VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Naujausios žinios

04.16. Nuo “Žurnalistų” iki “Bendraplunksnių”

Vytautas Žeimantas

Žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus išleista nauja knyga "Bendraplunksniai" ("Naujasis lankas", Kaunas, 2018), grafine išvaizda galėtų būti tarp eilinių, tačiau turiniu, manau, ji yra išskirtinė, net unikali, nes joje skelbiami atsiliepimai tik į vieną, pernai Jono Laurinavičiaus išleistą knygą "Žurnalistai". Taigi, turime knygą, kurioje yra tik publikacijos apie prieš tai išėjusią knygą.

Kuo įdomus tie J. Laurinavičiaus "Žurnalistai", kad apie juos ėmėsi rašyti atsiliepimus, ją recenzuoti ne tik šių eilučių autorius, bet ir profesorė Ona Voverienė, rašytojas Stasys Lipskis, žurnalistai Algis Juozas Kusta, Juozas Elekšis, Vytautas Valentinas Česnulis. Be jau išvardytų vilniečių, publikacijas apie šią knygą paskelbė ir mažeikietis mokytojas Antanas Poškus, literatė iš Dusmenų Onutė Virginavičienė, rokiškietė literatė Reda Kiselytė.

Skaitant šią knygą, man prisiminė pernai pavasarį Žurnalistų namuose įvykęs knygos "Žurnalistai" pristatymas. Tąsyk kalbėjau: "Laimingas tas žmogus, kuris įgyvendina savo svajonę. Manau, ir kolega Jonas Laurinavičius yra laimingas. Gimęs ir augęs jaukiame dzūkiškame Pajautų kaime, jis nuo vaikystės pajuto savo gimtinės grožį. Archajiška aplinka ne tik ugdė meilę tėviškei, viskam, kas lietuviška, bet ir skiepijo norą dalytis jį užplūdusiais jausmais, pastebėjimais. Jau besimokydamas Pasamovio kaimiškoje pradinėje mokykloje, be jokio profesinio orientavimo, be jokių mokytojų paskatinimų jis brandino vienintelę svajonę „rašyti į laikraščius". Ši svajonė išsipildė su kaupu. O dabar į gyvenimą išleidžiame naują kolegos Jono knygą su intriguojančiu pavadinimu - „Žurnalistai".

Knygos "Bendraplunksniai" viršelis. Jūratės Bagurskienės dizainas

Šiandien apie žurnalistus, žurnalistiką šnekama daug. Vieni giria, kiti peikia, piktinasi, treti - moko, nors patys apie žurnalistiką nieko nenutuokia. Taigi, abejingų žurnalisto darbui iš esmės nėra. Todėl ir knygą su tokiu pavadinimu norėjosi paimti į rankas. Šiuo atveju mane dar intrigavo faktas, kad knygos autorius prieš kurį laiką prasmingai paminėjo dvi sukaktis: sukako 55 metai, kai jis dirbo žurnalistu, ir 25-eri metai - „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktoriumi. Vadinasi, ilgai krimto žurnalisto duoną, redakcijos darbo specifiką pažįsta iš pašaknų, tad rašo ne iš nuogirdų, pramanų, o skatinamas vidinio profesionalaus poreikio.

Kolega Jonas knygos pradžioje teigia, kad ją skiria žurnalistams, su kuriais dirbo arba artimai bendravo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad autorius pasirinko gana siaurą apžvalgos ratą - rašyti tik apie tuos, su kuriais tiesiogiai dirbta. Bet taip nėra, 64 bendradarbiavimo su spauda metai leidžia autoriui gerokai praplėsti knygos kontūrus. Pirmąją žinutę, būdamas Onuškio vidurinės mokyklos šeštokas, paskelbęs Daugų rajono laikraštyje dar 1953 m., vėliau žurnalistinio mąstymo daigus brandinęs Varėnos laikraštyje, realiai dirbęs Šalčininkų, Mažeikių ir Kaišiadorių laikraščiuose, Vievio ir Kaišiadorių rajonų radijo redakcijose, kolega Jonas išėjo didelę gyvenimo mokyklą, sutiko daug žurnalistų, kurie ir tapo šios knygos herojais.

Jonas Laurinavičius (stovi antras iš dešinės) su grupe kolegų Žurnalistų namuose. Vilnius, 2017 metai. Nuotrauka iš knygos

J. Laurinavičius, taip jau mūsų kartai buvo lemta, gyveno ir dirbo esant įvairiomis ideologinėmis sąlygomis. Kaišiadorių laikraščio redaktoriumi tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Daug metų jam teko redakcijose dirbti sovietmečiu, kurį pavadinčiau kreivų veidrodžių laikotarpiu. Valdžia iš tribūnų kalbėjo viena, darė kita, o žmonės kartojo iš tribūnos išgirstus žodžius, bet jais netikėjo. Žurnalistui tokioje situacijoje išlikti garbingam buvo labai nelengva. Galima tik pasidžiaugti, kad kolega Jonas šį laiką aprašo be jokių padailinimų, piešia tikrovišką žurnalistų darbo atmosferą ir kartu suteikia galimybę jaunesniems skaitytojams geriau suprasti, kaip tuo metu dirbo plunksnos broliai.

