Parama, labdara
06 28. Šimtas ir vieneri...
Šimtas ir vieneri metai, paprastai taip sakoma apie žmogų, kurio pasiilgę esame, seniai nematę arba apie žmogų, dirbantį savo mėgiamą darbą ne vienerius metus.
Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda Navikaitė darbo kabinete
Taip, užuot pasisveikinę, pasakytume Romualdai Navikaitei, Lietuvos vaikų fondo direktorei.
Gerbiama direktore, nesikuklindama pasakykit kelis žodžius apie save.
Pirmą kartą gaivaus lietuviško oro gūsį pagavau 1956 metų pavasarį, kvepiant ievoms, pražydus putinams, susimąsčiusioms alyvoms. Po kelerių metų, mamytės lydima, peržengiau Šventos aštuonmetės mokyklos pirmosios klasės slenkstį, Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinėje baigiau vienuolika klasių.Vėliau - studijos Vilniaus universitete, pasirinkus vokiečių kalbos specialybę.
Pirmoji darbovietė – Ignalinos rajono Didžiasalio vidurinė mokykla. Dirbdama mačiau vaikus, pridengtus tėvelių rūpesčiu, mačiau ir tuos, kurių akyse galėjai išskaityti: „Aš taip noriu valgyti: namuose nė trupinio nėra“. Jau tada kilo noras jiems padėti.
Čia saugomos vaikų teisės ir pareigos
Gal kelias mintis apie Jūsų vadovaujamo nevyriausybinės organizacijos gimsmą, darbo joje pradžią?
Fondas (LVF) įsteigtas1988 m. vasario mėn. 27 d. Tai nepolitinė, nereliginė, neturinti narių, teisiškai registruota, atitinkanti demokratijos principus, pelno nesiekianti organizacija. Pirmas Lietuvos vaikų fondo direktorius Romanas Burba, o nuo 1998 - ųjų – aš.
Kokie tikslai ir kaip sekasi juos realizuoti, turint tik tris darbuotojas, įskaitant ir Jus?
Pagrindiniai tikslai - labdara, parama vaikams. Rėmėjų paieška konkretiems socialiai remtiniems vaikams Lietuvoje ir užsienyje. Ilgalaikė parama vaikams. Šeimų, paėmusių globoti ir ugdyti našlaičius ir tėvų globos netekusius vaikus, rėmimas. ES programų įgyvendinimas. Bendradarbiavimas su valstybinėmis, visuomeninėmis organizacijomis bei fondais, kurie veikia socialinės globos ir rūpybos, sveikatos, kultūros ir švietimo srityje, ir globos įstaigomis.
Tikrai, dirbame trise, tačiau, įgyvendinant įvairius projektus, pluša dar 32 žmonės.
Kartu su įvairių šalių kolegomis Kenijoje (antra iš kairės - Romualda Navikaitė)
Jūsų fondas buvo žinomas tėvams ir vaikams Vilniuje, Žygimantų g. 26 adresu. Tai buvo Sostinės centras, patogus bet kuriam atvykusiajam. Kas privertė ieškoti, sakyčiau, daug atokesnės vietos ir įsikurti Laisvės prospekto gale, net 125 name?
Žygimantų g. mes dirbome net 20 metų. Dalį laiko mokėjome tik už komunalines paslaugas, vėliau – ir už nuomą Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamam LVS orkestrui. Po to 5 metams suteiktos patalpos panaudai, kuri nebuvo pratęsta. Taigi, buvome priversti išsikelti (tariamai orkestras stokojo patalpų repeticijoms, nors dabar pastatas nyksta neprižiūrimas) ir nuomotis nedideles, kuklias patalpas. Visa tai kainuoja - ir nemažai.
Viena vaikų kategorija - romai. Jūs, kaip retas kitas visuomeninis susivienijimas, globojat ir juos.
LVF kartu su VšĮ Romų visuomenės centru rūpinasi, kad romų vaikai iš Kirtimų ruoštųsi mokyklai, jų tėvai mokytųsi amato, lietuvių ir anglų kalbų, kompiuterinio raštingumo. 2004-2008 m. LVF kartu su 7 partneriais vykdė Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL projektą "Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas". Nuo 2010 m. birželio 1 d. organizacija World Childhood Foundation remia projekto “Kartu” vykdomas veiklas Romų visuomenės centre. Nuo 2012 metų vasario mėn. kartu su partneriais įgyvendiname projektą „Ugdymas karjerai“, kurio tikslas – esamus ir buvusius vaikų globos namų auklėtinius parengti savarankiškam gyvenimui.
