VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Politika, aktualijos

09.25. Jei nežadės, tai neišrinks!

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas

Dažnas mūsų šalies pilietis matomam blogiui yra neabejingas: engiamų gaila, skriaudžiamų labai gaila, bet tie, nuo kurių daug kas, jeigu ne viskas, priklauso, atrodo, tegul ne visi, yra abejingi ar visiškai abejingi aukštuomenei nepriklausančių jaukiamiems, naikinamiems gyvenimams ir likimams, nors bendrai su visais deklaruoja: svetimo skausmo nebūna.

Daug ko nebūna. Kad ir duonos. Duona pasidalinti nelengva. Svetimais pinigais galima. Ir kai kam davė. Atsirado sukančių galvas, kaip atsidėkoti? Pasirodo, reikia ir supratimo, ir atsakomybės. Dalyti svetimą galima, nors ir gaila, kad kitiems atitenka, o duoti savo, tai ne juokas. Sklando humoro voratinkliai: reikia dėkoti valdantiesiems – pinigų padalijo. Ką, kai kitų pajamų šaltinių nėra, tai gal susimažino savo atlyginimus, pajams ir žmonėms padalijo? Ne! Tai už ką dėkoti? Jūs gi nedėkojate bankomatui, kad išdavė pinigų. Daugiau, negu turite savo sąskaitoje, neišduos... O apie dalijimą Europos ar kitokių pinigų, tai irgi suprantama: apskritai, dalijimas-dalinimas ne išeitis, bet toks jau tas mūsų gyvenimas.

Bet ateina rinkimai. Ir žada, daug žada. Būkim atviri – jei nežadės, tai neišrinks! Nelengvas gyvenimas žmones verčia tikėti pažadais, kurie dalijami už mūsų pačių mokesčių mokėtojų milijonus.  Atsakingi už apgaulę, dezinformaciją,  gal ir nepaneigs, kad tai išradingųjų neuždirbtai uždirbtų milijonų įtaka? O kur atsakingi už šviesą ir tiesą, turinčią mūsų žingsnius lydėti?

Švariais ir nevisai švariais keliais į valdžią atėjusių turtingųjų savanaudiško gyvenimo skurdinami, paprasti žmonės turi patys susirasti išeitį, o verslininkas negali – bankrutuos! Jiems valdžia privalo atseikėti milijonus! Mes be savo pinigų nepastipsime, o verslininkai, pavyzdžiui, prekybos centrų, be mūsų pinigų neišgyvens! Sunku įsivaizduoti alkstantį milijonieriaus vaikelį. O kad valdžia žmonėms pridėjo po kelis eurus, tai maisto kainas, mokestį už paslaugas ir pan., reikia pakelti! Jokios logikos! Nebent tai verslininkų logika. Valdžios bandymą paveikti susidariusią situacija neturtingųjų naudai,  turtingieji ir jų parankiniai susirūpino: valstybė kėsinasi į laisvę. Dieve tu mano – į šventąją galingųjų savivalės laisvę! O štai Švedijos ir dar kai kurių kraštų vyriausybės sugebėjo gobšuolių apetitą sumažinti, nors kažkiek apriboti. Tų šalių vyriausybės sugeba, mūsų – kol kas ne. Dabar Skandinavijos šalyse vienas aukščiausių pasaulyje pargyvenimo lygis. Pas mus jis – vienas žemiausių. 

 Būsimiems rinkėjams kalbama nebūtinai tiesa. Tomo Vinicko nuotr.

Gyvenimo paradoksas? Rinkimuose jis formuojamas, ten gauna pradžią. Ir panašių paradoksų-akibrokštų, žinoma, ne veltui, o už mūsų pačių mokesčių mokėtojų milijonus, ne vienas ir ne du. Sako, atsakingų, kad nebūtų apgaulės, dezinformacijos ir kitokių negerovių – nebuvo. Ironizuojama: buvo atsakingi už apgaulę, dezinformaciją ir pan., o gal ir neišmanantys asmenys, lyg ir nerasti... Kas mums, rinkėjams, sakoma, tai dar nereiškia, kad atitinka tikrovę.

