Politika, aktualijos
04.23. Gal mums trūksta polėkio
Algimantas Matulevičius
Politikos ir verslo ekspertas
Viešumoje prasidėjo diskusijos apie Finansų ministerijos paruošto 2,225 mlrd., skiriamų iš ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano projekto. Tiek buvusios valdžios taip vadinamą DNR planą, tiek šį galima trumpai apibūdinti kaip gerą biurokratinį kūrinį. Kitokių jau ir nebemokame ruošti.
Kažkaip taip atsitiko, kad ar tai būtų save vadinantys kairieji, ar dešinieji, ar centras – jie visi kaip dvyniai panašūs savo biurokratiniu požiūriu ir būdais priimant ar dorojantis su praktiškai naujoviškais gyvenimo diktuojamais iššūkiais. Jei šį planą vertintume būtent iš tokių pozicijų, jis tikrai fainas. Jame daugmaž surašyta, ką Briuselio broliai/sesės biurokratai ir nori matyti.
Tačiau taip ir norisi surikti: sesės/broliai lietuviai, kas gi su mumis atsitiko? Negi per šiuos 31 metus mes tapome kabinetinėmis žiurkėmis ir nieko, išskyrus popierius, atsiprašau, kompiuterio ekraną, nebematome. Juk gyvenimas mums diktuoja ką kitą. Jau nekalbant apie pandemijos pamokas, kurios akivaizdžiai išryškino mūsų silpnąsias vietas. Jos ne tik sveikatos bei švietimo sistemose. O teisingiau, jų netobulume.
Planas rengiamas Briuselio biurokratams
Didžiuliai rezervai slypi valstybės institucijas apėmusiame paralyžiuje. Mūsų valstybės valdymas atsilieka nuo šiandienos gyvenimo poreikių mažiausiai trečdaliu amžiaus. Ir šios problemos neišspręsite mesdami milijonus jos skaitmenizavimui. Tai tas pats, kas šias lėšas išmesti į balą.
Jei netikite, prisiminkite, kiek šimtų milijonų per visus nepriklausomybės metus jau išleista taip vadinamam valstybės funkcijų skaitmenizavimui. Greičiausiai jau pasimiršo garsūs skandalai su e.medicina, su elektroniniais bilietais Vilniuje ir pan., o juk tai buvo taip neseniai.
Ponia premjere ir ministrai/ės, būkite geri, suraskite laiko patys (to negalima pavesti patiems biurokratams), susėskite ne Vyriausybės rūmuose, o kur nors ne tokioje oficialioje aplinkoje, ir patys išsidiskutavę nubraižykite šiuolaikišką valstybės valdymo modelį. Jį pateikite viešam visuomenės aptarimui. Daug laiko neduokite. Pora mėnesių. Viską apibendrinę, tik po to patvirtinkite. Ir tik tada ten investuokite lėšas.
Dar viena esminė sąlyga – jis turi tapti žmogiškai skaidrus be biurokratinio sustabarėjusio karkaso. Jeigu tai padarysite, jums visiems negaila bus ir prašyti prezidento ordinus pakabinti.
O antras didis nusivylimas išgirdus apie šių milijardų ateitį, tai šokas, kad mūsų lietuvaičiai visiškai be polėkio. Jau viešoje erdvėje nuskambėjo priekaištai, kad vėl eilinį kartą pamiršti regionai. Bet juk tai faktas. Taip pat mažas ir vidutinis verslas. Ir tai faktas. Ir štai kodėl.
Egzistuojanti paraiškų teikimo sistema tokia biurokratiškai sudėtinga, kad net profesoriai ne viską teisingai sugeba pateikti. Juk nė žodeliu neužsiminta, kad supaprastinsime (o teisingiau būtų pasakyti, jau supaprastinome) paraiškų pateikimą mažesnėms sumoms arba mažesnėms įmonėms, arba teiksime joms nemokamą pagalbą tas paraiškas padedant sutvarkyti, paruošti. Nes ir vėl 90 proc. paramos susišluos didieji verslo rykliai, kurie turi žmogiškuosius resursus arba finansinius išteklius įvykdyti dabar egzistuojančius reikalavimus. O juk jie jau praturtėjo per karantiną, nes dirbo. Mažieji gi buvo prievarta uždaryti.
O dėl regionų, tai verkiant būtina apibrėžti net sumą ar procentus, pvz., ne mažiau 50 proc. tegul pagal tas kryptis bus panaudota regionuose. Nes patirtis rodo, kad milžino dalį vis tiek susišluoja Vilnius, Kaunas ir dar Klaipėda. Kitiems – trupiniai nuo ponų stalo.
