Pasaulis
2023.06.16. Ilgesnis karas Ukrainoje neturėtų keisti JAV strategijos
Aaron Wess Mitchell
JAV saugumo ir užsienio politikos ekspertas, diplomatas, buvęs JAV Valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos ir Eurazijos reikalams
2022 m. vasario 23 d. - dieną prieš Rusijai užpuolant Ukrainą - žurnale "Foreign Policy" rašiau, kad jei įvyktų invazija, tai būtų strateginė galimybė Jungtinėms Valstijoms atsverti Kinijos ir Rusijos grėsmes. Teigiau, kad paremdamos Kijevą prieš Maskvą, Jungtinės Valstijos turėtų galimybę ryžtingai susidoroti su silpnesne iš dviejų didžiųjų valstybių priešininkių, kol stipresnioji iš jų dar nebuvo pasirengusi visapusiškam iššūkiui.
Praėjus pusantrų metų, vis labiau nerimaujama, kad ši logika nebetenka prasmės. Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo didesnės išlaidos Jungtinėms Valstijoms - ne tik pinigais ir ginkluote, bet ir dėmesiu bei ištekliais, neskiriamais Indostano ir Ramiojo vandenyno regionui, įskaitant Taivano gynybą. Atrodo, kad kai kurie Bideno administracijos atstovai nerimauja, kad jei vykstantis kontrpuolimas užstrigs, JAV rinkėjai nepritars galimybei pratęsti JAV paramą Ukrainai.
Šių nuogąstavimų pagrindas yra strateginė prielaida, kad užsitęsusi JAV parama Ukrainai mažina veiksmų sekos veiksmingumą. Nesunku įžvelgti argumentus: kuo ilgiau didžioji galia deda pastangas objektui A, tuo mažiau laiko ji turi objektui B - ir tuo mažiau ji bus pasirengusi pastarajam objektui, kai to prireiks. Ištekliai ir politinė valia nėra begaliniai, o geografija net ir XXI amžiuje nustato realius apribojimus.
V.Zelenskis ir J.Bidenas
Tačiau nuoseklumas ir toliau išlieka geriausia strategija Jungtinėms Valstijoms įveikti dviejų frontų iššūkį iš Kinijos ir Rusijos. Padėti Ukrainai nugalėti Rusiją, išstumiant ją iš savo teritorijos, yra geriausias būdas įgyvendinti tokią strategiją - dėl dviejų priežasčių.
Pirma, užsitęsęs karas Rusijai kenkia labiau nei Jungtinėms Valstijoms. Visas įgaliotojo karo tikslas - susilpninti varžovą be išlaidų ir rizikos, kuri kiltų dėl tiesioginės konfrontacijos. Tai ypač vertinga prieš Rusiją, nes ji yra silpnesnė iš dviejų didžiųjų Jungtinių Valstijų varžovių ir yra didelė žemyninė galybė, nuolat linkusi plėstis kaimynų sąskaita. Šis silpnumo ir pagundų derinys yra Kremliaus Achilo kulnas: Kaip didelė sausumos imperija su pažeidžiamomis sienomis, Rusija nuolat įtraukiama į konfliktus, kurių ji nepajėgi suvaldyti. Britanija šia problema pasinaudojo ankstesniais laikais, pavyzdžiui, remdama Japoniją jos 1904 m. kare prieš Rusiją, kuris buvo sėkmingo tarpinio karo, veiksmingai išstūmusio Rusiją iš Tolimųjų Rytų, pavyzdys. Panašiai Jungtinės Valstijos pasinaudojo Kremliaus keblumais, remdamos Afganistano modžahedus, kovojančius prieš nykstančią sovietų imperiją devintajame dešimtmetyje.
Karas Ukrainoje
Kad niekas neteisingai nesuprastų šio argumento: Tai nereiškia, kad Vašingtonas turėtų stengtis pratęsti karą ir pratęsti kraujo praliejimą. Veikiau tai, kad JAV yra suinteresuotos sustabdyti Rusijos agresiją, kad ir kur ji pasireikštų. Net jei Rusija būtų iškovojusi lemiamą pergalę pačioje pradžioje, JAV būtų suinteresuotos apginkluoti ir palaikyti Ukrainos sukilėlius. Jei Kijevas konflikto pradžioje būtų pasirinkęs neutralumą, JAV vis tiek būtų suinteresuotos paversti Ukrainą stipriai įtvirtintu redutu, galinčiu atremti atsinaujinusią Rusijos agresiją. Ir net jei karas dabar truks ilgiau, nei kas nors tikėjosi, JAV vis tiek yra suinteresuotos ir toliau primesti Maskvai kuo didesnes išlaidas.
Čia verta paminėti, kad panašus požiūris nebūtinai bus veiksmingas Kinijos atžvilgiu. Kitaip nei didelėse Rytų Europos sausumos teritorijose, agresyviam žingsniui jūrų aplinkoje gali būti sunkiau pasipriešinti netiesioginiais metodais. Iš tiesų Taivano scenarijaus atveju užsitęsęs karas gali išeiti Pekinui į naudą: Kova vandenyse aplink salą greičiausiai pareikalaus brangiai kainuojančių jūrų ir oro platformų, kurios nėra taip lengvai platinamos kaip prieštankinės raketos ir artilerijos sviediniai; joje dalyvaus gyventojai, kurie nėra taip kultūriškai ar istoriškai įpratę prie karštos savigynos kaip ukrainiečiai; be to, kova vyks suspaustoje salos geografinėje teritorijoje, kuri, nepaisant jos kalnų atšiaurumo, nėra tokia plati, kad galėtų ilgą laiką palaikyti sukilimą.
