Politika, aktualijos
11.26. Sąjūdis gimė Maskvoje
Kęstutis Trečiakauskas
Jau matau pykčio iškreiptus veidus. Kaip drįstama apšmeižti patį švenčiausią judėjimą, grąžinusį Lietuvai valstybingumą, pirmąjį pasaulyje parodžiusį, kad imperijos milžino kojos molinės! Niekas nebus šmeižiama. Nė žodeliu nebus menkinama tautos valia susigrąžinti laisvę. Turėkite kantrybės ir sužinosite kai ką, kas ligi šiol kažkodėl nutylima. O nutylimas tiesiog neįsivaizduojamo skandalingumo atsitikimas Vilniuje. Už tai, kas tada įvyko dabartinės Prezidentūros salėje, buvo sodinama į kalėjimus, tremiama, net žudoma. O tai vyko vidury baltos dienos. „Uždarą" paskaitą saugojo KGB karininkai, kiekvieną dalyvį, įrašytą sąraše, tikrino pagal dokumentą. Tai kas gi tada sukrėtė nemažą pulką į salę sukviestų sovietinių piliečių? Pradėsiu nuo pat pradžios.
Sąjūdis sugriovė Tarybų Sąjungą
Tuo metu „Minties" leidyklos direktorius buvo Algimantas Garliauskas. Šias pareigas jis ėjo nuo 1976 iki 1984 metų. O vyriausiasis redaktorius - Marijus Pagirys. Ką tik įsikūrus „Mokslo" leidyklai (ji atsirado atskilus daliai „Minties"), pasklido linksmas kalambūras: Mintis liko be mokslo, o mokslas – be minties. Buvęs „Minties" vyriausiasis Juozas Vaitkus visaip kalbino mane eiti dirbti pas jį. Į „Mokslo" leidyklą. Bet M.Pagirys ir direktorius įkalbėjo nepasiduoti. Deja, tarp „Minties" direktoriaus ir vyriausiojo prasidėjo nemalonios rietenos, kurias kurstė atėjęs į leidyklą tų „tarnybų" bendradarbis. Laikiausi neutralumo. Štai tokią vieną dieną į mano kabinetą įbėga direktorius ir klausia: „Ar turi pasą?" „Turiu, - atsakau. O kas atsitiko?" A.Garliauskas paaiškina, kad bus uždara paskaita. „Nenoriu eiti su Mariuku. Eisim kartu." Aišku, subordinacijos reikalai ne itin. Bet juk pats direktorius nurodinėja. Meno darbuotojų rūmuose kiekvieną įeinantį į salę tikrino du augaloti vyrukai. Aišku iš kokios žinybos. Kariškai pasitempę, įdėmūs žvilgsniai. Rimtai tikrino. Ir žymėjo varnele sąraše.
Salė buvo sausakimša. Nepažinau nė vieno dalyvio, o ir dairytis nebuvo kaip. Sėdėjome su direktoriumi. Be jokio laukimo prasidėjo. Kažkas nuo scenos pranešė, kad draugai iš Maskvos padarys svarbų pranešimą. Kategoriškai įspėjo - nieko neužsirašinėti, neįjunginėti magnetofonų. Tik klausytis. Nesikalbėti, neklausinėti. Staigiai ėmiau mintyse dėlioti mnemonikos taisykles. Kaip įsiminti, susisteminti? Pasirinkau patį paprasčiausią būdą - skaičiuoti svarbias žinias. Tai pasiteisino. Po paskaitos galėjau gana tiksliai atkartoti bent dešimt teiginių. Tik visiškai nebuvo aišku - ką su jais daryti?
Tai, ką kalbėjo Maskvos šulai, sukrėtė ne teiginių naujumu, o nesuprantama drąsa prabilti apie imperijos agoniją. Visos sovietinės institucijos geležiniais dantimis saugojo ir gynė sovietinę diktatūrą, pateisino jos supuvimą, ekonominę katastrofą, tiesiog idiotišką ieškojimą prie ko prikibti. Sakysim, dailininkai nupiešia naujametinį atviruką, o cenzūros cerberis Gurvičius (jį vadino Kurvičium) prikimba, kodėl žvaigždučių spindulių šeši? Ir tekdavo dailininkui arba pripiešti dar vieną, arba vieną užtušuoti. Nors spindulių skaičius su Dovydo žvaigžde turėjo tik tiek bendra, kiek karvė ir kupranugaris. Bet „Kurvičiui" buvo geriau matyti. Jis gynė sovietų valdžią nuo sionizmo pinklių!
