Į pradžią
2024.10.18.Trys prioritetai naujajai valdžiai
Dr. Nerijus Mačiulis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
Nors Seimo rinkimai dar nesibaigė, aiškėja kokios politinės partijos gali formuoti naująją valdančiąją daugumą. Prie kavos besitariant dėl darbų ir atsakomybių pasiskirstymo ateinantiems ketveriems metams, vertėtų pažiūrėti opiausioms Lietuvos problemoms į akis bei įvardinti galimus veiklos prioritetus.
Pirmasis prioritetas – mokyklinio ugdymo reformos. Ką ir kaip ten reformuoti – tęsti, keisti, spartinti, stabdyti – nuspręs naujoji valdančioji dauguma, tačiau nepakankami moksleivių gebėjimai ir labai dideli jų skirtumai rodo, kad įsisenėjusios problemos niekur nedingo. Naujausias EBPO moksleivių gebėjimų tyrimas rodo, kad kas ketvirtas moksleivis Lietuvoje neįgyja minimalių gebėjimų (EBPO skalėje neperlipa 2 lygio iš 6). Dažniausiai jie mokosi mažose regionų arba tautinių mažumų mokyklose.
Tai, kad einant 34 nepriklausomybės metams mes turime jungtines klases (pavyzdžiui, viename suole trečiokai susėdę su ketvirtokais) ir tautinių mažumų mokyklas, kurių abiturientai gali beveik visai nemokėti nacionalinės kalbos yra nesusipratimas. Dar 2022 metais Estija, matydama identišką problemą, priėmė sprendimą darželiuose ir mokyklose mokyti tik estų kalba. Pagrindiniu motyvu buvo įvardinta būtinybė visiems mokiniams užtikrinti kokybišką išsilavinimą, nepriklausomai nuo jų tautybės ir gimtosios kalbos. Beje, tas pats EBPO tyrimas rodo, kad pagal moksleivių gebėjimus Estija yra 6 vietoje pasaulyje ir pirmoje vietoje ES, tad čia tikrai yra ko iš jos pasimokyti.
Galbūt reikia suteikti galimybę tautinėms mažumoms (čia jau seniai gyvenančioms ar ką tik imigravusioms) mokytis ne tik lietuvių kalba. Bet gal ta antroji kalba gali būti anglų? Kodėl mes turime valstybines mokyklas kuriose mokoma rusų kalba, bet neturime valstybinių mokyklų kuriose mokoma anglų kalba? Čia yra ir socialinės atskirties, ir ekonomikos augimo, ir nacionalinio saugumo klausimas.
Antrasis prioritetas – keisti imigracijos struktūrą ir pritraukti daugiau talentų. Pastarųjų trejų metų žemos kvalifikacijos imigrantų banga užpildė laisvas darbo vietas, prisidėjo prie ekonomikos augimo. Tačiau nei lietuvių, nei anglų kalbų nemokantys bei nesimokantys, kartais automobilyje gyvenantys imigrantai nedaug padės kuriant klestinčią ir konkurencingą Lietuvą.
Šiuo metu kas penkta pramonės ir paslaugų įmonė teigia, kad jų plėtrą labiausiai riboja kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Naujos valdžios dėmesys turėtų būti sutelktas į tai, kaip pritraukti išsilavinusių ir talentingų specialistų iš daug įvairesnio geografinio regiono. Taip pat neužmiršti ir to, kad vis dažniau sugrįžti galėtų ir norėtų anksčiau emigravę, išsilavinimą ir patirties įgiję lietuviai.
Čia vien gerų norų neužteks, net jei aukštąjį išsilavinimą turintiems ne ES piliečiams leidimą dirbti Lietuvoje gauti bus lengviau, jie turi daug alternatyvų – daugelis pažangiausių valstybių juos vilioja ir mažesniais mokesčiai, ir kitomis paskatomis. Tuo metu Lietuvoje kvalifikuotų samdomų darbuotojų apmokestinimas išlieka labai didelis ir nepatrauklus, vis dažniau įmonės samdo specialistus dirbančius nuotoliniu būdu ir gyvenančius patrauklesnių mokesčių šalyse. Pastaraisiais metais išpopuliarėjęs nuotolinis darbas itin padidino aukščiausią kvalifikaciją turinčių specialistų mobilumą – vis didesnė dalis jų gali dirbti bet kur ir iš bet kur. Gal ir nustebinsiu, bet didesniais mokesčiais jų nepriviliosime.
Trečiasis prioritetas – stiprinti Lietuvos, kaip patrauklios užsienio investicijoms valstybės įvaizdį. Tai ilgas ir nuobodus procesas, reikalaujantis ne tik priimti atitinkamus įstatymus ir valdžios sprendimus, bet ir pasirinkti adekvačią retoriką. Nors kai kurių lietuvių galvose „stambus kapitalas“ turi neigiamas konotacijas, būtent didelių tarptautinių įmonių plėtra Lietuvoje – ir pramonėje, ir paslaugų sektoriuose – ne tik skatintų ekonomikos augimą, bet prisidėtų ir nacionalinio saugumo. Lietuva nuo daugelio regiono valstybių pastarąjį dešimtmetį atsiliko pagal verslo investicijas, kurios yra ir darbo vietų kūrimo, ir atlyginimų augimo, ir skurdo mažėjimo pagrindas.
Galiausiai – daugiausiai dėmesio skirti ne didžiausių problemų pasekmėmis, o jų priežastimis šalinti. Pensijos didės sparčiau kai bus daugiau darbo vietų, didesni atlyginimai, o ne mokesčiai. Vyresnio amžiaus asmenų santykinis skurdas mažės tuomet, kai vis didesnė dalis pensininkų turės alternatyvius pajamų šaltinius – ne tik išmoką iš biudžeto, bet ir grąžą generuojančias santaupas ar patrauklią galimybę ilgiau likti darbo rinkoje. Regioninė atskirtis, skurdas, pajamų nelygybė yra kreivos švietimo sistemos, korupcijos, nepakankamų investicijų pasekmė. Sudėtingų problemų sprendimas neįmanomas vien lengvu rankos (ar stambesnio valstybės biudžeto) mostelėjimu. Per ketverius metus ir sukurti, ir sugriauti galima labai daug – sėkmės pasirenkant kryptį ir prioritetus.
