Politika, aktualijos
20.28. 2020 metų tarptautinė politika (kiek įmanoma, paliekant pandemiją nuošalyje)
Linas Kojala
Politologas
Ilgas tekstas, vis tiek paliekantis daugybę reikšmingų reiškinių nuošalyje.
✦Tendencija. Baltarusijos pilietinės visuomenės protestai
Praėjusių metų gruodį tikimybė, kad Baltarusijos pilietinė visuomenė tokiu mastu ir intensyvumu išreikš nepasitenkinimą Lukašenkos režimu, atrodė menka. O gal ir visai neįtikima. Tačiau šimtatūkstantinės minios pasiuntė aiškų signalą, kad grįžimas į status quo nebeįmanomas. Taip, Lukašenka vis dar išlaiko faktinę kontrolę. Taip, neatrodo realu, jog jis pačiu artimiausiu metu pasitrauktų. Taip, masės gatvėse dėl daugybės priežasčių mąžta. Taip, tai nėra savaiminė kova tarp Baltarusijos, žengiančios į Vakarus, ir Baltarusijos, liekančios su Rusija. Taip, Kremlius tebeturi šioje šalyje daugybę materialių ir nematerialių svertų. Tačiau šiais protestais Baltarusijos gyventojai peržengė Rubikoną, be kurio pokyčiai apskritai negalėtų prasidėti. Dabar vyksta ilgas ir įvairialypis mūšis dėl Baltarusijos ateities. Svarbu, jog ir Lietuvos, ir tarptautinė parama, net ir natūraliai slopstant euforijai bei susigyvenant su situacija, išliktų stiprus. Jau dabar akivaizdu, jog tai bus didelis iššūkis.
✦Tendencija 2. Kinijos įvaizdis Vakaruose
Pandemija gilina tai, ką matome jau kurį laiką: Vakarų pasaulio politinį-mentalinį lūžį. Jei po Šaltojo karo ryškėjo tendencija traktuoti kaip Kiniją kaip augančią šalį, kuri sėkmingai integruojasi į globalią ekonomiką, perima jos taisykles bei kuria abipusę pridėtinę vertę, tai pastaraisiais metais Kinijos įvaizdis gerokai smuko. Ne tik virusas, bet ir Honkongas, musulmonų mažuma Sindziange, Tibetas, Huawei ir kiti klausimai išryškino tai, kad liberali demokratija bei Kinijos sistema neturi daug principinių sąlyčio taškų. Gal ir nenuostabu, kad šių metų spalio mėn. Pew tyrime negatyvaus Kinijos vertinimo mediana keturiolikoje Vakarų valstybių siekia net 73 proc. Ar tai reiškia konfrontaciją, ar tiesiog būtinybę atrasti savitą modus vivendi, interpretacijos skiriasi. Abi pusės turės svarių argumentų, tačiau galima neabejoti, kad nuo šios dilemos pernelyg toli per artimiausius dešimtmečius nenutolsime.
✦Balsavimas. Jungtinės Tautos ir Kinija
Tęsiant apie praėjusią tendenciją, ją simboliškai įprasmino balsavimas JT dėl rezoliucijos, kritikuojančios Kinijos žmogaus teisių pažeidimus minėtuose regionuose. Principingą tekstą, nepaisant Pekino atstovų spaudimo, palaikė 39 valstybės: Vakarų Europa (taip ir Lietuva) bei JAV, Kanada. Atsakomąjį pareiškimą, kuriame teigiama, kad Kinijos veiksmai jos musulmonų mažumos atžvilgiu tėra anti-teroristinė operacija, palaikė 45 šalys (Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela ir kt.). Tai savaime nėra sprendimas, pakeisiantys politines realijas, tačiau jie vaizdingai parodo išsiskiriančias pozicijas, kurias matome ir svarstant kitus klausimus. Čia iškils ir daugybė praktinių dilemų: pvz., ar ES turi pasirašyti pragmatiškai naudingą susitarimą dėl investicijų su Kinija (juk net JAV tariasi su Pekinu dėl prekybos), ar prioritetizuoti kitus klausimus. Gali išryškėti ir dažnai paviršiuje nematomos jungtys (pvz., Kinijos klausimu labai dažnai matome Vašingtono ir Paryžiaus vienybę, nors atrodytų, kad JAV ir Prancūzijos santykiai pastaruoju metu nebuvo patys šilčiausi).
✦Proceso pabaiga (?). Brexit derybos
Jungtinė Karalystė ir ES sutarė dėl skyrybų. Puspenktų metų trukęs procesas pagaliau vainikuotas rankų paspaudimu. Gali atrodyti, jog tai - Pyro pergalė. Mat JK ir ES sudarė neįprastą sandorį, faktiškai bloginantį prekybos sąlygas (nuo vieningos rinkos integracijos lygmens pereinama į laisvą prekybą, ir tai su išlygomis). Kitaip tariant, muitų ir kvotų prekių judėjimui nebus, bet reglamentavimo skirtumai, kokybės standartai, ginčų sprendimo mechanizmas ir daugybė kitų aspektų bus sudėtingesni, nei anksčiau. Juolab, kad dabar šimtus puslapių teisinės/politinės kalbos šimtams tūkstančių žmonių reikės paversti gyvenimo praktika. Tačiau net ir toks susitarimas, kuris prieš porą metų būtų atrodęs mažai ambicingas, yra geriau nei nieko. Abi pusės bus daugmaž patenkintos: JK teigs, kad išsikovojo laisvę nuo Briuselio reglamentavimo, o ES pagrįstai džiaugsis, kad 27 valstybės išlaikė vienybę bei apgynė savo kertinius interesus (pradedant žvejais ir baigiant konkurencijos taisyklėmis). O toliau... Toliau nusimato derybų tęsinys, truksiantis, tikėtina, daugybę metų. Net ir nutraukdami narystę britai fiziškai niekur nuo kontinentinės Europos neatitrūks, tad abiem pusėms reikės viena kitos.
