Pasaulis
02 24. Vengrijos teisė patiems spręsti savo likimą
Lidija Veličkaitė
„Dieve, laimink vengrus. Mes didžiuojamės, kad mūsų karalius šv.Steponas prieš tūkstantį metų pastatė Vengrijos valstybę ant tvirto pamato ir padarė mūsų šalį krikščioniškosios Europos dalimi,“- taip skamba viena iš nuostatų, įrašytų naujojoje Vengrijos konstitucijoje, kuri įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d. 2010 m. įvykusiuose rinkimuose į Parlamentą tautinės pakraipos partija „Fidesz“, gavusi du trečdalius balsų, ryžosi pakeisti dar vis tebegaliojančią 1949 m. okupacinę konstituciją, kuri neatitiko šiuolaikinio demokratinio valdymo modelio. Pagal naująją konstituciją šalis vadinasi Vengrija, o ne Vengrijos Respublika. Konstitucijoje akcentuojami doros ir moralės dalykai, santuoka tik kaip vyro ir moters sąjunga, gyvybės pradžia nuo apvaisinimo momento, krikščionybės vaidmuo, išsaugant tautiškumą, taip pat vienybė su visais vengrais, gyvenančiais už šalies ribų, išsaugant jų tautiškumą ir suteikiant jiems balsavimo teisę. Taip pat stiprinama vyriausybės kontrolė teismų sistemai, centriniam bankui ir kita.
Lietuvos moterų lyga kartu su Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugija vasario 3 d. surengė susitikimą su Vengrijos ambasadoriumi Lietuvoje Zoltanu Pece (Zoltan Pecze), jo pavaduotoja Zsofia Barkaszi ir padėjėja Juste Strakšaite. Renginyje dalyvavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Lietuvių tautinio centro atstovai, dailininkai, minėtų organizacijų nariai.
Vengrijos ambasadorius Lietuvoje J.E. Pecze Zoltan
Vengrijos ambasadorius Zoltanas Pecė pasveikino visus susirinkusius ir Vengrijos vardu padėkojo lietuviams už tvirtą ryžtą pritarti vengrams spręsti savo likimą patiems. Apgailestavo, kad kartais užsienio žiniasklaidoje pasirodo neteisingas požiūris į šalies įvykius. Lietuva taip pat ne išimtis. Ji pristatoma kaip ekstremizmo ir ksenofobijos šalis. Prieš šešis mėnesius atvykęs į Lietuvą ambasadorius nemato čia jokio ekstremizmo apraiškų. Ambasadorius pasakojo, kad Vengrijoje leidžiamas šveicarų grupei priklausantis laikraštis skleidžia iškreiptą šalies vaizdą. 2000 m. Vengrija dar nepriklausė Europos Sąjungai. Tada prasidėjęs puolimas prieš Austriją, kai laimėjo kraštutinės dešinės „Laisvės partija“ buvo kur kas rimtesnis, ir jis tęsėsi gana ilgai. Mėnesių mėnesiais kitų šalių ministrai atsisakydavo susitikti su austrų ministrais ir šią kampaniją prieš Austriją pradėjo Belgijos užsienio reikalų ministras Louis Michel. 2006 m. Slovakijoje buvo dar įdomesnė istorija. Rinkimus laimėjusi socialdemokratų partija suformavo keistą koaliciją, tada Austrija pradėjo puolimą prieš Slovakiją.
Ambasadorius Zoltanas Pecė pripažino, kad šiuo metu Vengrija taip pat turi keistą Parlamentą, nes neįprasta, kad viena partija „Fidesz“ turėtų du trečdalius balsų. Opozicija susiskaldžiusi, „Žalioji partija“ Parlamente nauja. Didžioji dalis vengrų pritaria naujajai konstitucijai, nors šalies ekonomika nėra gera. Vyriausybė turi daryti skausmingus finansinius sprendimus, kurie kenksmingi žmonėms, bet šie vis tiek pritaria tokiems veiksmams. Šalies premjeras Viktoras Orbanas - vienas iš politinių figūrų nuo 1988 metų. Ir jis daug geriau išmano, kas vyksta Vengrijoje, negu toli gyvenantys belgai. Sprendimai turi būti priimami pačioje šalyje, nes tik čia gyvenantys žmonės žino vietines problemas. Lygiai kaip ir Vilniaus problemos sprendžiamos vietoje, o ne už tūkstančių kilometrų.
Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas dr.Vytautas Grinius pasidžiaugė šiuo renginiu, pavadindamas jį Forumu - viešai nuomonei pareikšti. Kai tik Lietuvos Seime 25 valdančiajai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantys parlamentarai pasirašė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad vengrų tautos apsisprendimas pakeisti 1949 m. priimtą konstituciją yra gerbtinas ir suprantamas, prelegentas parašė kreipimąsi dėl Vengrijos parėmimo, šiai priėmus naująją konstituciją, kurią kritikuoja ES, ir išsiuntinėjo Vilniaus miesto konservatorių skyriams, kitoms įvairioms organizacijoms ir institucijoms - virš 100 elektroninių adresų, kad savo nuomonę pareikštų el.paštu nusiųsdami laikraščio „Respublika“ redakcijai, paskelbusiai pilietinę akciją „Mes su vengrais“. Joje klausiama: „Ar bus užgniaužtas Europos tautinis Atgimimas, prasidėjęs Vengrijoje? Tai priklauso nuo kiekvieno Europos gyventojo. O tai reiškia - ir nuo kiekvieno iš mūsų. Su kuo tu asmeniškai esi?“ Ši akcija tęsis iki kovo 15 dienos, Vengrijos laisvės dienos. Šiai vengrų teisei patiems spręsti savo likimą jau pritarė nemažai žmonių ir organizacijų. Dr. V.Grinius prašo būti kuo aktyvesniais, šį kreipimąsi paskleisti kuo plačiau. Sunkiuoju 1990-1991 m. laikotarpiu Vengrija nepaprastai daug mums padėjo, organizuodama daugiatūkstantinius mitingus Budapešte paremti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis - Latviją ir Estiją. Jam, V.Griniui, tuo metu gyvenančiam Vengrijoje su kitais ten buvusiais lietuviais, teko būti šių mitingų liudininku ir tarpininku tiek iš Vengrijos pusės, tiek iš Lietuvos, vykdyti lyg Dievo siųstą misiją. Mitingų iniciatorius - „Fidesz“ organizacija ir jų lyderis Viktoras Orbanas. Tuo metu buvo įteiktos peticijos JAV ir Sovietų Sąjungos ambasadoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo bei Maskvos valdžios skatinimo nutraukti ekonominę blokadą prieš mus. Buvo organizuojama humanitarinė pagalba, esame ypatingai dėkingi už gydymą trijų laisvės gynėjų, nukentėjusių Sausio 13-ąją, kuriems grėsė kojų amputacija.
„Respublika“ laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir Lietuvių tautinio centro vadovas Ričardas Čekutis teigė, kad kiekvienas sąžiningas žmogus ar organizacija, matydama, kad užsienio valstybės kišasi į nepriklausomos valstybės reikalus, turėtų ją užstoti ir kažkaip reaguoti į tokius reikalus. Redakcijoje buvo pasitarta ir nutarta, kad jei niekas nesiima solidarizuotis su Vengrija, tai reikia jiems. „Respublika“ buvo pirmoji, kuri susitiko su Vengrijos ambasadoriumi ir šia, naujosios konstitucijos tema, kalbėjosi. Ir dabar ambasadorius pabrėžė, kad šie žurnalistai pirmieji paklausė jo nuomonės. Pasirodo kad ir mūsų žiniasklaida formuoja nuomonę - kaip ir Briuselis, imdamas informaciją iš užsienio agentūrų, o ne klausdama tiesioginių įvykio dalyvių, tų žmonių, kurie geriausia išmano Vengrijos konstituciją bei įstatymus, žino Parlamento sudėtį.
R.Čekutis pabrėžė, kad ne vien Vengrijos konstitucijos problemos aptarinėjamos Europos Parlamente. Europos Parlamentas kartu su Europos komisija ypatingai aktyviai stumia vadinamąją fiskalinės drausmės sutartį, kuri yra ne kas kita, kaip faktiškai naujoji ES konstitucija. Jie netgi reikalauja, kad ši sutartis būtų įrašyta į šalies konstituciją, nes joje yra įrašytas punktas, kad Europos Komisija turi teisę tikrinti ir prižiūrėti nacionalinius biudžetus. Reiškia, kad prisijungę prie šios sutarties, mes neteksime dalies suvereniteto. Nors tos sutarties galutinio teksto dar nėra, bet, atrodo, mūsų valdžia jau jai pritarė. Čekija, Airija tam nepritaria, Didžioji Britanija atsisako pasirašyti.
