Politika, aktualijos
11.30. Maidanui reikia Sąjūdžio
Česlovas Iškauskas
Keistus kaimynus turime: kuo tolimesni, tuo geresni draugai. Tie, kurie mus supa, vis taikosi įkąsti, pasinaudoti, pažeminti: Minskas nori Lietuvą uždusinti migrantų miniomis, Maskva jam padeda ir prie sienų žvangina ginklais. Naujos agresijos akivaizdoje sužydėjusią draugystę su Varšuva vis tik temdo senos istorinės nuoskaudos, o broliukai latviai mūsų nepalaiko, atsisakant pirkti baltarusišką elektros energiją…
O štai Ukraina, per kurią kažkada buvo nusitiesę LDK žygeivių keliai, mums lyg tikri broliai ir sesės. Gal išsireiškiau pernelyg patetiškai, tačiau šią draugystę puikiai patvirtina tiek pokario kovos, tiek prieš septynerius metus siautėjęs Maidanas, tiek ir dabartinės Rusijos keliamos grėsmės.
Trumpam nuklysiu į praeitį. 2014 m. kovą rašydamas apie ukrainiečių kovas, svarsčiau, kas bendro tarp Maidano ir lietuviško Sąjūdžio. Tuomet prisiminiau ne tik prieštaringai vertinamą jų išsivadavimo didvyrį Stepaną Banderą (itališkai bandierra – vėliava) bei jo bendražygį, Lietuvos pilietybę turėjusį Jevgeną Konovalecą, bet ir tų pasipriešinimo kovų bendrumus.
Pastebėjau, kad būta bandymų koordinuoti tas kovas.
Antai, 1948 m. maždaug 10 ukrainiečių partizanų surengė reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją. Ukrainiečių laisvės kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinybę kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas, sukurti bendrą frontą ir t. t. Bet ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovų. Tačiau ukrainiečiai neatlyžo. Istorikai R. Čekutis ir D. Žygelis rašė, kad, pavyzdžiui, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose.
Betgi tai tolima istorija. Artimesnis mums ukrainiečių pakilimas nusimesti prorusiškojo Viktoro Janukovičiaus valdymą ir Baltijos šalių, Lenkijos lyderių tarpininkavimas tarp „oranžinės revoliucijos“ protestuotojų bei prorusiško režimo. Su nostalgija galime prisiminti Valdo Adamkaus, Viktoro Juščenkos ir Aleksandro Kwasniewskio kalbas nuo didžiulės minios suręstų pakylų Kijevo centre.
Yra toks vaizdingas, dar XVII a. pabaigoje prancūzų monarchijos žlugimo pradininko, vėliau vos 36-rių giljotinuoto jakobino Maksimiljano Robespjero posakis: revoliucija valgo savo vaikus. Ukraina smarkiai pasikeitė: jos lyderiai susipriešino, Rusija atplėšė Donbasą, aneksavo Krymą, ir buvusiam humoro prodiuseriui Volodimirui Zelenskiui teko sunkus tos revoliucijos palikimas.
Bet pagaliau grįžkime į šiandieną. 100-tūkstantinė Rusijos kariuomenė vėl sutelkta Ukrainos pasienyje, kariniai pasiruošimai vyksta Kryme ir Juodojoje jūroje. Laukiama naujos agresijos, nors Maskva tai neigia. Ji neįtikina, kad visa ši karinė jėga esą yra kaip atsvara Vakarų pastangoms „pripumpuoti Ukrainą ginklų“ ir vykdyti provokaciją prieš Rusiją. Apžvalgininkai tvirtina, kad puolimas jau vyksta. Ukrainoje kuriama nervingumo, pasimetimo, karo laukimo atmosfera, ir visa tai silpnina V. Zelenskio pozicijas. Dar daugiau: agentūra Reuters pranešė, kad penktadienį Ukrainos prezidentas įspėjęs dėl bandymų šalyje įvykdyti perversmą, kuris gali įvykti jau gruodžio 1 ar 2 dienomis ir kurio iniciatorius yra turtingiausias Ukrainos žmogus, anglies ir metalurgijos magnatas, oligarchas Rinatas Achmetovas. Su perversmu gali būti susijusi Maskva. Todėl, kaip rašo portalas Dialog.ua, nuo gruodžio 1 d. šalyje dviem mėnesiams bus įvesta karo padėtis…
Žodžiu, prie Ukrainos sienų vėl bręsta konfliktas. Galbūt V. Putinas tuo nori nukreipti Vakarų lyderių dėmesį nuo pabėgėlių problemos Baltarusijos pasienyje ir priversti juos sutikti su Maskvos bei Minsko reikalavimais?
NATO, JAV ir Europos šalys reiškia „susirūpinimą dėl Rusijos dalinių judėjimo Ukrainos pasienyje“. Savaitgalį Lietuvoje lankėsi NATO ir ES vadovai. Jie kalbėjo apie galimą atsaką, jeigu Rusija peržengs „raudoną liniją“. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Vašingtone iš JAV „išplėšė“ 600 mln. JAV dolerių vertės sutartis eksporto garantijoms, bet, atrodo, apie padėtį regione neužsiminė. Prezidentas Joe Bidenas labiau domisi Kinija, o ne Europa.
Tad ką gali padaryti Lietuva? Esame pernelyg išbarstę savo jėgas kitomis kryptimis. O gal mūsų lyderiai vėl galėtų susirinkti Kijeve, jau išvėsusiame Maidane, ir pasiūlyti savo, nors ir menkutes jėgas padėti?
Atgal
