Politika, aktualijos
11.28. Baracko Obamos prezidentiniai memuarai
Linas Kojala
Politologas
Prieš savaitę pasirodė pirmieji Baracko Obamos prezidentiniai memuarai. Beveik 800 psl., o bus ir antra dalis. Kaip pats rašė, talentingesnis rašytojas tikriausiai būtų sutilpęs į mažesnę apimtį, bet tai turi savų pliusų.
Įspūdžiai perskaičius.
JAV lyderių memuarai man yra vienas mėgstamiausių žanrų. Ne tik dėl to, kad praktiškai yra privalomi profesine prasme. Tai - gerai parašytos knygos, dargi atskleidžiančios, jog skirtingas partijas, epochas ir pasaulėžiūras atstovaujantys, skirtingų kontekstų ir aplinkybių supami politikai turi nemažai bendro.
Viena iš tų bendrysčių - JAV prezidento galia dažnai nėra tokia visa apimanti, kaip atrodo iš šono (ir Holivudo filmuose).
Kai kurios istorijos gal pasirodyti kiek patetiškos
Knyga aprėpia plačiai, nuo lakoniškos Obamos autobiografijos iki kiek daugiau nei pirmosios kadencijos vidurio - 2011 m. gegužės, papasakojant istoriją apie tai, kaip buvo nukautas Bin Ladenas.
Tiems, kas atidžiai seka JAV politiką, autorius neatskleidžia pernelyg daug naujų faktų. Veikiau patvirtina ar paneigia savo sprendimų motyvus, pateikia detalių (pvz., kaip karinę operaciją Libijoje pradėjo skambučiu iš paprasto mobilaus telefono, nes saugi linija vizito užsienyje metu neveikė), apipina politiką asmeninių išgyvenimų kontekstu. Taigi, knygoje gausu aliuzijų į šeimą, žmoną ir dukras, tradicinę (nepaisant politinių aplinkybių) vakarienę su artimaisiais Baltuosiuose rūmuose kasdien 18.30 val. vakare.
Kai kurios istorijos gal pasirodyti kiek patetiškos, bet tai nereiškia, jog neautentiškos.
Obama tiesiogiai ir netiesiogiai leidžia suprasti, jog savo prezidentavimą suvokė kaip misiją. Būdamas beveik keturiasdešimties, jis nebuvo įleistas į Demokratų partijos suvažiavimą (draugas "suveikė" blogą kvietimą); o po mažiau nei dešimtmečio, vos kelerius metus pabuvęs Ilinojaus valstijos ir vėliau JAV Senatorium, tapo pirmuoju afroamerikiečiu JAV prezidentu. Jis tai traktuoja kaip tų visuomenės grupių, kurios JAV istorijoje dažniausiai likdavo paraštėse, įgalinimą. Tuo pačiu - JAV teikiamų galimybių įrodymą, su mintimi sudaryti dar geresnes starto sąlygas savo pasekėjams.
Tuo pačiu jis save Vašingtone kartkartėm trakduodavo kaip autsaiderį. Ir nevengė kritikuoti "sistemos"; pvz., teigdamas, jog neretai kariškių siūlomi tarptautinių problemų sprendimo būdai tebuvo jų pačių norimų scenarijų įgyvendinimas, prezidentą - netarnavusį kariuomenėje ir nepatyrusį - matant kaip formalumą, o gal ir kliūtį. Tą jis akcentuoja svarstant, kiek papildomų karių reikia dislokuoti Afganistane, kad, viena vertus, nesugriūtų tai, kas pasiekta; kita vertus, būtų artėjama nesibaigiančių karų pabaigos link.
Negaili kritikos ir žiniasklaidai, ypatingai dėl susikoncentravimo į reitingus, o ne faktus (pvz., Trumpui, kuris minimas tik pačioje knygos pabaigoje, skleidžiant gandus, jog Obama nėra gimęs JAV). Šiandien gali atrodyti keista, bet Obamos santykiai su žiniasklaida savu laiku turėjo nemenkų duobių.
Prezidentas protarpiais paliečia JAV politinio susiskaldymo problematiką, pažymėdamas, jog dėl to kaltos abi partijos (nors vis pabrėždamas, kad Respublikonų blogybės - didesnės). Jis negali suprasti, kodėl visuomenei reikalingi sprendimai - nuo sveikatos apsaugos sistemos reformos iki Wall Street reglamentavmo - nėra realizuojami. Tai veda prie atvirai reiškiamos frustracijos. Obama aiškiai gina didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, matydamas tai kaip būdą atliepti jautriausių visuomenės grupių negandas bei užtikrinti, kad XXI a. nebebūtų paliktų nuošalyje.
Tiesa, svarstydamas šias temas jis neskiria daug dėmesio atsakomiesiems argumentams bei pateikia juos gana karikatūriškai; kai kuriais atvejais tai atspindi realybę, kitais - palieka abejonių, tačiau žanras autoriui tą tikrai leidžia. Kritikams, kurie norės akcentuoti Obamos savikritiškumo stoką, peno emocijoms nestigs.
Užsienio politika knygoje vaidina reikšmingą vaidmenį, ypač Vidurio Rytai. Kinijos, palyginti, dar nedaug (susitikimai su šios šalies vadovais, Obamos teigimu, ypatingai nuobodūs, mat kita pusė tik skaito iš anksto paruoštus dokumentus). Santykių su Rusija perkrovimui dėmesio taip pat nepernelyg daug; apsiribojama Putino apibūdinimu kaip asmens, kuris primena fiziškai neišraiškingą vietinės reikšmės vadeivą, turinčią daug įsiskaudinimų dėl JAV vykdomos politikos. Daug daugiau lūkesčių Obama siejo su Medvedevu - tai turbūt ir paskatino patį perkrovimą, - ir nors pažymi supratęs, kad Medvedevo prezidentavimo metu vis tiek viską valdo Putinas, kartais atrodo, jog 2009-2010 m. Obama visgi turėjo (neišsipildžiusių) vilčių pamatyti "kitokią" Rusiją.
Knyga puikiai parašyta ir mąsli, nesuvedanti politikos ir problemų į šūkius bei pseudomokslinius svarstymus. Gali likti abejonė dėl atskirų sprendimų ar jų motyvų pagrįstumo; bet apžvalga juk knygos, ne autoriaus vykdytos politikos.
Įspūdžių galima (ir galbūt vertės) surašyti daugiau. Bet pabaigai, trumpa iliustratyvi citata:
- You were awarded the Nobel Peace Prize, Gibbs said.
- What do you mean?
- They just announced it a few minutes ago.
- For what?
Atgal
