Pasaulis
01 10. Lietuvai ir pasauliui: geros valios bei altruizmo beieškant
Baigiamoji dalis
Irena Tumavičiūtė
Profesorius Alfonsas Vaišvila pabrėžė, jog filosofija nėra išstumta iš mūsų gyvenimo, bet ji pati sąmoningai bando pasitraukti dėl kardinalių problemų. Mokslininkas atkreipė dėmesį į vieną klausimą: kokiu metodu filosofija šiandien vadovaujasi? Turime daug filosofinių mokyklų, bet jų metodai nėra aiškūs, nėra reikšmingi šiuolaikiniame kontekste. Jo nuomone, iš viso istorinio patyrimo išlieka gyvybinga Hegelio filosofija, ją ir šiandien galima racionaliai panaudoti, jos dialektinį metodą. Kurdamas teisinio personalizmo teoriją, filosofas nuosekliai pritaikęs Hegelio metodą ir gavęs visiškai naują požiūrį į teisę – teisės tapatybė gali būti suvokiama, jeigu ji suvokiama kaip priešybių vienybė: leidimo ir paliepimo, laisvės ir būtinybės, teisės ir pareigos.
„Dažnai kalbame apie teisę kaip apie abstrakciją, teisę reikia konkretinti. Kalbėti apie žmogaus teises atskirtas nuo pareigos yra ne teisė, o agresija vieno žmogaus prieš kitus asmenis. Nes teisė remiasi fundamentalia socialine struktūra – aš ir kitas. Jeigu aš turiu teisę, pareigą ignoruodamas, vadinasi, kiti man neegzistuoja arba man jie nėra lygiavertiški ir jų atžvilgiu aš galiu bet kaip pasielgti“, – apibendrino teisinę situaciją Lietuvoje A. Vaišvila.
Dr. Algirdas Kanauka buvo paprašytas pakomentuoti, kas yra globalizacijos laimėtojai ir pralaimėtojai. Kaip kitame kontinente subrendęs žmogus, A. Kanauka ne iš karto suprato klausimą, kas tie nuo globalizacijos nukentėję pralaimėtojai?
Juozo Burbulioklausimo formulavimas virto pasisakymu. Jis pateikė pavyzdžių, kaip nemažai akcinių bendrovių nesugebėjo pasinaudoti globalizacijos privalumais ir tapo „globalizuotos“. Globalizacijos padariniu jis laiko ir tai, kaip Naujininkų, Naujosios Vilnios ir daugelis kitų rajonų tampa getais.
Panašiai, turbūt, ir Amerikoje – XX a. 8-me, 9-me dešimtmečiuose ten nebuvo skurdžių. Dabar dirbantis žmogus net Amerikoje gali atsidurti skurde. Globalizacija poliarizuoja pasaulį į neišsprendžiamą prieštaravimą ir toliau kelia laimėtojus, kurie juda viena kryptimi, visiška nesusieta su lokalizacija, jie nebeturi jokio ryšio su atskirtaisiais. Vieni tenkina savo ekonomiką, turi savo ekonomiką, savo getus, kiti turi savo getus ir gyvena už sienos. „Ar Jums neatrodo, kad čia yra pagrindinis prieštaravimas tarp globalizacijos ir lokalizacijos?“ – klausė diskutantas.
A.Kanauka klausė, ar globalizacijos kaltė, kad dirbantys žmonės gyvena skurde. Jis žinąs, kad Lietuvoje yra labai daug girtuoklių, labai daug chuliganų. Yra tokių ir Amerikoje, bet tai nereiškia, jog tai yra globalizacijos kaltė. Tokių chuliganų buvo senovės Romoje, visame pasaulyje. „Globalizacija vyksta savaime – kaip žemės drebėjimai. Jos nesustabdysi. Nebent su atomine bomba“, – teigė patyręs vadybininkas.
