Politika, aktualijos
12.13. Žmogus, kuris labai mylėjo Tėvynę ir savo šeimą
Angelė Jakavonytė
Prieš 118 metų gruodžio 10 d. Mažeikių apskrities, Ketūnų kaime, ūkininko šeimoje gimė partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Tai žmogus, kuris labai mylėjo Tėvynę ir savo šeimą.
Angelė Jakavonytė
Jo rašyti laiškai savo mylimai žmonai Genutei yra puikus pavyzys dabartiniam jaunimui, kaip reikia mylėti savo Moterį.
1945 m. gegužę J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, kuri po jo žūties buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 m. lapkritį įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvos išlaisvinimo planą „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus bei kt.
Tuo metu buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J. Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingus įvykius. Būtent jo iniciatyva 1945 m. buvo pradėta leisti „Laisvės varpo“ laikraštis atokiame Kasčiūnų kaime, tarp miškų. Ten, ant Merkio kranto, erdvioje mano senelio Juliaus Jakavonio sodyboje, kur mano tėvas Juozas, tuomet dvidešimtmetis jaunuolis, iškasė bunkerį, tapusį Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadaviete, ir buvo spausdinamas „Laivės varpas“.
1946 m. balandžio 22 d. J. Vitkus pasirašė garsiąją Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus ir tapusią neoficialia pavergtos, bet nepasiduodančios vergovei, Lietuvos konstitucija. Trumpa yra Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kovinė biografija – tik 45 metų amžiaus sulaukęs laisvės kovotojas Juozas Vitkus 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, buvo sunkiai sužeistas ir po keleto valandų mirė.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo dienoraščiuose rašė „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus..”
Kadangi Kazimieraitis buvo giliai tikintis žmogus, maldų jis išmokė ir partizanus. Mano tėvelį (partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, tuomet dar jaunuolį) jis mintinai išmokė Švč. Mergelės Marijos litaniją, kurią tėvelis kartu su kaliniais kalbėdavo kalėjime. Gal Dievas, o gal Kazimieraičio išmokytos maldos apsaugojo mano tėvelį nuo mirties, ir jis išliko gyvas, iškentęs baisius kankinimus ir kančias sovietų kalėjimuose.
Kazimieraičiui žuvus, sovietinė valdžia ištrėmė J. Vitkaus žmoną Genutę su šešiais mažamečiais vaikais į Irkutsko krašto Usoljės rajoną sunkiems miško darbams. Liaunos, trapios moters neįveikė Sibiro šaltis ir badas, nes per genus atėjusi meilė Dievui, Tėvynei, savo vaikams ir artimiesiems, buvo neįveikiamas gynybinis skydas. Tokios moterys, lietuviškos Sibiro antigonės, irgi nusipelno rašytojų ir dramaturgų bei kino scenaristų dėmesio.
J. Vitkus-Kazimieraitis labai mylėjo savo žmoną ir vaikus. Dar studijuodamas Briuselyje, jis savo Genutei rašydavo laiškus, kupinus meilės, šviesos ir gėrio. Vieno jų, rašyto Briuselyje, ištrauką norisi tiesiog pacituoti kaip pavyzdį dabartiniam jaunimui. Tuomet žmona laukėsi kūdikio, o grįžęs trumpam į Lietuvą J. Vitkus atėjo jos aplankyti. Savo laiške vėliau jis rašė: „Mano brangioji ir mano meile, mano meile... Mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą…Tu atrodei tada tokia graži, mažutė su melsvai violetiniu baltu chalatu ir veidu… Veidu angelo, spindinčiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile. Tavo ašaros buvo briliantai, kurie dar labiau puošė Tavo veidelį ir taip jau spindintį kokiais tai ypatingai gražiais spinduliais. Tavo ašaros ir Tavo veido švytėjimas sukėlė manyje kažkokį maloniai skaudų jausmą. Esu įsitikinęs, kad moteris tada atgimsta visa nekaltybe, kaip kad pirmą krikšto dieną. Aš jaučiausi taip keistai, kad bijojau prie Tavęs net prisiliesti. . Kad tavo skaistumo, tavo nekaltybės nesutepti ir kartu širdis plyšo matant Tavo ašaras....“ Taip rašė karys, kuris po keleto metų buvo užgrūdintas rezistencinio karo žaizdre.
Atgal