Lietuvių tautinio centro narys, politologas Marius Kundrotas pasigenda Lietuvoje objektyvios informacijos apie kitų šalių patriotiškas tautiškas partijas. Jam įdomu buvo sužinoti, kad Vengrijos konservatyvi partija „Fidesz“ su gerb. Viktoru Orbanu priešakyje žengia tautinės valstybės keliu, galbūt ne taip radikaliai, galbūt santūriau, labiau civilizuota maniera, ir tai yra tam tikras pavyzdys mūsų lietuvių tautininkams ir konservatoriams. Tautininkams - todėl, kad „Fidesz“ pavyzdys parodo, jog tautiškumas yra įmanomas ir be kraštutinių šūkių, be kažkokios tautinės nesantaikos kurstymo, o būtent per pamatinių vertybių, per gyvybei atviros šeimos, per tautinės kultūros, per tautinio valstybinio suvereniteto įtvirtinimą.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka sveikina drąsų Vengrijos žingsnį ir jam pritaria. Jų organizacija visada pasisako už tautų Europą ir už tai, kad Europoje būtų tautinės valstybės, ir kiekviena valstybė turėtų savo tvarką, gyventų pagal savo įstatymus, savo papročius, ir tuo Europa būtų įdomi. Ir visada prieš tokį jungtinių Europos valstijų variantą, kur šalys suniveliuojamos ir tampa vienu dideliu katilu, kur jau niekas nebežino nei savo tautybės, nei savo identiteto, nei papročių. Vengrija yra gražus tų tautų Europoje pavyzdys. Todėl jų organizacijoje nagrinėjamos Vengrijos konstitucijos ištraukos, diskutuojama, ką galima būtų pritaikyti Lietuvoje. Tradicinėse Kovo 11-tosios jaunimo eitynėse Vilniuje bus paminėta Vengrija ir jai išreikštas solidarumas.
Prof. Romualdas Grigas regi ES krizinį laikotarpį, kuris tiesiog mėnesiais aštrėja. Orientacija į utilitarinę federaciją yra klaidingas kelias, nors bandoma teisintis, kad Europa turi vienytis prieš islamizaciją, prieš kinizaciją ar prieš amerikanizaciją. Profesorius mano, kad šios problemos turi būti sprendžiamos visai kitaip. Jis priminė 1956 m. Vengrijos sukilimą, kurio dėka įvyko didžiulis perversmas tiek pačioje Sovietų Sąjungoje (nors prieš jos režimą vyko kova), tiek Lietuvoje. Pastarojoje buvo sutelktas dėmesys į mokyklas, kad jos nebūtų rusifikuojamos, mokinių uniformos išliktų lietuviškos, o ne įvestos rusiškos. Profesorius palinkėjo vengrams ištvermės ir tikisi, kad ir kitos šalys (taip pat ir Lietuva) paseks jos pavyzdžiu.
Ambasadorius Zoltanas Pecė priminė Vengrijoje vykusias daugiatūkstantines eitynes, pritariančias premjero Viktoro Orbano politikai, kai žmonės atėjo į Parlamento aikštę - jų vis daugėjo ir daugėjo, net organizatoriai pradėjo prašyti palikti aikštę, bijodami, kad tai jau tapo pavojinga.
