Į pradžią
09 18. Lietuvių ir čekų santykiams skirtas žurnalas (1 dalis)
Arnoldas Piročkinas
Lietuvių ir čekų tautų santykiai siekia bene Gedimino laikus. Spėjama, kad šis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas, galiausiai apsisprendęs priimti krikščionybę, ketinęs kviestis iš Čekijos kunigų, kurie būtų padėję jam įvykdyti šį žygį. Čia nesirengiame kalbėti apie ilgaamžę dviejų tautų bendravimo istoriją. Mums šiuo kartu rūpės daugiau pirmųjų Lietuvos ir Čekoslovakijos respublikų kontaktų epizodai XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje ir jų atspindys paskutiniuose dviejuose žurnalo “Lietuva ir Čekija“ numeriuose: 2013 m. išleistame Nr. 22-24 ir 2015 m. Nr. 25-27.
Žvilgsnis į Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius tarpukariu
Kiek nutolus nuo žurnalo, norėtųsi pasakyti, kad per pirmosios Lietuvos Respublikos du dešimtmečius ekonominių, politinių ir kultūrinių kontaktų su Čekoslovakija būta kur kas gyvesnių ir glaudesnių, negu dabar, kai abi šalys yra išsivadavusios iš komunistinės Maskvos nustatytų rėmų. Tada Čekoslovakija Lietuvai buvo ypač patraukli, gal net pati patraukliausia iš visų Europos šalių.
Žurnalo viršelis
Tą patrauklumą iliustruosime vienu pavyzdžiu -Lietuvos kariuomenės karininkų, kurie buvo mokęsi Čekoslovakijos aukštosiose mokyklose (tiek karo, tiek civilinėse), skaičiumi. Pasirinkti karininkus, o ne kitas specialybes paskatino išsamus duomenų šaltinis -devynių tomų leidinys „Lietuvos kariuomenės karininkai“ (2001-2013 m.), kokio neturime kitoms specialybėms. Antra vertus, aukštuosius mokslus užsienio karo mokyklose įgijusių lietuvių gausa rodo šalių atvirumą ir net palankumą Lietuvai.
Aukštuosius mokslus Lietuvos karininkai yra studijavę keturiolikoje šalių. Daugiausia Lietuvos karininkų -net 97 – šiokio ar tokio mokslo buvo įgiję Prancūzijoje. Vokietijoje yra mokęsi 63 karininkai (tam tikra dalis baigė medicinos ar kitas nekarines specialybes). Trečiojoje vietoje yra Čekoslovakija. Jos aukštosiose mokyklose(daugiausia keliose karo akademijose) mokslus ėjo 54 karininkai. Nemaža jų, baigusių Prahoje generalinio štabo akademiją, Lietuvos kariuomenėje tapo atsakingais kariuomenės štabo darbuotojais, karo mokyklos dėstytojais, pulkų ir divizijų vadais. Iš pačių iškiliųjų Lietuvos kariuomenės karininkų, studijavusių Prahos karo akademijoje, minėtinas pirmiausia generolas Petras Kubiliūnas, 1929-1934 m. ėjęs vyriausiojo štabo viršininko (kartu ir kariuomenės vado) pareigas. Jo pastangomis Lietuvos kariuomenė buvo smarkiai modernizuota. Generolas Vladas Karvelis, kelerius metus turėjęs atsakingas pareigas kariuomenės štabe, vėliau paskiriamas Aukštųjų karininkų kursų viršininku, o 1939-1940 m. buvo aukštosios karo mokyklos viršininku. Čekoslovakijos karo akademijų absolventai buvo generolas Povilas Plechavičius, kelis kartus kariuomenės štabo viršininko pareigas ėjo generolas Kazys Ladiga (Ladyga), 1940 m. pabaigoje sušaudytas Rusijoje generolas Stasys Pundzevičius, gen. štabo pulk. Kostas Dulksnys, sušaudytas 1941 m. Maskvoje, ir kt. Galime būti tikri, kad šie ir kiti Čekoslovakijos karo akademijų absolventai nemaža jose gavo paskatų, kaip gerinti Lietuvos kariuomenės parengimą.
Reikia apgailestauti, kad neturime išsamių duomenų apie lietuvius, studijavusius kitas specialybes Čekoslovakijos aukštosiose mokyklose. Tad tenka vien tenkintis tokia bendra nuoroda: „Čekoslovakijos universitetuose ir kitose specijalinėse mokyklose kasmet studijuoja apie 200 Lietuvos studentų“ (J. Beblavy. Lietuvių čekoslovakų santykiai praeityje ir dabartyje // Naujoji Romuva, 1935, Nr. 4 (212), p. 79). Šis skaičius gana ryškiai ir patikimai rodo, kokia patraukli turėjo būti to meto Čekoslovakija mūsų jaunimui. Tokį lietuvių veržimąsi į šią šalį bus skatinę ir tai, kad tarp abiejų valstybių buvo panaikintos įvažiavimo vizos. Anais laikais ne ypač paplitęs tarpvalstybinių santykių požymis.