Ko, Jūsų galva, reikėtų, kad romai būtų vertinami kitaip?
Be abejo, reikėtų keisti žmonių požiūrį į juos. Juk dabar jie nuvertinami ir žiniasklaidoje, ir privačiose erdvėse. O juk greta ko nors neigiamo, būna ir teigiamo: štai to teigiamo ir nematome. Atsiribojant nuo ilgų kalbų, pasakytina, kad, tarkim, susirasti darbą Lietuvos romams trukdo ne tik tautybė, bet ir socialinių įgūdžių, išsilavinimo ar darbo patirties stoka. Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro duomenimis, vos 6 proc. romų turi profesiją ar bet kokio darbo patirties. Beveik pusė Lietuvos romų yra ne vyresni negu 20 metų. Tai - labiausiai socialinių įgūdžių stokojanti tautinė mažuma. Dėl šios priežasties ir dėl neigiamo visuomenės nusistatymo romams yra sunku įsidarbinti.
Todėl siekiant mažinti šios tautinės mažumos socialinę atskirtį, reikia ne tik keisti visuomenės nuostatas, bet ir suteikti reikiamus įgūdžius patiems romams.
Su kokiomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje bendraujat, norėdami padėti vaikamsLietuvoje?
Bendraujam suLietuvos Respublikos Kultūros, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis,Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prie LR Seimo, Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamentu, rajonų Vaiko teisių apsaugos tarnybomis ir daugeliu kitų, vaikų ateičiai neabejingų institucijų.
Užsienyje – beveik su kiekvienos valstybės atitinkama organizacija, gražūs dalykiniai ryšiai sieja su JAV gyvenančia lietuve, Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė“, jau 21 metus teikiančia paramą Lietuvos vaikų globos namams, remiančia našlaičius globojančias šeimas, vaikus su negalia, daugiavaikes šeimas, steigėja ir vadove Indre Tijūnėliene, kitais „Saulutės“ nariais ir rėmėjais. Daug metų p. Aldona ir Remigijus Gaškos rėmė Punsko lietuvaičius, studijuojančius Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dabar studentus remia p. Robert Duda. Yra rėmėjų, kurie padeda savo krašto mokykloms ar jose besimokantiems mokiniams.
Žinau, kad aktyviai dalyvaujate projektinėje veikloje. Gal išsamiau apie ją?
Projektų, kuriuose dalyvaujame, daug. Paminėtini: EEE (Europos ekonominės erdvės) projektas „NVO tinklas romų bendruomenei įgalinti“, ESF (Europos socialinio fondo) - „Ugdymas karjerai“, projektas „Vaikai ir jūra“...
Parama... Tai ilgas, slidus, vingiuotas kelias. Kokiomis sumomis disponuojate?
Paramą rasti nelengva. Juk prašai ne sau, o kitam. Kartais sunkoka įtikinti, kad parama reikalinga.
Bendra labdaros suma - per 22 mln. litų.
Jūsų fondas padėjo keliems šimtams ar tūkstančiams alkstančių. Ar domėjotės jų likimu po tų vienkartinių ar daugkartinių „injekcijų“? Ar sulaukiat padėkos žodžių?
Per pirmus 15 metų pervežėme daug siuntinių, pasiekusių šeimas, vaikų globos namus, ligonines... Muitinės procedūros, iškrovimas ir paskirstymas būdavo ilgas ir sunkus.. Kai tapome ES nariais, parama daiktais baigėsi.
Na, apie padėkas pasakytina, kad pagal susitarimą mes negalim viešinti rėmėjų pavardžių, taigi laiškai, kupini padėkos žodžių, atkeliauja tik į LVF. Daugelio remtųjų vaikų, dabar jau suaugusiųjų, likimai mums žinomi...
Jūra, o ypač gintarinė Baltija, visada padeda atgauti jėgas. Jūsų organizuotos stovyklos skirtos ne tik tam...
Lietuvos vaikų fondo Valterio Rasko stovykla Palangoje atnaujinta ir kasmet laukia vaikų.
