Politika, aktualijos
06.04.Kaip gyventi šalia teroristo?
Česlovas Iškauskas
Paskutinę vėsios ir drėgnos gegužės savaitę mes – ir ne tik mes – gyvenome įsitempę ir kupini nerimo. Šios būsenos kaltininkas – gerai įmitęs kaimyninės šalies diktatorius Aliaksandras Lukašenka, kažkodėl pravardžiuojamas malonybiniu „batkos“ vardu. Vieną „tėvelį“ mes jau turėjome, o Baltarusijos lyderis drąsiai lygiuojasi į Staliną.
Aliaksandras Lukašenka
Įžūlumo jam pakanka. Vienu pirštų spragtelėjimu jis pakėlė į orą MiG‘ą, kad šis priverstų pasukti į Vilnių skridusį keleivinį lėktuvą į Minską, esą pranešta apie jame esančius sprogmenis. Pavojingas laineris buvo nutupdytas ne kur nors oro uosto užkampyje, o visai šalia keleivių terminalo. Virš šimto keleivių po penkis vorele neskubant buvo išvesti iš lėktuvo, kiekvienas iš lėto savo bagažą padėjo šalia jo šunų ir kareivių patikrai, paskui taip pat neskubriai nupėdino į oro uostą. Tarsi bombos lėktuve ir nebūtų, o jos ten iš tikrųjų ir nebuvo. Viskas buvo sugalvota Baltarusijos KGB – vienintelėje iš posovietinių respublikų likusioje – kabinetuose.
Kad ši operacija buvo baltais siūlais siūta, A. Lukašenkai nė motais. Jis tvirtu balsu (dažnai išsireiškiame šiurkščiau – kiaulės akimis) teigė, jog, pasirodo, iš Atėnų skrido garsus teroristas Romanas Protasievičius su savo drauge, ir jį žūtbūt reikėjo sulaikyti. Net rizikuojant daugiau kaip šimto įvairių šalių piliečių gyvybėmis…
Matyt, pats režimo lyderis nemanė, kad šis neregėto įžūlumo teroro aktas sukels pasaulyje tokį atgarsį. Dar labiau jis nesitikėjo, jog tarptautinė visuomenė ir daugybė organizacijų taip greitai griebsis atsakomųjų veiksmų, kurie jei ne tučtuojau, tai vėliau turės poveikį vis griežtesnių sankcijų susilaukiančiai, iki 18,1 mlrd.dol. prasiskolinusiai – daugiausiai Rusijai – šalies ekonomikai.
Kodėl A. Lukašenka toks drąsus? Jis įsitikinęs, kad už jo nugaros tarsi uola stovi Maskva. A. Lukašenka vis pabrėžia, kad Baltarusija ir Rusija turi bendrą priešą – Vakarus. „Taigi, arba V. Putinas mane remia, arba arba praranda Vakarų naudai“, – diktatoriaus taktiką laikraštyje „The Financial Times“ aiškina Maskvos Karnegio centro direktorius Dmitrijus Treninas.
Penktadienį Sočyje įvykęs jų susitikimas patvirtino, kad Maskva palaiko Minską. Tačiau padėties šeimininkas, per daugiau kaip penkias valandas trukusį pokalbį atsipalaidavęs ir su šypsenėle fotelyje atsidrėbęs V. Putinas situaciją apibrėžė švelniau: įvykiai aplink lėktuvo nusodinimą tėra „emocijų protrūkis“. Girdi, aistros nurims, ir vėl viskas stos į savo vėžes. Gi „batka“ šaukia, kad Vakarai nori šalyje sukelti neramumus ir pakeisti valstybinę santvarką. Tuomet esą ir Rusijai bus riesta…
O senas sovietinis žvalgybininkas gudrus. Būtent A. Lukašenkos rankomis jis mėgina žarstyti žarijas, kad paskui galėtų paspartinti Baltarusijos integraciją į Sąjunginę valstybę, kitaip sakant, praryti ją „su visais viduriais“. Na, dar pamėtės pusę milijono dolerių paskolos prie tų pusantro milijardo, skirtų rudenį, bet pareikalaus, kad gudų kraštas taptų ištisa Rusijos karine baze. Tuomet paskutinis Europos diktatorius bus nereikalingas… O apžvalgininkai tvirtina, kad būsimos bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos ZAPAD 2021, kurių apogėjus numatytas rugsėjį, gali virsti atviru konfliktu, o garsusis 100 km ilgio Suvalkų koridorius – fronto linija.
Jau visą dekadą liepsnojanti įtampa tarp Vakarų ir A. Lukašenkos režimo ypač pavojinga Lietuvai. Nėra abejonių, kad pasirinkę demokratines vertybes mes taip pat nukenčiam nuo režimui taikomų sankcijų. Galime guostis nebent tuo, kad dėl ryžtingos pozicijos A. Lukašenkos atžvilgiu atsidūrėme pasaulio žiniasklaidos epicentre. Išsamius straipsnis apie Lietuvos laikyseną skyrė „The Financial Times“ ir „The New York Times“. Rašoma, kad esame „laisvojo pasaulio lyderiai“.
Tačiau tokiais atvejais (prisiminkime prieškarį ar Sąjūdžio laikus) visuomet iškyla nelengvas pasirinkimas: ginti laisvės ir demokratijos idealus ar rinktis real politik – pragmatišką sotaus pilvo gyvenimą? Juk dažnai girdime: pirmiausia susitvarkykime savo kieme, o tik paskui rūpinkimės kaimynais.
Lietuva seniai pasirinko. Jos likimą lemia ir tai, kas dedasi aplinkui. Įsivaizduokime, kaip ramiai mes gyventume, jei Rusijos ir Baltarusijos diktatoriški režimai sutartų su savo žmonėmis, ir jose įsiviešpatautų demokratija…
Atgal
