Politika, aktualijos
04.29. Tai – ne sąmyšis, tai dialogas
Viktorija Čmilytė-Nielsen
Seimo Pirmininkė
Ar mūsų politinėje kultūroje dar liko vietos idėjų svarsytumui viešai, ar visos jos jau priimamos kaip neginčijama aksioma, vos tik patenka į viešą erdvę?
Man susidaro įspūdis, kad politikai, ypač šiuo metu esantys valdžioje, dėl kažkokios priežasties nebegali išsakyti vienų ar kitų idėjų, kalbėti apie pokyčių poreikį. Nesvarbu, apie ką būtų kalba – apie rinkimus, draudimus, šalies ar švietimo perspektyvas. Idėjų, kurios po diskusijų tampa įstatymų projektais, arba atmetamos kaip netinkamos.
Tačiau opozicija, ypač vienos frakcijos atstovai, šias idėjas jau priima kaip akmenyje iškaltą nuostatą. Ir ginkdie, kuris nors valdančiųjų partneris išsakytų kiek kitokią nuomonę apie išsakomus siūlymus. Tuoj pat opozicija tai pateiks kaip valdančiųjų „blaškymąsi“. Aš suprantu, opozijos vaidmenį, dar visai neseniai ten buvau.
Ar politikai nebegali kalbėti apie pokyčių poreikį?
Vis tik kai kuriems kolegoms Seimo nariams norėtųsi priminti, kad demokratinė politika visų pirma ir yra idėjos. Jų svartymas viešai. O ne sprendimų priėmimas, jų sulaukus iš mylimo vado ir klusniai keliant rankas. Be diskusijų, nes tai – nepaklusnumo ženklas? Ne, tai ne mūsų pasirinktas kelias.
Idėjų, kokie galėtų būti rinkimai (savivaldos, Seimo, seniūnų ar kurie nors kiti), kaip turi vystytis šalis, švietimas, sveikata, ekonomika ir visa kita, būta visus 30 metų. Ir bus visus ateinančius dešimtmečius, tikiu. Nes tai – gyvos šalies, gyvos politinės sistemos požymis. Kaip ir skirtingas skirtingų politinių jėgų požiūris į tas idėjas.
Tai – ne sąmyšis, tai dialogas, gerbiami kolegos iš opozicijos.
Atgal