Nėra lengva suprasti žmones, juo labiau, kaip sakoma, praėjusio laikotarpio žmones, bet ir patiems žmonėms nėra paprasta susigaudyti. Tai esą buvo sumaišties laikotarpio nerimo laikai. Bet ir vėlesnių laikų vyriausybės netesėjo, ką valdantieji žadėjo. Kaltų niekada nėra.

Jaunimo manymu, tėvai nenori, kad grįžtų senoji santvarka, bet plintančioje naujoje neteisybėje, dauguma vyresniųjų jau praradę jėgas, sveikatą, norėtų susigrąžinti nors prisiminimus. Vieni nelabai senus, kiti – seniausius. Jaunimas nesupranta Vyriausybės bejėgiškumo: ar ji neveiksni, ar nesupratinga, ar dėl asmeninių, grupinių ar kitokių interesų ar paskatų, gal ambicijų, nenori ką nors naudinga šalies žmonėms nuveikti.

O kur atsakingi už šviesą ir tiesą?

Lietuva  yra parlamentinė respublika. Suprantama, kad šalies parlamentarai gyventojų akyse tarsi po padidinamuoju stiklu. Jeigu ne asmeniškai, tai iš žiniasklaidos žinome, kad tai spalvingų asmenybių rinkinys, pavadintas pensininkų prieglauda. Pensininkai nelygu pensininkams, Dėl ištvirkusių politikų, prasigėrusių išsigimėlių, margaspalvių melagių papildančių nevykėlių gretas, susiformavo nauja darbinių santykių nuostata – svarbu ne kuo dirbi, o su kuo dirbi.

Kitų gąsdinimai pikti: mus supa vidaus ir išorės priešai, nemažesni išsigimėliai, ką daryti? Gal pasitelkime antikinius išminčius – nėra tokio priešo, kurio, turintis galvą, nepaverstų savo draugu. Na, sakykime naujausiame amžiuje jeigu ne draugu paverstų, tai bent neutralizuotų. Bet problema su galvomis. Būna, dar daugiau priešų įgyjama. Pernai mūsų parlamentaras, nelietuvis, visai Lietuvai pareiškė, kad reikia būti mažiau lietuviu, o daugiau žmogumi! Visokių kaltinimų lietuviai girdėjo, bet kad jie ir nepilnaverčiai žmonės, ir ne kokia nors jų grupė, o visi - visa tauta, tai jau vis tiek neįprasta, nors jo tautiečiai  visus lietuvius kaltino masiniais žudymais ir kt. Mes, senjorai, viešai pareiškiame, kad mūsų tėvai nieko nežudė, o mes mažamečiai vaikai – juo labiau. Bet tai nė motais mūsų Prezidentui, kuris, nuvykęs pas nuskriaustuosius, atsiprašė ir nenusikaltusių vardu. O dabar kaltinimai nuo savo išrinkto parlamentaro verčia susimąstyti, nes partija parlamentarą globoja, na,  bent jau nepašalino iš savo gretų. Gal parlamentaro pažeminti, o gal iš letargo pažadinti, Lietuvos žmonės (senjorų nuomone, ne lietuvius, o pats save ir savuosius parlamentaras pažemino!) bus protingesni per rinkimus į Seimą, ir ateityje nebebus panašių parlamentarų žeminami.

Dėl pasitaikančios netvarkos šalyje kas  tik netingi ką tik nori gali kritikuoti ir kaltinti. Ir kritikuoja, kaltina. Kalta policija, kad kaimyno paršelis nudvėsė, kalta kaimynė, kad parduotuvėje vėl pabrango maistas, ir taip be galo. Kalti ir nekalti. Ne tą ir ne taip padarytą ras, o anas net nepradėtas daryti, darbams skirti milijonai jau  išgaravo. Juokėmės iš tarybinių dolgostrojų, dabar turime tokį savąjį, šiuolaikinį – Nacionalinį stadioną. Kaip ir anksčiau, niekas neatsakingas, kaltų nėra. Ir pinigų nebėra. Ir, rodos, Seimas nežino...Niekas už nieką...