Paskaitoje „atviru tekstu" buvo skelbiama, kad mūsų tikrovė neturi teisės į ateitį („naše deistvitelnost ne imejet prava na buduščeje"). Padėtis tokia bloga, kad kapitalistams nereikia skelbti jokio karo - susinaikinsime patys. Trūksta visko - maisto, butų, liaudies vartojimo prekių. Padėtis tik blogėja. Armija vos gyvuoja. Ginkluotė pasenusi, drausmė visiškai pašlijusi. Auga nusikalstamumas, narkomanija. Girtavimas tapo nevaldomu reiškiniu. Europoje gimstamumas katastrofiškai krinta, o beatodairiškai auga Azijos tautos. Jų atstovai kariuomenėje negali valdyti sudėtingos technikos, islamas supriešina tautas. Internacionalizmas - blefas. Ekonominės pagalbos taryba (Sovet ekonomičeskoj vzaimopomošči) stabdo pažangą, naujas technologijas, pakišinėja ekonominį atsilikimą. JAV prezidentui patarinėja aukščiausio lygio ekspertai, kurių atlyginimai didesni nei prezidento. O Sovietų Sąjungoje remiamasi pasenusia praeitų šimtmečių ideologija ir demagogija. Aukščiausia šalies valdžia nusenusi, neįgali, informacija iškraipoma, visur klesti melas ir prirašinėjimai.
Tokių triuškinamų „antitarybinių" pareiškimų, už kurių viešinimą SSRS kalėjimuose tuo metu kamavosi milijonai žmonių, buvo išsakyta daugybė. Manau, kad nė vienam salėje sėdinčiam tai nebuvo naujiena. Visi puikiai žinojo, kaip gyvena imperija. Tik visi apsimetė, kad nieko nemato, nieko negirdi, nieko nežino. Buvo išmokyti nematyti ir negirdėti. Išdresuoti. Kaip beždžionės cirke. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl visa tai sakoma slapta? Kodėl niekas nieko nenori keisti? Ir pasibaigus paskaitai tas klausimas liko kyboti smegenyse. Vis tiek dirbo cenzūra, KGB, CK. Vis tiek persekiojo kitaminčius, o spauda giedojo ditirambus „partijai ir tarybinei vyriausybei", nes partija buvo "um, čestj i sovest našei epochi" (protas, sąžinė ir garbė). Visi, net CK sekretoriai žinojo, kad ta partija neturi nė vienos deklaruojamos savybės. Pirmiausia ji neturėjo sąžinės ir garbės. O protas buvo tik savo gerovei užtikrinti. Spec! Viskas spec. Parduotuvės, siuvyklos, kirpyklos, ligoninės, kasos, vagonai, butai, poilsiavietės ... Viskas. Liaudžiai, kaip ir krikščionių tikėjime, - tik laukti komunizmo. Šviesios ateities. Viską bolševikai nusikopijavo iš šventųjų raštų. Net žodį komunizmas, net raudoną spalvą. Ir savo Kristaus kapą-zikuratą Raudonojoje aikštėje susirentė. Tiesa, tarp Kristaus ir Lenino buvo ir šis tas bendra. Abu buvo tos pačios tautybės.
Paskaita pasibaigė. Visi išsiskirstė. Ir niekas nepasikeitė. Imperija sėkmingai puvo toliau. Vis stengėsi kiekviename žemės kampelyje "navesti poriadok" - įvesti savo tvarką. Tvarkingai ėjo „Pravda" ir „Tiesa", tuštėjo parduotuvių lentynos, o pilnėjo kalėjimai. Traukiniai kone iš Vladivostoko važiavo į Maskvą nusipirkti dešros, kaip karo metais eilinis baldas ar šaldytuvas buvo „už talonus". Mūsų jaunimas to nežino. Iš kur jam žinoti, jei gyvename „kaip Amerikoje", nors vis tiek skundžiamės ir dejuojame. O ant neobolševikų kabliuko pakimbame taip pat lengvai kaip šapalas drumstame vandenyje.