Dr. Anelė Vosyliūtė, empyrikė sociologė. Daugelį metų tyrinėja įvairias socialines grupes, dabar – vadinamuosius bomžus. Su kolegomis yra tyrinėjusi kalinius, varguolius. Jos nuomone, filosofija ypač būtina socialiniams mokslams. Po to, kai profesorė Jūratė Morkūnienė į rengiamą monografiją įtraukė sociologus, dabar jie daug ką kitaip vertina nei vien tik empyrikai – žiūri plačiau. Sociologė teigė, jog Lietuvoje per mažai viešinami socialinių mokslų rezultatai. Jeigu sociologams daugiau leistų pasisakyti, tuo pat metu formuotųsi eilinių žmonių mąstymas, jų filosofija. „Pavyzdžiui, mes nežinome, kokia nusikaltėlių filosofija, nežinome, kodėl varguoliai taip elgiasi. Jei visuomenė plačiau apie tai žinotų, iš tikrųjų gal sumažėtų ir tokio elgesio apimtis. Sutinku su Romualdu Grigu, kuris kelia dvasingumo problemą. Šiuo metu ji yra viena svarbiausių ir pasaulinėje sociologijoje“, – kalbėjo A. Vosyliūtė.
Jai kelia susirūpinimą, kad jauni žmonės labiau nori dirbti su projektais. Tai suprantama, jiems reikia užsidirbti pinigų. Bet dėl to nukenčia fundamentalūs tyrimai, jie nelabai skatinami. O jų reikia. Klausant Lenkijos radijo, susidaro įspūdis, kad ten yra daugiau transcendentinio požiūrio – kad žmogus, nors ir paskutinis vargšas, daugiau galėtų mąstyti apie savo padėtį. Ir tai iš dalies sumažintų jo kentėjimą.
Akademikas profesorius Juozas Vaitkus
Akademikas profesorius Juozas Vaitkus kalbėjo, jog jam, kaip fizikui, apskritai trūksta terminų aiškumo. Ar žvelgsime į globalizaciją ar socialinę filosofiją, viskas apibrėžia tai, ką mes norime įdėti į šitą terminą. Kažkada jam patikusi tezauruso sąvoka, kai buvo sakoma, kad tą patį kūrinį gali vienodai suprasti jį sukūręs menininkas, ir tas, kuris žiūri, jei jų tezaurusai yra vienodi. Jeigu nevienodi, tai jie mato visiškai skirtingus dalykus.
Taip ir šiuo atveju: jeigu kalbama apie socialinę filosofiją, filosofijos vietą, akademikas siūlė, kad filosofai sugebėtų atsistoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto vieton. Nes niekas nėra pasakęs, kad jo darbuotojai gina laisvąją rinką. Tik jie patys tai teigia, ir visi mano, jog jie yra absoliučiai teisūs, kai kalbama rinkos klausimais.
Kitas pavyzdys – kai kalba sukasi apie socialinę filosofiją, vienas iš keltinų klausimų turėtų būti toks: „Ar tikrai yra teisinga Europoje, jeigu rūpinamasi tik nusikaltėliais, kad jų gyvenimo sąlygos būtų geros, visai nekreipiant dėmesio į jų aukas?“
Tai akademikui primena tam tikrus mums primetamus stereotipus. Ir čia pat jis išsklaidė stereotipą apie delfinų intelektą, kuris esąs toks aukštas, jog delfinai padeda skęstantiems žmonėms išplaukti į krantą. Bet moksliniai tyrimai parodė, jog iš tikrųjų tas teiginys yra absoliutus melas, nes nebuvo apklausti tie, kuriuos delfinai nustūmė į jūrą. Tokiu atveju nepilna informacija padaro tai, kad sukuriamos tam tikros iliuzijos, kaip ir delfinų atveju.
Mokslininkas pažymėjo, jog šioje auditorijoje nagrinėjama tema jam labai įdomi. Ypač daug klausimų kelia globalizacijos ryšys su kultūra. Antai bendraudamas su tam tikrais JAV verslininkais, J. Vaitkus savo kailiu patyrė, kad jų žodžiais tikėti negalima, kol nepadeda parašo. O pavyzdžiui žmogumi iš arabų kraštų visada galima tikėti, jeigu jo protėviai nebuvo nusikaltėliai. Ir šiuo atveju turime visiškai skirtingus pjūvius suvokti, kas yra kultūra, kas yra pasitikėjimas ir ką verta perduoti iš vienos pasaulio sferos į kitą.
