Politika, aktualijos
07.12. Seimo narys Aidas Gedvilas: „Kodėl valdžia pabėgėlius myli labiau nei savus?“
Man kartais atrodo, kad net jeigu šiai Vyriausybei būtų duota tokia paprasta užduotis, kaip įkalti vinį arba įsukti lemputę, ji tam išleistų milijonus eurų, dar paprašytų Europos Sąjungos paramos, užsakytų begalę studijų ir sukurtų keliolika darbo grupių, o galiausiai – vis tiek susimautų.
Negaliu be ašarų žiūrėti į beprasmį valdžios blaškymąsi ir bėgimą paskui traukinį sprendžiant pabėgėlių krizę. Migrantų antplūdžiui pasiruošti Vyriausybė turėjo beveik metus – būtent praėjusių metų vasarą kaimyninėje šalyje prasidėjo neramumai, kurių galimas pasekmes tikrai galėjo prognozuoti už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomi įvairaus plauko analitikai, ekspertai ir tarnybos.
Jau šių metų gegužę tapo aišku, kad nelegalių migrantų srautai iš Baltarusijos tik didės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas birželio viduryje atskleidė, kad Minske gali būti apie 1 500 neteisėtai į ES norinčių patekti pabėgėlių. Juk buvo labiau negu aišku, kad migrantai negrįš į savo šalis, o Baltarusijoje niekas jų laikyti neketino, reiškia jie visi buvo potencialūs sienos pažeidėjai.
Kokias priemones Vyriausybė pritaikė per visą tą 4–8–12 savaičių „ekstremalią“ padėtį, kad būtų suvaldyti ekonominių migrantų srautai? Organizavo kelias išvykas į pasienį, padejavo ir pasidžiaugė, kad Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ padės Lietuvai suvaldyti pabėgėlių antplūdį? O iš sunkiai situaciją suprantančio vidaus reiklų viceministro trečiadienio spaudos konferencijos galima buvo suprasti, kad situacijos ministerija nedramatizuoja ir net džiaugiasi, kad migrantų srautai neva mažėja (!), ir dar – kad ministerija visiškai neturi plano, kaip suvaldyti migrantų krizę, o visa atsakomybė permetama ant savivaldybių pečių.
Nenustebsiu, jeigu valdančiųjų galvose jau užgimė gudrus planas – koronavirusą nugalėjo vasara, o su pabėgėliais mums padės susitvarkyti šalta žiema.
Ar apskritai turime strategiją ir planą: savaitės, mėnesio, pusės metų, metų ir t.t.? Sveikatos apsaugos ministerija bent jau galėjo gauti nurodymus iš tarptautinių institucijų dėl koronaviruso suvaldymo, tuo metu sprendimus dėl ekonominių migrantų kontrolės ši Vyriausybė turi priiminėti viena, todėl ir trypčioja vietoje nežinodama, nuo kurio galo pradėti. O mums belieka tik stebėti žiniasklaidos pranešimus apie kuriamas stovyklavietes, bet ne apie šalinamas priežastis.
Su pabėgėlių antplūdžiais anksčiau susidūrusios Europos šalys jau turi gan veiksmingus receptus, kaip valdyti migrantų srautus. Štai, pavyzdžiui, Danija pritarė prieglobsčio prašytojų siuntimui už Europos ribų. Danijos parlamentas birželio pradžioje priėmė įstatymą, leidžiantį atidaryti priėmimo centrus už Europos ribų, kur gyventų prieglobsčio prašytojai, kol nagrinėjamos jų bylos. Taip Danija siekia atgrasyti migrantus nuo atvykimo. Labai paprastas ir veiksmingas receptas, kuris, tikėtina, kainuos net mažiau, negu pabėgėlių apgyvendinimas savo šalyje.
Norėtųsi paklausti, o ką konkrečiai padarė mūsų valdantieji: konservatoriai, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis? Ar yra planuojama sukurti realiai veikiantį ne popierinį-imitacinį štabą iš krašto apsaugos tarnybos, sienos apsaugos pareigūnų, valstybės saugumo ir karo žvalgybos įstaigų, policijos, savanorių karo tarnybos profesionalų, kuris realiai valdytų situaciją? Asmeniškai pats, kaip opozicijos atstovas, tylėjau beveik mėnesį tik todėl, kad nebūčiau apkaltintas užsiimantis nekonstruktyvia kritika, tačiau taip pat, kaip ir Jūs, noriu matyti konkretų savaitės, mėnesio, metų veiksmų planą – o kaip gi su prieglobsčio prašytojais elgsimės toliau?
