VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika, aktualijos

12.13. Tokia mano nuomonė

Ignas Meškauskas

Advokatas

Š.m. m. lapkričio 23 d. „Lietuvos aide“ Vaclovo Volkaus straipsnyje „Prisiminkime, ką paveldėjome ir ką turime“ rašoma, kad tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje valdžiai užteko pinigų ir proto per 20 metų iš nebūties prikelti lietuvišką mokyklą iki to meto Vakarų Europos mokyklos lygio.

Po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva paveldėjo gerą mokyklų materialinę bazę ir aukštą pedagoginį išsilavinimą turinčius mokytojus, vienok, per 30 laisvo, nepriklausomo gyvenimo metų, ko trūko lietuviškai mokyklai, kuri atsidūrė chroniškame negalios būvyje? Straipsnio autorius prašo švietimiečių atsiliepti. Kodėl aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi stojančiųjų abiturientų į aukštąsias mokyklas prastu išsilavinimu, bendru išprusimu, abejinga pilietine-patriotine branda? Kodėl moksleiviai išleidžiami iš mokyklų su prastomis lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos žiniomis?

Man, kaip advokatui, daugelį metų tenka susidurti su paauglių, jaunų žmonių išprusimu, jų pilietinės brandos - laisvės, pareigos ir atsakomybės, gėrio ir blogio suvokimu.

Yra pastebėta, kad vaikystės, jaunystės dienų prisiminimai neišblėsta iš atminties. Pradinius mokslus baigiau 1935 m. gimtajame Anykščių krašte, Ažuožerių mokykloje, kurią pirmaisiais nepriklausomybės metais statė mano tėvelis ir to kaimo žmonės.

Prabėgę dešimtmečiai neištrynė iš mano atminties mokytojų Z. Antanavičiūtės, A. Pajaunienės taurių prisiminimų. Tai buvo Mokytojos patriotės - pamokų metu, išvykose po artimiausias Anykščių apylinkes skiepijo meilę gimtajam kraštui, jo pažinimui, meilę anykštėnų literatams, pagarbą gamtos paminklams, apipintiems įvairiomis legendomis, pasakojimais. Skatino mylėti Dievulį, tėvelius, didžiuotis savo tautos praeitimi, jos didvyriais - Tėvynės gynėjais. Mes išaugę buvom pasiryžę išvaduoti iš lenkų nagų mūsų pagrobtą sostinę Vilnių. „Kada mes išaugsim, tai narsiai kariausim, o prie Aušros vartų karštai pasimelsim...“ Per šventes mokytojos rengdavosi tautiniais rūbais, buvo kviečiami tėvai, Šaulių sąjungos atstovai. Pirmą mokslo metų dieną eidavome į Anykščius, dalyvaudavome šventose Mišiose. Ugdyta meilė, tautinė dvasia mus lydėjo, suteikdama stiprybės sunkiais karo ir pokario gyvenimo metais. Mokė skirti blogį nuo gėrio, Tėvynės meilę nuo išdavystės, dorą ir sąžiningumo, nuo gobšumo ir pavydo.

Neatsitiktinai 1940 m. okupantai su tautos išdavikais sukvietė į Kauną kelis šimtus mokytojų atstovų paremti sovietinės valdžios įvedimą Lietuvoje. Pasibaigus propagandinėms kalboms mokytojai atsistoję vietoj plojimų sugiedojo Lietuvos valstybės himną „Lietuva tėvyne mūsų“. Toks buvo mokytojų atsakas Maskvos emisarams už „Lietuvos išvadavimą iš buržuazijos jungo“.

Okupantai, jų kolaborantai žiauriai atkeršijo Lietuvos mokytojams už šį iššūkį. 1941 m. išvežtų šviesuolių į Sibirą didelė jų dauguma buvo mokytojai. Jų tarpe buvo ištremtas iš Anykščių žinomas visuomenininkas, mano žemietis mokytojas šaulys Ant. Križanauskas.

Tik tarpukario lietuvių mokytojų - patriotų dėka išugdyta jaunimo karta, okupacijų metais su ginklu rankose pasipriešino okupantams, kūrėsi moksleivių - studentų antisovietinės organizacijos skelbusios pasauliui, kad lietuvių tauta, jos dvasia, gyva ir ... savo gyvastį įrodė 1989 m. Sąjūdžio pergalingam prasiveržimui, jo nenugalimu siekti ir pasiekti  laisvė atkurti nepriklausomybę.

Kas trukdė per tuos 30 nepriklausomo gyvenimo metus, esant turtingai švietimo sistemos paveldėtai materialinei bazei, su aukštuoju pedagoginio išsilavinimo mokytojų, auklėtojų kartai dirbti, gal būt nuolatinėmis švietimo sistemą varginančiomis reformomis po reformų, klampino tą vežimą, o jis nė iš vietos. Kas tie veikėjai, griovę seną, diegė naują. Tai sovietinės santvarkos ideologų ir praktikų išugdyti įvairių rangų pedagogai - dėstytojai, nepajėgę, neišdrįsę peržengti tą raudoną liniją. Pakeitę rūbą ir spalvą liko bolševikinės dvasios vergovėje, vertinusių visų kas naują sovietinio įgyvendinimo įpročiais ir tradicijomis.

Dvasinis atsivertimas skaudus dalykas. Nusisukti nuo to, kas įprasta, žinoma ir pradėti nauja, reikia ne tik drąsos, tautinio sąmoningumo, bet ir žinių. Negali duoti kitam to, ko pats neturi.

Mano nuomone čia yra pagrindinė dabarties lietuviškos mokyklos ir mokytojų prasto sėkmės priežastis. Tuo ji skiriasi nuo tarpukario Lietuvos mokyklų, mokytojų, nors tada mokyklose dirbo prastesnio pedagoginio išsilavinimo mokytojai, žymiai prastesnėje mokymo bazėje, sąlygose. Sėkmę lėmė mokytojų patriotinė dvasia, tautinė savigarba, krikščioniškos moralės paveldo susipynusio su lietuviškumu, jo papročiais ir tradicijomis. Dabarties lietuviška mokykla, įtakojama komunistuojančių valdžių negalėjo liberaliomis demokratinėmis sąlygomis atkurti prarastą, liko pamotės vietoje. Tokia buvo tada, tokia yra šiandienos lietuviškos mokyklos realybė.

 

Atgal