Į tai atkreipė dėmesį ir profesorė O. Voverienė, teigdama: "Knyga „Žurnalistai" jos autoriaus parašyta laiku, ją vertinu pozityviai, kaip autoriaus pastangą nutiesti vienybės tiltus tarp susipriešinusių - ideologijos, skriaudų ir netekčių pagrindu - tautiečių. (...) Jaunai, tik dabar pradedančiai atsikurti, valstybei, kaip tik labiausiai reikia vienybės... ir teisingumo. To siekia ir knygos autorius".

Žurnalistas Algis Juozas Kusta atkreipia dėmesį į J. Laurinavičiaus darbštumą: "Garsusis JAV rašytojas Stivenas Kingas, daugiau kaip 200 siaubo ir fantastinių romanų autorius, teigia, jog stengiasi kasdien parašyti mažiausiai 2000 ženklų tekstą. Paklausiau žurnalistikos veterano, rašytojo Jono Laurinavičiaus, kiek jis parašo per dieną. Jonas pakraipė galvą - 2000 ženklų nesunku įveikti. Todėl ir turi išleidęs jau daugiau kaip 100 knygų knygelių. Džiaugiuosi kolegos darbštumu".

"Mane labai sujaudino apybraiža „Klausęsis žemės ir Neries dainų" - apie Joną Raudeliūną, - rašo rašytojas Stasys Lipskis. - Pažinojau šį žurnalistą, tik vėliau nieko apie jį nebegirdėjau - ir kur girdėsi, jei toks jaunas iškeliavo Anapilin... Tragiško likimo herojus, o perskaitęs apybraižą, rodos, matai ir girdi gyvą asmenybę, tave ima jaudinti dramatiškas žurnalisto kelias... Leisdamas savo gimtojo miesto - Kuršėnų - enciklopediją, aš joje paskelbiau populiarią dainą „Ten, kur Venta". Mano gimtinėje ji žinoma kaip liaudies daina. O štai perskaitęs Jono knygą, sužinojau, kad buvo ir tikrasis tos dainos autorius, beje, žurnalistas, Aleksas Niemčauskas, dirbęs ir gyvenęs taip pat prie Ventos - tik Mažeikiuose. O penki Jono knygoje aprašyti žurnalistai - mano geri pažįstami - Jonas Endrijaitis, Juozas Kundrotas, Romualdas Ozolas, Julius Norkevičius, Juozas Vercinkevičius. Bet ir jiems skirtas apybraižas skaičiau tikrai susidomėjęs - čia Jonas pateikė daugybę man nežinomų faktų, įvykių, pažėrė įspūdingų epizodų".

Rokiškietė R. Kiselytė knygoje "Žurnalistai", aišku, ieško rokiškietiškų pėdsakų ir sėkmingai juos randa J. Laurinavičiaus eilutėse, skirtose Danui Kairiui, Zenonui Lapinskui, Pauliui Širviui, Algiui Juozui Kustai. Mažeikiečiui A. Poškui, suprantama, labiau rūpi Mažeikiuose dirbę žurnalistai Aleksas Niemčiauskas, Antanas Baranauskas, Sigitas Skabeikis, Jonas Stankus. O Dzūkijoje gyvenančiai ir kuriančiai O. Virginavičienei - dzūkai Aloyzas Tendzegolskis, Juozas Vercinkevičius, Julius Norkevičius, Nijolė Blaževičiūtė, kiti bendraplunksniai.

Knygos pabaigoje J. Laurinavičius pateikia straipsnį "Žurnalistai" Post skriptum". Jame jis rašo: "Teko dirbti, bendrauti su keliasdešimt žurnalistų, neetatinių redakcijų korespondentų. Tai buvo margų margiausia publika nuo talentingų, išsilavinusių, nuoširdžių, visuomenės gerbiamų kolegų iki karjeristų, alkoholikų, savižudžių ir t.t, nors tarp jų irgi buvo puikiai plunksną valdančių žmonių, tačiau, pasirodė, kad žurnalistui svarbu ne tik gražiai, įtaigiai rašyti, bet ir būti geru, sąžiningu, šiltu žmogumi. Jeigu tau likimas davė garbingą dovaną - sugebėjimą būti žurnalistu - tai tu privalai taip gyventi, dirbti, kad galėtumei maksimaliai ta dovana pasinaudoti, o ne barstyti ją aludėse, tuščiatauškių sambūriuose, neverkšlenant, kad sunku, kad niekas negirdi tavo balso, neįvertina tavo pastangų. Tik laikas įrodys, kiek tas balsas buvo vertingas, naujoviškas, geras. Tad neatsilik, bet ir nelipk laikui ant kulnų - jo neaplenksi..."

Akivaizdu, kad knygos autorius įsimylėjęs savo profesiją, nes teigia: „Žurnalistika - tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę." Šiais kolegos Jono žodžiais ir norėtųsi užbaigti naujosios knygos pristatymą.

Atgal