Na ir keli žodžiai apie Valterį Raską. Valter Rask (Vladas Rasčiauskas) – gimė 1901 m. spalio 15 d. Panevėžyje. 1926 m. pusiau slapta paliko Lietuvą ir pusiau nelegaliai atvyko iš pradžių į Kanadą, o vėliau į JAV. Dirbęs sunkiausius darbus, kirtęs Kanados miškus, plovęs indus JAV didmiesčiuose, nakvojęs patiltėse ir gyvenęs pusbadžiu, per savo sumanumą, energiją ir triūsą ilgainiui tapo saliūnų ir motelių savininku, žinomu verslininku, milijonieriumi. Velionis pagal Testamentą didelę savo palikimo dalį paskyrė Lietuvos vaikų fondui – Lietuvos vaikams.
Taigi, jo garbei ir pavadinome stovyklą būtent jo vardu.
Stovykloje vaikai stiprina savo socialinius įgūdžius, mokosi bendravimo meno, stiprina sveikatą...
JAV "Saulutės" steigėja Indrė Tijūnėlienė (pirma iš kairės)
Daugiau nei 25 - eri metai veikia Jūsų organizacija. Dabar jau galėtumėt palyginti mūsų žmonių jautrumą vaikų vargams, jų bėdoms pirmaisiais LVF gyvavimo metais ir šiandien. Ar skiriasi jis ir kuo, jei skiriasi?
Anksčiau visi buvo geranoriški, stengėsi padėti vienas kitam... Dabar atsirado daug paramos organizacijų, todėl žmonėms kartais sunkoka atsirinkti prašančius, patikėti jais.
Kokias įmones, organizacijas, atskirus žmones, rėmusius Jūsų fondą, t.y. Lietuvos vaikus, galėtumėt paminėti ir jų, vaikų, vardu pasakyti: „Aš vadinu didvyriu tik tą, kuris buvo didis širdimi“ (anglų rašytojas Romenas Rolanas). Jūs buvot ir esat tokie.
2001m. Lietuvos vaikų fondas įsteigė Valterio Rasko premiją už darbą ir nuopelnus vaikų labui bei prizą „Už kilnų poelgį vaikystei“. Kas tai, kaip tai atrodo ir kam ji bei prizas įteikti
Valterio Rasko premija- tai Diplomas, V.Jasiūnaitės-Juršienės skulptūrėlė "Gerumas" ir vieno tūkstančio litų piniginė premija. Pirmąja Valterio Rasko premijos laureate 2002 m. tapo rašytoja Vanda Juknaitė, 2003 m.- žurnalistė Edita Mildažytė, LTV laidos "Bėdų turgus" autorė ir sumanytoja, 2004 m.- Vaiko teisių apsaugos "advokatė" - Birutė Valmienė (dabar Dagienė), Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus vedėja, 2005 m. - Regina ir Jurgis Ratnikai, šeimynos (šeimyninių vaikų globos namų) tėvai auklėtojai (Girnikų kaimas, Kelmės rajonas).
Jūsų kompetentingas žodis laukiamas daugelyje seminarų, konferencijų, organizuojamų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokiose užsienio šalyse teko lankytis ir skaityti pranešimus, dalyvauti diskusijose?
Vokietijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, net tolimojoje Kenijoje kalbėjau įvairiomis, su parama vaikams, šeimoms besisiejančiomis temomis ir atskirai – dar vis tebediskriminuojamų romų tema.
Taigi apie save ir Jūsų vadovaujamą fondą pasakėte, o aš galiu pridėti, kad Romualda gerai žinoma visur, kur tik yra vaikų, o jų yra visame pasaulyje. Ir dar, gerbiama direktore, kokių apdovanojimų sulaukėte?
Esu apdovanota Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko padėka už ilgametį prasmingą ir kilnų darbą, rūpinantis socialiai remtinais vaikais ir aktyvią visuomeninę veiklą (įteiktas ir vardinis laikrodis), taip pat Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Garbės Sidabro ženklu bei daugelio savivaldybių padėkos raštais.
Dėkodamas už pokalbį, norėčiau paklausti, ko linkėtumėt savo organizacijai, vaikams be tradicinio „Ilgiausių metų“ ir „Sėkmės“.
Vokiečių kompozitoriusL. van Bethovenas yra pasakęs: „Nieko nėra kilniau ir nuostabiau kaip suteikti laimę daugumai žmonių“. Mes ją, pasitelkdami kitus, teikėme tūkstančiams nelaimėlių ir pagal išgales teiksime, kol ji bus kam teiktina. Gyvenkime ne tik savimi, bet ir tais, kurie yra greta mūsų...
Lietuvos vaikų fondo direktorę Romualdą Navikaitę kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Alfonsas Kairys
Atgal
