Politika, aktualijos
10.09.Dėl radikalizmo visada kalta valdžia
Algimantas Rusteika
Valstybė privatizuota, žiema ateina ir gegutės išskrido. Anksčiau pakišdavo jauniklius ir išaugindavot kaip savo, o dabar užperėjo jūsų vaikus, jų protus ir širdis. Ir vieną rytą nebeatpažįstate, prasilenkiat ir su savim pakeliui į prausyklą. Demokratijos vaikystė baigės ir esat pakeisti.
Jie gobšūs, įsitikinę savo pranašumu, išmintim ir kvailai užsispyrę. Ir tai jų silpnybė, atvesianti į visų pabaigą. Tuos, kurie kalba tikrai ir nebijo, ko jie bijo ir nenori matyti, jie šalina iš viešumos ir susirinkimų. O kai nebeįstengia – apmėto savo išskyromis ir apšaukia radikalais, kraštutiniais, nors tie žodžiai reiškia tikrumą.
Taip, nepatenkintieji visada yra ryžtingi ir visuomet nori visko ir greit, tai normalu ir būtų nenormalu, jei taip nebūtų. Bet šita korta galima šauniai sužaisti baubais – ir jie sužaidžia. Visi tautų žudikai buvo kraštutiniai ir su kalavijais, vadinasi tie, kurie nepatenkinti jūsų sukurtu melu irgi, ar ne?
Dieną naktį, žiemą vasarą jie meldžiasi, kad tik niekas nepradėtų keistis, nes apgaulė išaiškėtų ir prasidėtų raudonmedžio rojaus pabaiga. Kas vakarą užsikloja įkyriais įsivaizdavimais, kad galima amžinai, nieko esmingo neveikiant išlaikyti tą netikrumą, kuris patogus, sotus, lovoje patenkintas ir pelningas.
Jie nepavargsta remtis ankstesnių, nereikšmingų sunkumų patirtimi, kada pavyko išvengti būtinų sprendimų imituojant ir apkvailinant žmones. Ir vis atrajoja svajones, kad apgaulė dar kartą pavyks ir, išmušus rimtai valandai, niekam nepavyks atsimerkti.
Jie galėtų išsigelbėti, jei visada nevėluotų vienu ėjimu ir neatmestų sprendimų, galinčių išsaugoti juos rytoj, kad to imtųsi po metų, kai bus per vėlu. Kai būsim ištirpę svetimųjų buljone ir reikės kito veikimo, kurį ir vėl atidėlios, tikėdami, kad išsisuks be nuostolio.
Radikalai randasi tik dėl jūsų nepasotinamo apetito ir godulio. Geri, atlapadūšiai ir pikti kvailiukai, kurie su savo žmonom ir vaikigaliais pergyvena savo gyvenimus ir sapnuoja iliuzinį, lengvą, kiekvienam asilui suvokiamą išsigelbėjimą.
Tai nepavojinga, lėtinė liga, kuria sirgo visais laikais. Normalu, kaip kokie spuogai ar vidurių pūtimas po baliaus. Bet krizių metais gali tapti sunkiais paūmėjimais ir masine nelaime. Kasdieną matau, kaip lėtai, plačiai užsimerkę ten einat.
Nieko nebūna baisiau už kraštutinumus, paėmusius viršų kritinėse situacijose, todėl vardan visų gerovės (melas) ir savęs (teisybė) padarysite viską ir nepasigailėsit nei šios žemės, nei žmonių. Ir kartu su įnirtingom tarpusavio pjautynėm dėl įtakos visi kaip vienas kovosit su ateitim.
Patys suburkit ir siųskit prieš save vis naujas gelbėtojų armijas. Tikruosius, pasiryžusius ir abejojančius niekinkit, perimkit ar įtraukit į spektaklį. O toliau kaip Dievas duos, kad tik nieko nepasikeistų, nors niekas nesikeičia tik tam, kuris du metrai po žeme.
Kiek kartų jau matėm, kaip mesijai tampa savaisiais, nutyla, ir ima daryti priešingai nei žadėta ar tikėtasi. Kaip nebuvo nei galvota, nei kalbėta. Ir štai jau naujieji tęsia jūsų darbą ir esat vėl mieli kolegos, pasiruošę suėsti vienas kitą be druskos, kurie seniai radikaliuosius naivuolius užmiršo.
Naivumas ir nuskriaustųjų pyktis visada nekaltas, iš širdies ir tikras. Bijokim proto, šalto apskaičiavimo ir gegučių vaikų. Mes jau išeinam, apgaulė yra saldi ir lengva, o kraštutinumai – neišvengiamas jų baimės, išsigimimo ir neveiklumo vaisius.
Vis anksčiau temsta ir sužimba iki horizonto šilti, jaukūs gegučių aplankyti lizdeliai. Bijau kraštutinumo ir tikėjaus tikrumo išvengti, bet dabar vis stipriau juntu, kad nepavyks. Dėl nesuvaldomumo visada kaltas valdovas, visais atvejais, be jokių išimčių. Ir kai ateis valanda, kurios nelaukiat – nepasislėpsit.