Valdantiesiems turiu labai paprastą patarimą – pasimokyti iš jų pačių drakoniškų sprendimų karantino laikotarpiu. Juk jiems pakako drąsos sukurti mums visiems koncentracijos tipo stovyklų sąlygas visoje šalyje lockdown‘o laikotarpiu. Tuomet jie sugalvojo, kaip kontroliuoti net šunkelius į vienetines kaimo sodybas. Pacituosiu komentarą iš interneto platybių: „Buvo saugomi parkai ir tvenkiniai, kad neduok Dieve, kas neišeitų pasidžiaugti gamta ir pakvėpuoti grynu oru. Buvo saugomi net sniego kalneliai, kad su rogutėmis niekas neišdrįstu pasivažinėti. O kaip kiauras sienas saugoti nuo pabėgėlių, tai pajėgų nebėra... Kur gi tos pajėgos išgaravo..?“ O gal tiesiog mūsų valdantiems emigrantai yra mielesni už savus žmones, todėl ir yra jie tokie svetingi atvykėliams.
Grįžkime trumpam į 2015 m. Pamenu Birutę Vėsaitę su plakatu „Mūsų namai – Jūsų namai“, tik niekur neradau informacijos, o kiek gi pabėgėlių asmeniškai ji priglaudė savo namuose... Gintautas Paluckas džiaugėsi, kad „atkėlus vartus, gyventojų skaičių padidintume, ekonomiką paskatintume ir mūsų moterų versti gimdyti nebereikėtų“ bei pan. Taip politikai kvietė pabėgėlius, žadėdami ir būstus, ir darželius vaikams, ir arabiškai kalbančius asistentus, kad tik nesusidarytų getai, nevyktų mitingai, nebūtų deginami automobiliai ir pan.
O štai tuo metu opozicijoje buvusi dabartinė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sakė, kad „gelbėdami atskirus žmones, veriame kilpą Europai ir nieko tuo neišsprendžiame[1]. <...> solidarumą lydi neteisingumo jausmas. Nuo to paties jausmo nepabėgsime ir tautiečiams susimąsčius, kodėl Lietuvos gyventojams tenka gyventi gaunant 200 eurų pensiją, bet pabėgėliams integruoti bus skirta po 600 eurų per mėnesį“.
Tuometinė Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat išsakė panašią poziciją: „Nemanau, kad turime atverti vartus ir pakartoti tas klaidas, kurias ES valstybės darė prieš keletą dešimtmečių, kai susidarė įspūdis, jog galime pakeisti, perauklėti visą pasaulį“[2], o šiandien, būdama Europos Parlamento nare, pripažįsta, kad „supratimo iš Lietuvos politikų, kuomet reikėjo dalintis pabėgėlių našta, nebuvo daug. Čia yra bumerangas, lazda su dviem galais, jei norim, kad suprastų mus, turim pabandyti suprasti ir kitus[3]“.
Seimo narys Kęstutis Masiulis pabėgėliams, kuriuos gali tekti priimti Lietuvai, vadino „beraščiais juodaodžiais“, o po kilusio skandalo pervadino „egzistuojantį sociumą dezintegruojančiais asmenimis“[4]. Ir vis tik susimastau, kaip atsakingai turime rinkti ir vertinti žodžius, nes nežinia, kada ir kaip pasikeis situacija ir teks atsakyti už savo žodžius. Man įdomu, ar jie atsimena savo buvusią poziciją, ir kaip kalbės ateinantį antradienį, planuojamo neeilinio posėdžio metu? Ar sutaps jų ankstesni žodžiai su veiksmais?
Iš pranešimų žiniasklaidai ir visuomenei norėtųsi matyti kaip konkrečiai sprendžiama problema, o ne kaip rūpinamasi stovyklaviečių plėtra, kad tilptų visi, kam reikia ir nereikia. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir šiuo metu stebint eilinį valdančiųjų neveiksnumą, net nejauku spėti, kuo visa tai baigsis...
Atgal
