VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

12 03. Ar Lietuvoje yra politinis elitas?

Algirdas Endriukaitis

Perskaičiau Gavrilo Popovo, tarptautinio universiteto Maskvoje prezidento, tekstą ,,Apie elitą, kurio nėra“. Autorius nurodo, kad tokia kategorija žmonių yra galinga žiniomis, mąstymo aštrumu, aktyvumu, sumanumu, noru gyventi ne tik šia diena, bet ir gebėjimu matyti ateitį. Jo nuomone Rusijoje ne valstybė formavo elitą, o elitas valstybę (,,deržava“). Elitą šventindavo pravoslavija, kuri atverdavo elitui vartus. Kaip nurodo G. Popovas, pravoslavija buvo elito leidimas Lenino protėviams.

Chroniškas Rusijos politinio elito bruožas – visiška orientacija į vieną lyderį, piramidės viršūnę – carą. Po 1917 m. elito ženklu tapo partinis bilietas kaip krikšto palaiminimas. Viršun kilo ne gabiausieji kūrybai, o sėkmingiausieji pavaldumui ir komandavimui.

Elito funkcija – pažangos klausimai, žmoniškosios visuomenės apsauga, kultūros klausimai, informacija, žinios. Tam reikia ideologinės koncepcijos. Pačiam elitui reikia savigynos ir savisaugos. Tam elitas turi nesirūpinti kasdienine duona. G. Popov teigia: ,,Parazitizmas – elito vėžinis pūlinys“. Tokių žmonių visuomenėje gali būti 5 proc. Yra proga pagalvoti apie Lietuvos politinį elitą.

Autorius pateikia dešimt Rusijos elito formavimosi svarbiausių problemų.

,,Pirma nuostata apsprendžia visas likusias problemas: kol kas poindustrinėje Rusijoje daugiau ar mažiau pastebimo ar reikšmingo elito paprasčiausiai nėra. Yra protoplazma – savotiška priešelitinė žaliava.

Antra charakteristika to, ką atstovauja dabartinis elitas – nenuspėjamumas, atsitiktinumas vieno ar kito žmogaus patekimas į jo eiles.

Trečias bruožas – pastovumo nebuvimas. Nėra jokių garantijų, kad laikomasi kažkokių apibrėžtų kriterijų, pasiekimų, buvimo elite sąlygų užtikrinimo.

Ketvirta savybė – elito orientavimasis išimtinai einamajai veiklai. Elito sluoksniuose nėra nieko ilgalaikio, ateities siekiamybės, adresuotos palikuonims. Dabartinėse elito grupėse, Lermontovo žodžiais tariant, nėra ,,pradėto darbo genijų“.

Penktas liūdnas požymis – aiškus elito eilėse nepakankamas talentingų tautos atstovų buvimas. Talentų nebuvimas leidžia visokio plauko vidutinybių asmenybėms, fanfarininkams, imitatoriams ir kitiems ,,pūstis“ ir reikšmintis. Situacija labai primena paveikslą, kurį Ničė apibūdino kaip ,,smulkmeniška plebėjiško trumparegiškumo epocha“.

Šešta pribloškianti savybė: rusiškais elitas neturi atsakomybės jausmo – nei prieš Dievą, nei prieš Rusiją, nei prieš piliečius.

Septintasis bruožas – turtėjimo troškulys. Ryškiausia charakteristika visų tarpusavyje susietų moralės komplekso bruožų: kraštutinio trumparegiško egoizmo, pavydo kitiems ir panieka viskam, pasitenkinimu nelygybe, gardžiavimusi savo pranašumu prieš aplinkinius ir t. t.

Aštuntas elito požymis – viso elito priklausomybė nuo vieno jos būrio – biurokratijos. Ir ypatingai nuo nomenklatūros.

Kone visa ekonomika ir negamybinė sfera – valstybės rankose. O tai reiškia, kad viskas yra biurokratų valdoma.

Devinta savybė – korupcijos priimtinumas. Pats darbas valstybei negarantuoja gero gyvenimo išėjus iš valdžios struktūrų. Todėl biurokratijai labai patrauklu nevengti kyšių.

Ir, pagaliau, dešimtas bruožas. Rusijos poindstrinis elitas silpnai pasiruošęs, o gal ir išvis nepasiruošęs, tam sudėtingų pereinamojo periodo nuo valstybinio socializmo prie naujos santvarkos ir juo labiau nuo dabartinės civilizacijos perspektyvų problemų cunamio.“

Autorius, prisimindamas kalba apie M. Gorbačiovo 1989 m. projektą, kai rinkimuose numatyta visuomeninių organizacijų 25 proc. parlamentarų kvota. Autorius siūlo grįžti prie šio projekto, nes tai būtų smūgis biurokratams ir pakiltų deputatų korpuso intelektualinis resursas. Ketvirtąją dalį parlamento rinktų atskiros visuomenės grupės. Keistųsi aktyvumo ir atsakomybės reikalai. Atskiroms partinėms grupuotėms būtų sunkiau tyliai ir pridengiant užsiiminėti nusikalstama veikla.

Toks politinio elito, ištelibšmento apibūdinimas labai tinka Lietuvos politinio elito liūdnam suvokti. Racionalu pagalvoti ir apie 25 procentų Seimo narių rinkimą iš visuomeninių organizacijų, tai suardytų ,,partijų chebros“ sandorių lygmenį. Jeigu priimti dabartinį Seimo narių skaičių, tai 35 asmenis išrinkti nuo rašytojų sąjungos, medikų, mokytojų, profsąjungų labai sujauktų politinių partijų kortas. Juk dažnai pakalbame apie tai, kad konstituciškai suverenitetas priklauso tautai, tai tam įgyvendinti ir galima be baimės atverti plačiau tautos atstovavimo duris. Nesirkime nepilnavertiškumo kompleksu, nesibaiminkime, kad kitur to nėra. Žmonės supras, kad reikia būti aktyviam savo likimo sprendimuose.

Iš savo vien šimtmečio istorijos žinome, kad kovose už valstybę sprendimus ir veiksmus darė idealistai. Dabar, vertinant Lietuvos politinį elitą (isteblišmentą), kiekvienam politikui, pirmiausia Seimo nariui, pateikime kontrolinį klausimą: ,,Kiek šiandieniniame Lietuvos Respublikos Seime yra idealistų?“ Sausio įvykių metu ant Seimo barikadų buvo užrašas ,,Lietuvos širdis“. Šiandien iš atsakymo patirsime kokiais tvinksniais plaka Lietuvos širdis.

 

Atgal