M.Kundrotui užsiminus apie Europos federalistus, ambasadorius pasiūlė jam kaip politologui temą, kurią reikėtų išstudijuoti – tai yra gimtoji kalba ir demokratija. Nes Europos federalistai siūlo sukurti tarpvalstybines partijas ir jų narius tiesiogiai rinkti į Europos Parlamentą. Tada turėtume Europos Parlamentą, kuris būtų išrinktas valstybėse narėse, renkantis iš bendro įvairių tautų kandidatų sąrašo. Ambasadorius klausia, kaip politiniai lyderiai kalbėsis su žmonėmis, nemokėdami jų gimtosios kalbos? Iki 1848 m. Vengrijos oficiali kalba buvo lotynų. Tuo metu Vengrija buvo daugianacionalinė valstybė. Vengrai, vokiečiai, slavai, rumunai gyveno kartu. Lotynų kalbą suprato tik kilmingieji ir kunigai, o valstiečiai mokėjo tik vengrų kalbą, kitų tautybių žmonės kalbėjo savomis kalbomis. Feodalizmo laikotarpiui tai labai tiko. Vystantis demokratijai politikai norėjo kreiptis į eilinius žmones, tad reikėjo kažkaip susikalbėti. 1848 m. oficiali lotynų kalba buvo pakeista į vengrų. Todėl ambasadorius ir pabrėžia gimtosios kalbos reikšmę demokratijos vystimesi.
Į prof. R.Grigo klausimą dėl konstitucijos konfrontacijos Briuselyje ambasadorius atsakė, kad nereikia maišyti politinių, vertybinių, teisinių ir finansinių dalykų. Iki šiol Europos Komisijoje niekas teisiškai nekvestionavo konstitucijos. Vyksta įvairios procedūros dėl teisės pažeidimo, kurios visai nėra susijusios su konstitucija.
Gana įdomiai ir paprastai ambasadorius atsakė į klausimą, susijusį su vis žiniasklaidos priemonių ar žurnalistų, ypatingai liberalios pakraipos, keliamą didelį skandalą dėl žmogaus teisių pažeidimo. Tai vyksta ne tik Vengrijoje, tai vyksta visame pasaulyje įvairiais aspektais. Devynioliktajame amžiuje Vengrija turėjo žymų politiką, jį vadino išminčiumi. Daugiau negu prieš 100 metų jis pasakė, kad spaudos įstatyme turėtų būti tik vienas sakinys: „Jūs turėtumėte nemeluoti“.
Dailininkas Kęstutis Ramonas prisiminė pažintį su Vengriją prieš tris dešimtmečius, ten vykusius dailininkų kūrybinius simpoziumus, kurių vienas iš organizatorių kaip tik atvykęs į renginį - dailininkas Algimantas Stanislovas Kliauga. Jiems labai patiko nuoširdūs vengrai, ypatingai jų pagarba savo kalbai. Tada, okupaciniu laikotarpiu, visi užrašai, visos iškabos buvo tik vengrų kalba. Dailininkas klausė ambasadoriaus, o dabar ar nepasikeitė į blogąją pusę.
Ambasadorius pasidžiaugė, kad vengrai ištikimi savo kalbai, jie moka mažiau užsienio kalbų negu lietuviai. Vengrų kalbai jis grėsmės nemato, nes ji pakankamai stipri, kad galėtų asimiliuotis, gramatika tokia sudėtinga, kad jokia įtaka jos negali pakeisti.
Dailininkas A.S.Kliauga turintis daug draugų dailininkų Vengrijoje, tačiau apgailestavo, kad dabar sumenkėję dailininkų santykiai tarp abiejų šalių. Ambasadoriaus pavaduotoja Zsofiz Barkaszi įsiterpė pasakydama, kad XX amžiaus pradžios Vengrijos dailininkų impresionistų paroda atvyks į Lietuvą arba 2013 m. pabaigoje, arba 2014 m. pradžioje. Gal tie abipusiai ryšiai vėl atsinaujins?
Dr. V.Griniaus paklaustas, ar Vengrija nežada susigrąžinti savo prarastas žemes, ambasadorius nusijuokė ir pasakė, kad, įstojus į Europos Sąjungą, sienos tiesiog perregimos. Milijonai vengrų, kurie gyvena kaimyninėse šalyse, gali laisvai kirsti sienas. Jie atvyksta į Vengriją studijuoti ir jų diplomai galioja kitose šalyse. Gal dabar sunku būti puolimo centre, bet pati ES idėja buvo suprasti tautas, ko ir siekė jos įkūrėjai.
LML pirmininkė prof. Ona Voverienė padėkojo J.E. Vengrijos Ambasadoriui Zoltanui Pecei, jo pavaduotojai Zsofiz Barkaszi ir padėjėjai Justei Strakšaitei už susitikimą ir malonų bendravimą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
