Politika, aktualijos
10.18. KAIP GYVENSIME PO SEIMO RINKIMŲ?
Prof. Ona Voverienė,
rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė
Visose pavojingose gyvenimo situacijose gelbsti tik proto balsas, padiktuotas išsilavinimo, žinių ir sąmoningumo.
Gintaras Markevičius
Žurnalistas Gintaras Markevičius viename iš savo straipsnių suformulavo reikalavimus politikams, kuriais mes, rinkėjai, turėtume vadovautis, eidami prie rinkiminių urnų. Jo nuomone, „Politikai turi būti išsilavinę, plataus akiračio, nestokoti valstybinio mąstymo“ (Gintaras Markevičius. Mokslas yra vertybė // Tremtinys. -2020, geg. 23, p. 3). Jis taip pat mano, kad dabartiniai valdančiosios daugumos politikai , „valstybei yra pavojingesni už koronavirusą, deja, tokios jau tos demokratijos grimasos, mat tie veikėjai yra išrinkti daugumos rinkėjų... Oligarcho žemvaldžio arogancija, nomenklatūrinio stiliaus ministro pataikūniškumas, teisininko išsilavinimą turinčios Seimo narės cinizmas“ – tai tokia mūsų demokratija (Gintaras Markevičius. Ten pat). Laimei visos tiesos nebūna visuotinos. Tarp dabartinės kadencijos Seimo narių matau ne vieną, kuriuo ir aš sekčiau, ir balsuočiau, kaip jie, jeigu būčiau komandoje. Visada balsuočiau už dabartinį Seimo narį Povilą Urbšį. Sušildė jis mano širdį, kitam Seimo nariui Viktorui Pranckiečiui papuolus į kažkokią neaiškią koliziją, išdrįsęs jį ginti. Tada jis kalbėjo: “Politikoje trūksta inteligencijos. V. Pranckietis – išimtis. Jis su pareigomis susitvarko. Jam pavyko sutelkti darbui Seimo vadovybės komandą, jis puikiai atstovauja ne tik Seimui, bet ir valstybei. Tiesa, iš pradžių trūko patirties perprasti įstatymų leidybos mašineriją, bet po kiek laiko tai sugebėjo padaryti“ – taip P. Urbšys įvertino savo kolegos Seimo nario V.Pranckiečio veiklą. Tai – kilnaus žmogaus vertinimas.
Savo laiku ir man teko susidurti su Seimo nariu Povilu Urbšiu. Prieš metus ar porą metų buvo užsimota prichvatizuoti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namelį Panevėžyje, kuriame ji išgyveno paskutiniuosius savo 11 metų ir parašė savo vertingiausius darbus - „Karo meto dienoraštį“ ir romaną „Ad astra“. Beldėmės su gydytoja Liudvika Knizikevičiene, Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus vadove, į daugybę Panevėžio ir Vilniaus valdininkų duris, juos protindamos, kad Panevėžys visos jo istorijos bėgyje neturėjo reikšmingesnės jo istorijai Asmenybės už rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, išgarsinusią šį penktąjį, pagal jo reikšmę Lietuvai, miestą visame pasaulyje, išvertus jos „Karo meto dienoraštį“ į daugelį užsienio kalbų. Beveik netekusios vilties laimėti, pasibeldėme ir į Seimo nario panevėžiečio Povilo Urbšio kabineto duris. Jis mus suprato. Prichvatizacijos procesas buvo sustabdytas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės reikšmė ne tik Panevėžio, ir ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio, kuriame gyvena bent vienas lietuvis, mastu buvo suprastas, kaip, beje ir Bitės kūryba Lietuvos ateičiai.
Kada tik nuvažiuodavau į Panevėžį, į konferencijas ar naujų knygų sutiktuves, pagaliau į Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus vadovės Bronytės Slapšienes, Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus vadovės organizuojamas konferencijas, visada jose sutikdavau Seimo narį Povilą Urbšį. Pasveikindavo konferencijos dalyvius, palinkėdavo gražių susitikimų ir racionalių sprendimų. Jame matėme tikrąjį, nors ir ne oficialųjį Panevėžio šeimininką. Buvo miela, gera, jausdavomės, kad mūsų darbas reikalingas ne tik mums pačioms, kaip teikiantis gyvenimo prasmę – šviestis ir šviesti, tarnauti žmonėms ir dalintis tuo, kuo mums likimas, mūsų profesinė veikla ir patirtis buvo dosnūs. Malonu buvo, kad jis nelieka nepastebėtas ir mūsų valdžios vyrų. Vilniuje Povilas Urbšys jautėsi gerbiamas ir mylimas, kaip visuomeninių organizacijų globėjas. Prisimenu, kaip mes, Lietuvos moterų lyga, išlydėjome į kelionę su mumis glaudžiai bendraujančios „Lietuvai pagražinti draugijos“(vadovas Juozas Dingelis) dviratininkus entuziastus į kelionę aplink Lietuvą. Palydėtuvėse dalyvavo ne tik draugiškos visuomeninės organizacijos, bet ir Seimo narys Povilas Urbšys. Jis visur suspėdavo, visur tardavo gražų palydimąjį žodį. Visada atrasdavo laiko dalyvauti ir Kęstučio Balčiūno kasmet birželio 23 dieną organizuojamuose 1941 m. birželio 23-28 Tautos sukilimo minėjimuose, įvertinti jo vaidmenį Lietuvos istorijoje. Dabar, naujosios kadencijos Seime jo nepamatysime. Belieka tik apgailestauti. Ir ne tik dėl jo netekties Seime, bet ir dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau Seimo ponai tolsta nuo žmonių, įsijaučia į Olimpo dievų vaidmenį ir mėgaujasi tik savo asmenine gerove Olimpo kalne.
Atgal