Baigdamas akademikas priminė klasikinės filologijos profesoriaus Henriko Zabulio frazę: „Kai kalbame apie demokratiją, aiškiai turime suvokti, kas tai yra, nes greta demokratijos egzistuoja ir oklokratija“. Demokratija pasižymi tuo, kad jeigu kažkas pasiūlo ir padaro tai, kas yra bloga visuomenei, jis turi būti išvytas iš tos visuomenės. J. Vaitkus tęsė: „Pasižiūrėkime, kiek pas mus yra padariusių kažką ne taip? Kurie iš jų buvo išvyti iš visuomenės? Ko gero, nė vieno. Tai tokiu atveju turime sakyti, kaip minėjo gerbiamas Kanauka, kalbėdamas apie nusikaltėlius – jeigu norime, kad kas nors ir apie mus pakalbėtų spaudoje, reikia suorganizuoti kokias nors muštynes, iš karto bus žinoma, kad tokie egzistuojame. Nes tai, kad čia vyksta tik gražus pokalbis, niekam neįdomu“, – neoptimistiškai baigė akademikas.
Romualdas Grigasapibūdino sąvokas deviacija ir delinkvencija, ir tai, kaip jos taikomos Lietuvoje.
Prieš dvidešimt metų jis buvo susižavėjęs deviacijos sąvoka ir ją vartojo. Deviacija reiškia žmogaus elgseną, nenukrypstančią nuo kultūrinės normos. Dėl akademiko J. Vaitkaus pastebėjimo apie arabus R. Grigas pasakė: „Kur yra stabili tradicinė kultūra, ten aišku, kas nukrypsta nuo normos. Bet jeigu su globalizacija ir jos ideologija išsitrina ribos tarp kultūrų, deviacija nieko nebesako“.
Delinkvencija reiškia nusikalstamumą. Priminęs A. Vaišvilos teiginį, kad Lietuvoje tiesa yra tai, ką nusprendžia teisėjas, akademikas pabrėžė, jog būtent dėl to matome daug nusikalstamumo, aiškių delinkvencijos reiškinių, bet jie neįvardijami. Dar prieš 15 metų mūsų valstybės autoritetai sakydavo: „nors aišku, kad nusikaltimas padarytas, bet kol teismas neįrodė, nėra nusikaltimo sudėties“, ir jos nebūdavo, nes teisėjas su advokatu nuspręsdavo, kad nėra nusikaltimo sudėties.
Algirdas Kanauka klausė, kodėl žiniasklaida nerašo apie filosofiją? Jo nuomone, žiniasklaida skirta visuomenei, ji turi būti suprantama visuomenei. Filosofų ir mokslininkų įrankiai yra idėjos jų galvoje ir jos turi būti suformuluotos žodžiais. Filosofai turi duoti visuomenei išmintį, bet jie negali dalyvauti veiksmuose, nes tada jie nebebūtų filosofai. Filosofai esą žyniai, išminčiai. Jų išmintis turinti būti pateikta ir žiniasklaidai, o per žiniasklaidą – visuomenei. Kalbėtojas teigė, jog daugelis filosofų savo išmintį žiniasklaidai perduoda labai nesistemiškai. Jie turėtų supaprastinti savo intelektualius samprotavimus, juos susisteminti. Tada spauda rašytų apie juos. „Amerikoje mokslo klausimais labai daug rašoma populiarioje spaudoje. Galbūt patys mūsų filosofai kalti, kad neatsižvelgia į tuos, kuriems jie kalba. Pagalvok, ką tu kalbi, ir tada pritaikyk, ką kalbi ir kaip kalbi“, – baigė temperamentingą pasisakymą A.Kanauka.
Baigdamas renginį, Romualdas Grigas paragino būti optimistais net ir pesimistinėse situacijose.
Palinkėjo su optimizmu baigti šiuos metus, likti optimistais ir ieškoti dvasinės atgaivos savyje, savo santykyje su aplinka, su gamta, su aukščiausiomis vertybėmis.
Šio renginio iniciatorė profesorė Jūratė Morkūnienė nuoširdžiai dėkojo Vašingtone išleistos lietuvių mokslininkų monografijos Globalization and Culture: Contemporary Social Cognition. Lithuanian Studies. autoriams, diskusijos dalyviams.
P.S. Buvo didelė dvasinė atgaiva pasiklausyti, kaip, anot a.a. Viliaus Bražėno, Lietuvos filosofinės minties didžiavyriai ir didmoterės dalijosi mintimis, vienas kitą papildydami, pasikeisdami suvokimu, kokiame pasaulyje gyvename.
Atgal
.jpg)
(1).png)
