Politika, aktualijos
12.12. Kainų šokis su kardais
Česlovas Iškauskas
Neseniai kažkas liūdnai pajuokavo: girdėjo, kad susirgęs nauja koronaviruso atmaina omikronu praranda ne uoslę ar skonį, o… kainų augimo pojūtį. Kitaip sakant, parduotuvėje ar turguje į kainas nežiūri, duoda, kiek prašo, ir nekvaršina sau galvos. Atrodo, sergi, bet ekonominiu požiūriu esi sveikas kaip ridikas.
O jeigu rimtai, tai kainų pasiutpolkė metams baigiantis tik įgauna pagreitį. Statistikos departamentas praneša, kad spalį metinė išankstinė (nepatikslinta) infliacija buvo 8,2 proc., o o jau lapkritį – 9,3 proc., palyginus su tais pačiais praėjusių metų mėnesiais. SEB bankas prognozuoja, kad šiemet vidutinė metinė infliacija pasieks 4,5 proc., nors pernai ji buvo tik 1,2 proc.
Kainų pasiutpolkė tik įgauna pagreitį
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, jog kainų indeksas netrukus gali pasiekti dviženklį skaičių, nes tikėtina, kad šventiniu laikotarpiu gali dar labiau augti maisto kainos. Nuolaidos, akcijos, išpardavimai – tai tik prekybininkų širma, kaip pridengti kainų kilimą ir suvilioti pirkėjus. Dabar vargu ar kas gali pasakyti, kad, atėjęs į parduotuvę ar paslaugų įmonę, nerado ūgtelėjusių įkainių, ir dažnai ne dešimčia procentų, o visu 50…
Kaip atrodome kitų ES šalių fone? Metinė infliacija Lietuvoje spalį buvo aukščiausia ES, jos vidurkį viršijome dvigubai, rodo Eurostato duomenys. Estijoje ji buvo 6,8 proc., Latvijoje – 6 proc., o mažiausia – Maltoje (1,4 proc.), Portugalijoje (1,8 proc.), Suomijoje ir Graikijoje (po 2,8 proc.). Metinė infliacija Europos Sąjungoje spalį, lyginant su 2020 m. spaliu, siekė 4,4 proc.
Amžinas klausimas – kodėl kainos taip kyla? Ekonomistai tvirtina, kad didėjimą lemia ne tik energijos išteklių ir šilumos kainų augimas, bet ir paslaugų brangimas. Paprastam žmogui sunkiai suprantama, kad infliacija aiškinama ekonomikos atsigavimu, gera situacija darbo rinkoje ir atlyginimų didėjimu.
Iš tikrųjų, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje 2021 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su 2020 m. antruoju ketvirčiu, išaugo 12 proc., tai yra pralenkė kainų augimą. Bet jau nuo gegužės kainos sparčiai vejasi atlyginimus, kaip buvo ir prieš pat 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę. Galime tik spėti (tai patvirtina ir prognozės), kad vėl artėjame prie tokios pačios ar dar baisesnės negandos…
Kaltinti Vyriausybę, kad ji nesusitvarko su esama padėtimi, būtų lengviausia. Nors DELFI apžvalgininkas Arūnas Milašius piktai rašo: „Toks įspūdis, kad valdžia, matydama nekokią perspektyvą, karštligiškai mėgina apmokestinti viską, kas tik papuola po ranka, – nuo šulinių ir senų automobilių bei kaimuose griūvančio nekilnojamojo turto… Šis karštligiškas noras surinkti iš viduriniosios klasės eurų bet kokia kaina primena liūdnus „naktinės mokesčių reformos“ laikus“. Žurnalistas įžvelgia ir tinkamos rinkos nebuvimą Lietuvoje, ir monopolijų siautėjimą, ir valdžios neprofesionalumą, ir korupciją. Tačiau visai nekreipia dėmesio į didžiulius iššūkius – į pandemiją, kuri suėda skolintus ir savus milijardus, į migrantų krizę, kuri kelia įtampą regione, ir net kylančias naujas geopolitines grėsmes.
Iš tiesų kai kurie politiniai sprendimai dar labiau komplikuoja mūsų ekonominę padėtį. Neturiu galvoje santykių su grėsmingo ir nenuspėjamo Aliaksandro Lukašenkos režimu, netgi su autokratiniu Vladimiru Putinu. Tačiau dėl politinių ambicijų aukoti bendradarbiavimą su milijardine Kinija dėl simbolinio Taivano atstovybės Vilniuje įkūrimo nebuvo savalaikis, reikalingas ir išmintingas žingsnis. Kaip ten bebūtų, mūsų ekonomika nuo to tik kenčia, nors valdantieji verslininkus visaip ramina…
Užsiėmusi geopolitinėmis batalijomis, mūsų valdžia nepastebi, kad dėl šios kainų pasiutpolkės ypač nukenčia Lietuvos regionai. O juo labiau, kaip rašė europarlamentaras Bronis Ropė, netolygiai regionams paskirstant ES lėšas, pavyzdžiui, iš Sanglaudos fondo. Politikas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė pateikė siūlymą EK perskirstyti Sanglaudos paramą iš Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono į Sostinės regioną. Kitaip sakant, gana stiprūs Vilnius ir jo apskritis gaus daugiau lėšų, kurios buvo numatytos kitiems regionams. Vadinasi, teigia autorius, mūsų kaimas bus naikinamas, augs iš jo emigracija, silps smulkusis ir vidutinis verslas, skurs žemės ūkis. Ar augančios infliacijos fone tai pateisinama?
Kad jau padarėme išvadą, kad būtiniausių prekių kainos daugiausiai kyla dėl brangstančios energetikos, tai pabaigai – „klausimėlis“: ką veikia Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT), kuri 2019 m. apjungė Valstybinę kainų ir energetikos komisiją bei Valstybinę energetikos inspekciją? Ar jos veikla apsiriboja ne kainų kontrole, o tik jų pasyviu fiksavimu?
Atgal
