VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

12.18. Sprendimo raktas – kiekvieno mūsų kišenėje

Linas Kojala

Politologas

 Nesukarikatūrinkime tų, kuriems nepritariame. Juk tai nėra naudinga. Dažnai linkstame sukarikatūrinti tuos, kurie nepritaria mūsų politinėms, socialinėms, ekonominėms (ar gastronominėms) idėjoms. Diskusijoje tikslingai išreikšdami kurioziškiausius, absurdiškiausius minties oponento teiginius, juos hiperbolizuodami ir „praturtindami“ į asmenybę nukreiptais kirčiais (nors pastarieji dažniausiai neturi nieko bendro su tema ir tiesiog virsta ad hominem), vėliau tą patį oponentą sėkmingai "įveikiame" neatremiamais kontraargumentais.

Tai - monologas, ne dialogas; skirtingose barikadų pusėse esantys asmenys - neretai geografiniai kaimynai, klausantys panašios muzikos ir leidžiantys vaikus į gretimas mokyklas - vienas kitą paverčia tuo, kas (dažniausiai) neturi jokio ryšio su realybe (pvz., vienoje pusėje atsiranda "Pono X finansuojamas agentas", kitoje - "žiauriausių istorijoje totalitarinių režimų šauklys"). Kai prasiveržia sukarikatūrintos emocijos, tie du panašūs – ir vienas nuo kito priklausomi – žmonės ima bereikalingai deginti tiltus.

Bus sunkiau, jei diskusijos sukarikatūrinimas ves prie emocijų

Tokia tendencija nėra išskirtini šių laikų reiškinys. Apskritai manymas, kad mūsų dabarties realybė yra ypatinga žmonijos raidos kontekste, proporcingai silpnėja augant perskaitomų istorinių knygų skaičiui. Kontekstas, įrankiai ir konkreti negandų išraiška keičiasi, bet fundamentalios dilemos išlieka stebėtinai panašios. Štai Ernstas Lisseris Pirmojo pasaulinio karo metais, su savo "neapykantos giesme Anglijai", staiga iš vidutinioko poeto tapo žvaigžde, nes reikėjo priešą paversti blogio įsikūnijimu. Tik savo kūryboje taip atitrūko nuo realybės, kad po karo, pasikeitus aplinkybėms, saviškių jau buvo kalamas prie gėdos stulpo. Degindamas tiltus, galiausiai sudegė pats.

Net ir istoriniai pavyzdžiai gali neįtikinti, jog šie laikai nėra patys blogiausi. Juk matome paūmėjimą: visuomenės skaldosi ir poliarizuojasi, emocijos verda, o visa tai tik gilina "aido kambariai". Jie teigia, kad informaciją skirtingai mąstančios bendruomenės gauna iš nieko bendro tarpusavyje neturinčių šaltinių. Šaltinių, kurie patvirtina išankstines tų bendruomenių narių nuostatas, ir neleidžia gauti atsakomųjų argumentų. Nyksta bendra viešoji erdvė, baigiasi dialogas, du monologu kalbantys ir karikatūromis besišvaistantys asmenys toli nenueis.

Na, bent jau taip gali pasirodyti.

Nuobodūs, neskandalingi, mažiau pastebimi moksliniai tyrimai linkę tokias tendencijas kaip "aido kambariai" kvestionuoti. Pvz., E. Dubois ir G. Blank savo 2018 m. akademiniame straipsnyje pažymi, jog daugelis žmonių sėkmingai naudojasi skirtingomis medijomis (TV, radijas, soc. tinklai, interneto portalai), ir tokiu būdu (nori to ar nenori) pamato įvairios informacijos. Vos 2 proc. amerikiečių kliaujasi tik soc. tinklais kaip informacijos šaltiniu. S. Flaxman (et al) priduria, kad didžioji dalis žiniasklaidos vartotojų naršo įvairius naujienų portalus, ir nesikliauja vien draugų (ar algoritmų) pasiūlytomis nuorodomis, tuo "išeidami" iš "aido kambario". Žinoma, yra ir priešingų paskatų, tačiau jos nėra tokios visaapimančios ir paaiškinančios, kaip kartais galime būti linkę manyti. Tas pats ir su sąlyginai siauriai apimančių įvykių išryškinimu, tampančiu paskata daryti visaapimančius apibendrinimus (JAV vyksta dideli politiniai nesutarimai, vadinasi, šalis ant pilietinio karo ribos; prancūzai protestuoja gatvėse, vadinasi, liberali Vakarų Europos demokratija pasmerkta žlugti, lėtai auga viduriniosios klasės atlyginimai - reiškia, ekonominė sistema yra blogiausia iš visų įmanomų, ir t.t.).

Emocijos verda, baigiasi dialogas

Tai nublukina aplinkybę, jog realybė – daug nuobodesnė ir pilkesnė, o absoliuti dauguma žmonių... Nėra nei radikalūs, nei perdėtai tikintys sąmokslo teorijomis (vėlgi, tyrimai rodo, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis dėl šios sąvokos lakumo yra veikiau laipsnio klausimas, t.y. būdingas kone visiems žmonėms, tik mastas ir išraiškos priemonės skiriasi), nei linkę deginti tiltus.

Daugelis, gal ir patys to nereflektuodami ar neišreikšdami, sužinos tai, apie ką nebuvo girdėję, ir bus linkę patikėti; išgirs srities ekspertą, ir jo nekvestionuos; turės abejonių (ir gal net pabumbės), bet nesielgs neapgalvotai (pvz., prancūzai nuomonių apklausose nuolatos yra vakcinų skeptikai, bet faktinė vakcinacijos statistika to neįrodo).

Tik bus sunkiau, jei diskusijos sukarikatūrinimas ves prie emocijų, o emocijos - neracionalaus elgesio, grįsto teiginiu "aš jam/jai dar parodysiu". Nekovokime su karikatūromis. To nereikia niekada, bet ypač dabar, pasaulyje siaučiant pandemijai, kurios sprendimo raktas – kiekvieno mūsų kišenėje. Chestertonas kadaise pastebėjo, kad griūti visada paprasta; griūti galima begale įvairių kampų, o išsilaikyti stačiomis - tik vienu. Reikėtų pabandyti jį atrasti iš naujo.

Atgal