Bet štai praėjo bene dvidešimt metų. Ir tada tas Baltojoje salėje nugriaudęs griaustinis vėl sudundėjo. Perestrojka! Persitvarkymas! Naujasis gensekas „Michail mečenyj" - Gorbačiovas ėmėsi įgyvendinti tuos rožinius sapnus apie geresnį gyvenimą. Tiesa, šmaikštūs anekdotų kūrėjai kaip mat pastebėjo: graždane, obradovalis rano - Brežnevą, Andropovą, Černenko ješčio vspomnite. Ir atsitik tu man taip, kad Gorbačiovo pavardė lyg užkoduotas KPSS gensekų pavardžių vėrinys. Tas anekdotinis Gorbačiovo pavardės „iššifravimas", dievaži, kvepia mistika. Puikiai žinome, kad šio žmogaus laikais žlugo Sovietų Sąjunga. Jos išgelbėti negalėjo niekas. Nepadėjo nei įkalinimas Farose, nei kariaunų kruvini kastuvėliai, nei sausio tryliktosios žudynės. Imperija žlugo. Mirė. O gal nudvėsė kaip nusenęs ligotas žvėris? Kaip jums geriau patinka, taip ir įvardinkite. Tiesą sakant, tikra istorija dar neparašyta. Melo daug. Ir sąmoningo, ir dėl kvailumo sukurpto. Tik tiesa vis dar kažkur klaidžioja.
O dabar pats laikas grįžti prie Sąjūdžio. Visi žino, kad jis prasidėjo Lietuvoje, kad sugriovė Sovietų Sąjungą, kad savo pavyzdžiu vaduotis užkrėtė visą pasaulį. Nieko nebandau neigti. Viskas tikra. Tačiau pirmiausia Sąjūdis prasidėjo Maskvoje. Tada, kai jos emisarai Baltojoje salėje drįso viešai paskelbti, kad imperija dvesia. Paskelbti paskelbė, bet ką nors padaryti buvo per skystos blauzdos. Nebuvo kam tai daryti. Ir gudrios maskvėnų akys buvo nukreiptos į lietuvius. Taip, taip. Į tuos pačius, kurie visais laikais darė velniškus dalykus. Nors pašlemėkai jų didingą istoriją bandė pavogti, pasisavinti ir rėkauti, kad tai jie „atnešė kultūrą", o Lietuva net nebuvo valstybė. Tik fašistas Smetona bandė kažką sukurti. Bet Stalinas ir jį sutvarkė. Vargšai jie, pamiršo, kad Lietuva, o ne Rusija viduramžiais buvo galingiausia Europos valstybė, pačius rusus apgynusi nuo mongolų-totorių. O Vakarų Europa irgi gera - pamiršo, kam turi būti dėkinga už Vakarų civilizacijos apgynimą. Lietuviai savo krauju apšlakstė žemyno laisvę ir ateitį. Su lenkais jie nepatiko carams, nes kėlė sukilimus, naikino baudžiavą ir ... gynė pačios Rusijos gyvastį. Bet ši, deja, nenorėjo to suprasti. O štai XX amžiui artėjant į pabaigą vėl teko prisiminti Didžiosios kunigaikštystės vaikaičius. Jie viską gali.Jų istorija tai įrodė. Maskvos sąjūdis visas viltis sudėjo į Lietuvą. Man pačiam aukšto rango pareigūnas yra sakęs:mes atvažiavome iš jūsų pasimokyti. O mano pavaldinys Stasys N., gaudavęs tiesiog velnišką informaciją iš pačių slapčiausių šaltinių, kartą paatviravo: Maskva Lietuvą vertina kaip pačią gudriausią respubliką, kuri prieš socializmą sumaniai vartoja ir slaptą ir atvirą veiklą. Jis pateikė faktus apie lietuvybės išsaugojimą, apie ekonominę Lietuvos būklę, lietuvių nuotaikas. Net apie lietuvių geno ypatumą. Gavę lašą lietuviško kraujo kitataučiai įgyja nepaprastų savybių. Klausiausi šypsodamasis, bet kai kas iš tiesų sudomino. Maskva tikisi Lietuvą įkinkyti į Perestrojkos vežimą. Šiuo požiūriu Lietuvą ji labai vertina ir tikriausiai bus daroma viskas, kad Lietuva su kitomis Baltijos šalimis taptų sovietizmo duobkasiu. Tikrai, iškiliausi specialistai buvo viliojami į Maskvą. O Lietuvoje prasidėjęs sąjūdis Maskvai nekliuvo. Jis kliuvo tik imperijos rudimentų besilaikantiems jėgos struktūroms, kurių mąstymas buvo grynai infuzorinis. Pažangiausia Rusijos visuomenės dalis laukė iš Lietuvos rezultatų. Tai vėliau patvirtino aukšto rango pareigūnai.