Kartą vienas senjoras viešai išdrožė, jog neatsakingas, kad Seimas priima kvailus sprendimus, nes nedalyvavo rinkimuose. Teiraujamės: o kas neleido dalyvauti? Girdime atsakymą: sąžinė neleido dalyvauti farse. Va kaip! Štai kada net sąžinė prisimenama. Tik ją turėtų prisiminti visi. Sutikime, rinkimai dalykas rimtas ir tai tikrai ne farsas, juo labiau, rinkimai į šalies parlamentą.

Šalies Seimo rinkimų įstatymas aptartas ir aptariamas spaudoje. Kai kurių teisininkų nuomone kandidatai į Seimo narius  vienmandatinėse rinkimų apygardose neturi tokių pat sąlygų, kaip kandidatai daugiamandatėse rinkimų apygardose. Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą atveju kiekvienas rinkėjas turi du balsus, kurių vienas atiduodamas už vienmandatės apygardos kandidatą, o kitas už partijos sąrašą, kurį galima reitinguoti. Šios sistemos ydingumu nesunku įsitikinti. Imkime paskutinius Seimo rinkimus: nemažai kandidatų, tarp kurių pasitaikė net partijų lyderiai, vienmandatinėse rinkimų apygardose nebuvo išrinkti. Pralaimėjo rinkimus! Pralaimėjo! Negavo žmonių pasitikėjimo, o sėdi ten, kur praktiškai neturėtų būti, nes, matote, jie išrinkti pagal partinį sąrašą! Taip, kai kurių senjorų manymu, yra labai neteisinga. Dėl šios priežasties net patys teisės žinovai kritikuoja Rinkimų įstatymą, o parlamentas žmonių įvairiausiai, suprantama, neigiamai, pravardžiuojamas.

Kol nesugalvota kitokia, suprantama, geresnė, rinkimų sistema, siūlome, mūsų įsitikinimu, teisingesnę už dabartinę. Suprantama, ne iki šiuometinių, o kitų Seimo rinkimų gali būti pakeista, jeigu jau šiuose Seimo rinkimuose žmonės aktyviai dalyvaus ir galvos rinkdami. Siūloma rinkimų sistema  nenustato jokių lubų ar kartelių partijoms ir remiasi tik rinkėjų pasirinkimu, daugiausia priklausančiu  nuo kandidato dalykinių savybių. Norinčios rinkimuose dalyvauti partijos, interesų grupės, komitetai, pavieniai asmenys, sutinkamai su kandidatų įregistravimo tvarka, gauna savo numerį, pvz., A partijos visi sąraše įrašytieji gauna nuo 1 iki 62 (priklausomai nuo sąraše įrašytų žmonių skaičiaus), B partija nuo 63 iki 94, C partija nuo 95 iki 128 ir t. t. Eilės tvarka numerius gauna visi kiti kandidatai. Ir rinkėjai renkasi jiems tinkamus kandidatus, sakysime 5 kaip kad dabar buvo reitinguojama, ar kitokį, iš anksto žinomą nustatytą žmonių skaičių. Suprantama, sumažinamas finansinis įnašas ir kandidatą palaikančių rinkėjų parašų skaičius.

Iš savo patirties žinome, kad visada kiekvienoje partijoje ir t. t. atsiras tokių kandidatų, kurie tenkins rinkėjus. Praėjusiuose rinkimuose nedalyvavę rinkėjai aiškino, kad vienoje partijoje nematė  Seimo nario mandato vertų 5 kandidatų, o pasirinkti iš kitų partijų negalėjo, todėl ir nėjo į rinkimus. Siūloma rinkimų sistema leis visiems rinkėjams pagal savo supratimą rinktis iš visų rinkimuose dalyvaujančių asmenų. Padidės rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičius. Suskaičiavus rinkėjų balsus bus matoma ir kas išrinktas, ir kokia partija nugalėjo, ir t. t., ir pan. Rinkėjas turės realų pasirinkimą, jo balso vertė žymiai išaugs. Ūgtels Seimo prestižas. Manykim, tada gyventojas galės pasijausti tikru šalies piliečiu.

Gal tada pas mus kas nors, kada nors, už ką nors bus atsakingas. Ir tada tikrai gyvensime geriau.

 

 

Atgal