Visa tai reiškia, kad jei XXI a. pradžioje kiltų didelis karas, kuriame dalyvautų viena iš didžiųjų Jungtinių Valstijų varžovių, geriau, kad tai būtų karas su Rusija nei su Kinija.
Antra, karas Ukrainoje nesutrumpino strateginio laikotarpio, per kurį Kinija gali būti pasirengusi žengti karinį žingsnį prieš Taivaną. Be abejo, Vašingtonas turi rimtų priežasčių manyti, kad Pekinas nori tai padaryti, kai tik galės. Tačiau geriausia Jungtinių Valstijų turima informacija rodo, kad Kinijai vis dar reikia nuo dvejų iki penkerių metų, kad būtų pasirengusi pulti Taivaną. Jei kas nors ir parodė, kaip sunku užimti teritoriją šiuolaikinio karo sąlygomis, tai Rusijos nesėkmės Ukrainoje galėjo paskatinti Kinijos vadovus nuspręsti, kad jiems reikia daugiau laiko pasirengti. Tuo tarpu šis karas turėjo stimuliuojantį poveikį, nes paspartino JAV kariuomenės gyvybiškai svarbių atsargų kaupimą ir bendrą pasirengimą karui, jau nekalbant apie tai, kad paskatino JAV sąjungininkus Europoje ir Azijoje rimčiau imtis gynybos.
Galiausiai, jei būtų atsisakyta sekos nustatymo strategijos, kiltų rizika. Per pastaruosius pusantrų metų Jungtinės Valstijos daug ir nuolat investavo į Ukrainos sėkmę mūšio lauke ir už jo ribų. JAV išsiuntė daugiau kaip 113 mlrd. dolerių pagalbos, į Europos karinį teatrą perkėlė dešimtis tūkstančių karių, o tarptautinių sąjungininkų telkimas Ukrainos labui tapo pagrindiniu JAV pasaulinės strategijos akcentu.
Dėl tokio masto įsipareigojimų Jungtinių Valstijų, kaip didžiosios galios, patikimumas yra glaudžiai susijęs su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Reputacijos aspektas yra dar svarbesnis, nes JAV dalyvavimas Ukrainoje vyksta po chaotiško Bideno administracijos pasitraukimo iš Afganistano. Staigus JAV išteklių perkėlimas į Aziją sukeltų abejonių dėl Vašingtono gebėjimo siekti to, ką jis viešai įvardijo kaip savo pagrindinį tikslą užsienyje. Blogiausia būtų, jei Jungtinės Valstijos sumažintų pagalbą Ukrainai tokiu mastu, kuris leistų Rusijai ten įsitvirtinti ir paskatintų Kiniją pradėti Taivano puolimą.
Visa tai nereiškia, kad tarp šių dviejų karinių konfliktų nėra realių abipusių karinių nuolaidų. Jų yra. Tačiau jos gali būti protingai valdomos ir jas atsveria daugybė strateginės naudos. Tarp jų - suduoti didelį smūgį vienam iš dviejų Jungtinių Valstijų varžovų, atskleisti JAV karinių technologijų ir ginkluotės gamybos trūkumus realioje, o ne stalo aplinkoje ir iš mūšio lauko pasimokyti būsimam konfliktui Azijoje.
Nors nuoseklumas vis dar yra geriausia Jungtinių Valstijų strategija, karo pratęsimas rodo, kad Vašingtonas laikui bėgant turės patobulinti savo strategiją. Ilgesnis karas skatina Jungtines Valstijas suteikti Ukrainai galingesnius ginklus, kad karas būtų užbaigtas ir Kijevui būtų suteikta patikima atgrasymo priemonė. Ilgesnio karo išlaidos dar labiau skatina Europos sąjungininkus sustiprinti savo karinį pasirengimą ir prisiimti daug didesnę Ukrainos rėmimo naštos dalį. Tai taip pat yra argumentas perkelti NATO svorio centrą į rytus, įskaitant nuolatinės karinės infrastruktūros įrengimą rytinių sąjungininkių teritorijoje ir dalyvavimo branduolinių ginklų dalijimosi programoje išplėtimą.
Visa tai grindžiama būtinybe išmintingai išnaudoti dabartinį laikotarpį: pasirengti katastrofiškam karui su Kinija ir taip, tikėkimės, jo išvengti. Tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė įsiveržti į Ukrainą daug anksčiau, nei Kinijos prezidentas Xi Jinpingas buvo pasirengęs imtis veiksmų prieš Taivaną, yra didžiausia strateginė galimybė Vakarams per pastaruosius dešimtmečius. Tik įsivaizduokite, jei šių dviejų despotų tvarkaraščiai būtų buvę suderinti. Jungtinės Valstijos turėtų maksimaliai išnaudoti galimybę, kurią joms suteikė barbariškas V. Putino kvailumas, tol, kol jis tęsis. Tai buvo protinga strategija karo pradžioje, tai išlieka protinga ir šiandien.
Atgal
.jpg)