Abiejų valstybių draugiškus santykius skatino ir gyvenimą populiarino diplomatinės atstovybės. Ypač aktyviai čia veikė pirmasis Čekoslovakijos atstovas Lietuvai Jaroslavas Galia (1875-?). Šis diplomatas buvo baigęs Prahos konservatorijoje kompozicijos ir vargonų studijas, o Prahos Karolio universitete – filosofijos fakultetą. Kaune jis suartėjo su mūsų muzikais, aktyviai bendradarbiavo mėnesiniame žurnale „Muzikos menas“ (1924-1925 m.). Suorkestravęs Česlovo Sasnausko “Requiem“, nusiuntė ją į Čekoslovakiją. Keli jo sukurti simfoniniai kūriniai buvo atlikti Kaune. Lietuvoje aktyviai reiškėsi ir nuo 1932 m. Kaune rezidavęs diplomatas (charge d¢affaires – reikalų patikėtinis) dr. Janas Skalickis (Skalicky).
Čekoslovakiją reprezentavo ir populiarino Lietuvoje du slovakai, dirbę Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultete dėstytojais – profesorius Janas Beblavis (lietuvių spaudoje rašėsi Jonas Beblavy) ir prof. dr. Mykolas Lučanskis (1897-1933). Pastarasis, Lietuvoje dirbdamas 1927-1929 m., Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją „Kristaus asmenybės problema XX a. kristologijoje“. Paskui jis išvyko į Bratislavą. Paskaitas skaitė vokiškai: lietuviškai, ko gero, nebus išmokęs.
Tuo tarpu J. Beblavis, dirbęs fakultete 1927-1934 m., gražiai išmoko lietuviškai ir aktyviai įsijungė į fakulteto mokslinę veiklą. Iš keturių lietuviškai išleistų knygų šiandien svarbiausiu laikytinas jo darbas „Lietuvių ir čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais“ (Kaunas, 1931. -102 p.). Metais vėliau išėjo jo knyga „Čekoslovakų Respublika“ (Kaunas, 1931.-141 p.), supažindinusi mūsų visuomenę su šios šalies istorija, kalbomis, ekonomika, švietimu, kultūra ir dabartiniais čekoslovakų santykiais su lietuviais. Jo kitos dvi knygutės susijusios su Evangelikų teologijos fakultete dėstomais kursais: „Naujo Testamento gadynės istorija“ (Kaunas, 1930. – 84 p.) ir „Įvadas į Naująjį Testamentą“ (Kaunas, 1933. – 61 p.). Tolesnis šio čekoslovako likimas tuo tarpu nežinomas.
Pranui Dovalgai (1911-1941) skirtos pardos atidarymo akimirka. Viduryje - leidinio redaktorius Petras Algis Mikša
Dar mažiau ryžtumės apibūdinti labai intensyvius abiejų valstybių ekonominius santykius. Kaip ryškiausią ekonominio bendradarbiavimo pavyzdį pateikiame tą faktą, kad garsioji čekų firma “Škoda“ pastatė tris Lietuvos cukraus fabrikus – Marijampolės (1931 m.), Pavenčių (1935 m.) ir Panevėžio (1940 m.).
Bene efektyviausiai abi valstybes siejo periodinė spauda. Didieji dienraščiai turėdavo jų centruose nuolatinių korespondentų, kurie operatyviai referuodavo apie šalyse vykstančius reiškinius. Vienas iš tokių korespondentų buvo ir Pranas Dovalga, kuriam iš esmės skirti pastarieji du žurnalo „Lietuva ir Čekija“ numeriai. P. A. Mikšos 2013 m. numeryje paskelbta jo rašinių bibliografija rodo, kaip intensyviai jo rašyta apie Čekoslovakiją. Jai iš viso skirti 56 straipsniai. Iš jų 1933 m. išspausdinti keturi, 1934 m. – 17, 1935 m. – 4, 1936 m. – 2, 1938 m. – 25, o 1939 m. iki vasario pradžios – 3. Ketvirtasis straipsnis, išspausdintas vasario 22 d. „XX amžiuje“, yra ir apie Vengriją. Paskui straipsnių siuntimas į Lietuvą nutrūko, nes kovo 15 d. Čekijos sritys buvo hitlerinės Vokietijos okupuotos ir paskelbtos Čekijos-Moravijos protektoratu, o Slovakija tapo „nepriklausoma“ Vokietijos satelite. Abiejose dalyse įsigalėjo tokie režimai, kad pasidarė neįmanoma siųsti į Lietuvą korespondencijų.