✦Pralaimėjimas. Donaldas Trumpas
Pareigas einantis JAV prezidentas pademonstravo gerą rezultatą šalies vadovo rinkimuose: tapo antruoju daugiausiai balsų surinkusiu politiku rinkimų istorijoje; įtikinamai laimėjo ne tik Teksase, į kurį jau ilgai taikosi perdėtai pozityviai demografinius pokyčius savo naudai traktuojantys Demokratai, bet ir Floridoje, kuri iš svyruojančios valstijos tapo gana ryškiai raudona. Bet tuo pačiu eilinį kartą parodė, jog asmenines ambicijas kelia aukščiau bet kokių faktinių aplinkybių. Nuolatinis kartojimas apie masinį rinkimų klastojimą, tuo pačiu pralaimint dešimtis teismų skirtingose valstijose, ignoruojant savo paties paskirto Generalinio prokuroro teiginius (apie tai, kad esminių pažeidimų nebuvo fiksuota), kritikuojant visus - nuo Aukščiausiojo Teismo, atsisakiusio svarstyti jo kampanijos skatinamus skundus (nors trečdalį narių suformavo pats Trumpas) iki savo paties partijos narių, kurie galiausiai atsisako sekti jam iš paskos. Galiausiai Trumpas ima tiesiogiai lyginti JAV su "trečiojo pasaulio" valstybėmis (kažin, ką tai pasako apie jo darbo įtakingiausiame planetos politiniame poste kokybę). Tiesa, naivu ir subjektyvu teigti, kad politinė JAV poliarizacija buvo sukurta Trumpo ("Resistance" judėjimas Trumpui laimėjus 2016 m. rinkimus yra to iliustracija), tačiau, kaip ir daugelį kitų tendencijų, jis ją hiperbolizuoja, sodrina ir gilina, griaudamas bet kokius precedentus. O juk dar laukia inauguracija... Bet ir Bideno neturėtume laikyti vakcina, kuri išspręs visas Trump erą supusias problemas. Tikėtina, jog tai bus į šalies vidų susikoncentravęs pereinamojo laikotarpio politinis lyderis, kuriam reikės pademonstruoti, kad konkretūs politiniai žingsniai savo poveikiu bus daugiau nei simbolizmas (pvz., grįžimas į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą ar net potencialus Irano branduolinės programos susitarimo reanimavimas savaime nereikš, kad JAV santykiai su Europa bus tik geri ir efektyvūs).
✦Lyderė. Merkel
Galbūt ne pati ryškiausia, ne pati charizmatiškiausia, bet įrodanti savo ramaus tono, inkrementiško sprendimų priėmimo proceso vertę krizių metu. Tą pagrindžia ir aukštas pasitikėjimas ja Vokietijos visuomenėje. Kita vertus, tai yra ir problema. Antroji banga šaliai smogė ne ką mažiau, nei kaimynėms. Be to, Vokietijos krikdemų priklausomybė nuo Merkel bado akis: Kramp-Karrenbauer bandė būti partijos vadove, tačiau tai baigėsi didele nesėkme; dabartinis partijos lyderio rinkimų procesas, pasibaigsiantis kitų metų pradžioje, ne tik stringa dėl atidėliojimų, bet ir šono neatrodo įkvepiančiai. Europai reikia stiprios ir ryžtingos Vokietijos, bet pereinamasis laikotarpis iki parlamento rinkimų to nežada.
✦Precedentas. Arba ne.
ES įrodė, kad gali veikti pakankamai efektyviai: pandemijos pradžioje procesai strigo, o solidarumas nublanko prieš baimę, bet situacija gan greitai stabilizavosi. Atsirado ir koordinavimas įsigyjant apsaugos priemones, ir bendrystė vakcinos kūrimo/paskirstymo procese, ir finansinės pagalbos paketai. Ypač svarbu tai, kad ES pirmą kartą pasiryžo bendram skolinimuisi, kurį laiduoja visos ES valstybės. Kitaip tariant, šalys ne skolinasi pavieniui, o naudojasi bendru svoriu, leidžiančiu gauti palankias sąlygas kredito rinkoje bei pasidalyti atsakomybę. Žinoma, tai nėra anksčiau atskirų valstybių sukauptų skolų europeizavimas; nėra tai ir įrankis, kuris savaime bus pritaikomas ateityje. Bet ES integracijos procese, kuris lėtas ir atsargus, tai buvo ryškus žingsnis į priekį. Klausimas, ar tai reikš kažką daugiau, nei vienkartinį veiksmą, išliks.
Atgal