Ar ponai Brazauskas, Beriozovas, grupė saugumo karininkų, iškiliausi žurnalistai ir mokslo bei meno žmonės būtų puolę nuogi į ugnį, jei "iš centro" nebūtų duota suprasti, kad veikti leidžiama? Ne tik leidžiama, bet ir skatinama. Tai nė kiek nemenkina Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio nuopelnų. Dabar, kai labiausiai puolamas profesorius Vytautas Landsbergis, negaliu nepaminėti vieno labai garbingo filosofo pritarimo meno minčiai. Paklausiau jo, ar kitas asmuo (pavardės neminėsiu) būtų išvedęs Lietuvą į nepriklausomybę? Jis kategoriškai pasakė - ne. Visus didžiuosius sąjūdiečius pažinojau asmeniškai. Tada tokių rietenų nebuvo. Bet ir tada neabejojau, kad toje organizacijoje yra infiltruotų žmonių. Kas jie ir koks buvo jų vaidmuo, gal atskleis tik istorija po daugelio metų. Kai mūsų jau nebebus ir niekam tai nerūpės.
Tačiau daug svarbesnis lieka kitas neatsakytas klausimas. Ar Sovietų Sąjungos sugriovimas nebuvo tik didžiulio „revoliucinio" etapo pradžia? Ar tai nėra pirmas mažytis taktinis manevras, siekiant nukariauti nukaršusią Europą ir kitus šeimininko „neturinčius" žemynus? Niekas juk nė nenutuokia, kiek visokių „štirlicų" pabiro po pasaulį, kur dingo pasakiški partijos turtai ir sąskaitos, kas iš tikrųjų „užsako muziką" ir sumaniai skleidžia dezinformaciją? Tūkstančiai klausimų turėtų neduoti ramybės prezidentams, komisarams, žvalgybos korifėjams ir pagaliau visiems neabejingiems piliečiams. Bet jie pasyvūs. Jiems pakiša primityviausią antro galo problemą, disputą leisti ar neleisti gerti nuo lopšio, ir visi tampo šį „grandiozinį" reikalą, nevertą net vištos dėmesio. Koks skirtumas, ar už narkotikus iš karto pabars, ar po trisdešimtos suktinės. Kas nori - visada ras virvę pasikarti. O tuo tarpu apie gyvybiškai svarbius tautos ir valstybės klausimus nė mur mur. Tie, kurie Maskvoje suprato, kad reikia sąjūdžio ir kad geriausia tai patikėti lietuviams, tikriausiai neišsiskirstė. Tikriausiai jie ir toliau sėkmingai analizuoja, sudarinėja ir įgyvendina planus, o už darbą tikriausiai irgi gauna bent jau ne mažiau už prezidentą. Jie tikrai pasimokė iš Amerikos. O mes? Ar viskas, kas ateina iš Vakarų yra vakarietiškos vertybės? Saulė teka rytuose. O leidžiasi tik į Vakarus. Ar mes matome, ar mes žinome - ką jinai ten daro? Ar „tikime mokslu", kaip prasčiokiškai mėgstame tvirtinti, nors mokslu reikia ne tikėti, o jį pažinti ir išmanyti. Kai pradedama tik tikėti, tai jau religija. Turėtų užtekti vienos. Ir tik vieno Dievo. Kaip ir vienos Tėvynės.
Atgal
