mokyklą, mūsų švietimo sistemą galėtume prilyginti Odisėjo kelnėms, tai būtų taikli metafora. Nes būtų aišku, kad Penelopei dar reiks daug vargti, kol užlopys visas skyles. Bet turint noro tai daryti, galima pasiekti kokybės virsmo. Deja, tokio noro arba, kaip sako aukštesnieji, politinės valios, ir trūksta. Ir čia atsiremiam į mūsų politinės klasės moralę (kaip kokį dangtį), kuri daug kartų žemesnė negu tose šalyse, kur vaikus, vienus, be mokytojų, galima išleisti į ekskursiją ir žinoti, būti tikriems, kad nieko neatsitiks. Žinoma, ir vaikai turi norėti tokiais būti. Dabar nenori, nes matyt, mano, kad taip gyvenime bus lengviau. Ima pavyzdį iš politinės klasės, kuri lengvai gyvena viliodama (apgaudinėdama) žmones reformų pažadais. Kol kas mūsų švietimo sistema nereformuota. Ir čia ne pinigai svarbiausia: visas atmosfera turi pasikeisti, t.y., sąveika santykis, santykiai: į mokytoją, mokinį, mokslą, šviesą, dangų.
Todėl iškyla reikalas išmatuoti mūsų politinės klasės moralę. Apie tai – kitą kartą.
Atgal
.jpg)