Milžino dalį vis tiek susišluoja Vilnius
Tarp kitko, šią atskirtį tarp regionų tikrai padidins ir numatyta priemonė skaitmenizuoti viešas paslaugas. Juk tai lėšos valstybinėms organizacijoms, kurių daugiausiai yra Vilniuje. O tos privačios įmonės, kurios konkrečiai atliks šiuos darbus, irgi dažniausiai yra Vilniuje.
Be to, kaip liaudyje sakoma, būkime biedni (nors 2 milijardai jau kai ką padarys turtingą?), bet teisingi. Deja, dar jokiai valdžiai vykdant šiuos projektus nepasisekė išvengti korupcijos. Beje, apie proceso skaidrumą, į kurį verta investuoti, kaip įprasta, pamiršome. Juk neseniai nuskambėję reagentų pirkimo skandalai taip ir nutilo. Negi tai buvo specialiųjų tarnybų priešrinkiminiai šou? Tada jau baisoka darosi...
O dėl mūsų polėkio, kūrybiškumo tai liūdna. Nors valdžioje gan jauni veidai, o pasiūlymai seni kaip mantros. Nesimato nors keleto stambių viešų projektų, kurie galėtų nešti biudžetui naudą ir įtraukti į naujos vertės kūrimą mūsų tautiečius. Juk šiandien virš 18 mlrd. eurų asmenų ir įmonių lėšų guli nenaudojamos bankuose. Kodėl Ekonomikos ir inovacijų ministerija neinicijuoja nors keleto valstybinės reikšmės stambių inovatyvių tarptautinio masto verslo projektų, kurie suteiks galimybę atgaivinti pandemijos paveiktą šalies ekonomiką ir uždirbti. Tai būtų:
I. Tarptautinis „WORLDGIGASERVER“ projektas – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla;
– ideali vieta jai statyti – šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės;
– investuotojai:
a) Lietuvos valstybė (iš šių 2 mlrd.);
b) Lietuvos įmonės;
c) Lietuvos piliečiai;
d) Užsienio investuotojai ir pan.;
Pastaba dėl punkto c: siūlau naujovę, kad Lietuvos gyventojai galėtų laisvai įsigyti smulkių, pvz. iki 10 000 eurų, nominalios vertės šios bendrovės akcijų. Tam tik reikia pakeisti Akcinių bendrovių įstatymą (tą padaryti dar šioje pavasario Seimo sesijoje), supaprastinant šių akcijų įsigijimą. Taip paverčiant šį projektą bendruomenišku ir suteikiant teisę aktyviai prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo.
II. „DRONŲ CENTRAS“ – tai įvairių dydžių ir paskirties dronų gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos Centro įkūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirstymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse. Tai derinti su Didžiųjų duomenų (Big Data) rinkimu ir apdorojimu.
III. Specialaus klasterio „INTELEKTUALAUS CENTRO – ATEITIES LIETUVA“ įkūrimas. Tam tikslui apjungiant, skaitmeninių technologijų pagalba, į vieningą sistemą, jau turimą, ir kaupiant gerąją tarptautinę patirtį, su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – fanus, ir tų naujovių įgyvendinimą, plėtrą praktikoje.
Šie ir kiti projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir stipriai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą.
Be to, pandemija mus išmokė, kad reikia dalį sveikatos apsaugos priemonių pasigaminti patiems, tuo pačiu sukaupiant valstybinį rezervą, kurį nuolat reikia atnaujinti. Juk gaminių poreikis gan platus ir juos galima gaminti nebūtinai Vilniuje.
Be to, kodėl nesvarstome apie vakcinos gamyklos kūrimą Lietuvoje? Juk su šia ar kita pandemija ar virusais reikės gyventi, jie niekur nedings. Be to, jau aišku, kad skiepytis reikės kas metus. Intelektualinį potencialą Lietuva turi. Tai patvirtina ir įmonės „Thermo Fisher Scientific“ gaminami preparatai.
Suprantama, tai galbūt gamins privatus verslas, bet valstybės pareiga būti šio proceso iniciatore, nes privatininkai yra inertiški. Be to, ne visuose sveikatos reikaluose turi būti svarbiausia pelnas. O privatininkas be to nė piršto nepajudins.
Tokios iniciatyvos, manau, kur kas daugiau naudos atneštų Lietuvai, nei 1 500 darbo vietų numatytas įkūrimas, skiriant tam 110 mln. eurų, t.y. 1 darbo vietai virš – 73 000 eurų, o kur dar administravimo kaštai. Praktiškai tai padovanoti kažkam pinigai.
Manau, svarbu valdančiajai daugumai ir opozicijai šiandien suprasti vieną esminę taisyklę, kad pandemija verčia mus visus, ir politikus, keisti įsisenėjusius įpročius ir nuo nuožmios konkurencijos, kuri perauga dažnai į neapykantą, pereiti prie bendrų reikalų tvarkymo kartu ir bendro gėrio kūrimo vardan mūsų gyvenimo ir ateities.
Atgal