Kol Čekoslovakija buvo nepriklausoma, simpatijų viena kitai pasireiškimu reikia laikyti dviejų žurnalų numerius, skirtus savo partnerių šalims. 1934 m. rugpjūtyje Prahoje išėjo žurnalo „Salon“ Nr. 8, kuriame lietuvių ir čekų autoriai pristatė čekams įvairias Lietuvos gyvenimo sritis: literatūrą, muziką, vaizduojamąjį meną, teatrą. Atsirevanšuodami lietuviai suteikė tribūną čekų ir slovakų autoriams paskirdami jiems 1935 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ Nr. 4. Tarp čekų autorių pirmiausia minėtinas Čekoslovakijos Respublikos užsienio reikalų ministras Eduardas Benešas, pateikęs straipsnį „Taikos besiekiant“. Tokios žymios asmenybės sutikimas parašyti straipsnį lietuvių žurnalui rodo palankų požiūrį į Lietuvą. Viena ryškiausių Europoje politikos figūrų nepasididžiavo pasidalyti su kuklios Lietuvos žurnalo skaitytojais mintimis apie politinę padėtį po 1918 metų. Straipsnyje „Čekoslovakų užsienio politikos pagrindai“ aktualiąją temą nagrinėja minėtas dr. Janas Skalickis. Prof. J. Beblavio straipsnį jau esame nurodę. Lietuvą 1924 m. aplankęs ir 1926 m. išleidęs knygą „Iš Liertuvos ir apie Lietuvą“ rašytojas Voitechas Martynekas (1887-1960) „Naujajai Romuvai“ pateikė vertingą apžvalginį straipsnį „Lietuva dailiojoj čekų literatūroj“.
Pranas Dovalga
Informatyvūs ir skaitytojui patrauklūs taip pat kiti numeryje išspausdinti straipsniai: Paulo Eisnerio (Paul Eisner) „Dabartinė čekų literatūra“, F. Podešvos „Čekoslovakų meno kūryba“, dr. Adolfo Chaloupkos „Čekoslovakų teatras“, dr. Josefo Strakos „Čekoslovakijos teisinė ir politinė struktūra“, Lad. J. Živno (Živny) „Spauda“, inž. Vaclavo Škodos “Čekoslovakijos ūkis kovoje su krize“. Daug būdingų duomenų apie čekų muziką, „Sakalų“ draugiją, socialinę globą ir kultūrinius ryšius su Lietuva randame žurnalo skyriuje „Faktai ir idėjos“. Žurnale išspausdinti keli čekų literatūros pavyzdžiai: Karelo Čapeko novelė „Pėda“ ir keturių poetų eilėraščiai, versti Vytauto Sirijos Giros. Numeryje gausu iliustracjų. Pirmajame viršelio puslapyje žymaus čekų dailininko Makso Švabinskio (Max Švabinsky) spalvota paveikslo „Parnassius apollo“ (Drugio apolonas) faksimilė. Apskritai šis žurnalo numeris pagauliai atskleidė būdingiausius to meto Čekoslovakijos bruožus.
Mintys, kylančios skaitant žurnalą „Lietuva ir Čekija“
Turėdamas prieš akis čia minėtus abiejų valstybių bendravimo tarpukariu faktus (jų rastųsi dar gerokai daugiau), pasigendi tolygių ryšių XXI amžiaus pirmajame ir antrajame dešimtmetyje, kai joms abiem po pusės amžiaus priklausomybės vėl atsirado didelės bendravimo perspektyvos. Negalėtum sakyti, kad tų ryšių nesama. Pavyzdžiui, keliuose Čekijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Abiejose šalyse verčiamos knygos, bendrauja įvairių sričių specialistai. Ir vis dėlto susidaro įspūdis, kad būtojo santykių glaudumo, intesyvumo ir, sakytume, nuoširdumo nejaučiame. Gal toks įspūdis kyla iš to, kad dabartinė mūsų spauda taip maža dėmesio skiria Čekijos ir Slovakijos gyvenimui.
Štai tokių minčių kilo, skaitant žurnalą „Lietuva ir Čekija“, ypač paskutinius 2013 ir 2015 metų numerius. Kartu kilo ir džiaugsmo teikianti išvada: iki 2002 m., kai pradėtas leisti šis žurnalas, Lietuva neturėjo ir gal net nesvajojo turėti tokio periodinio leidinio, kuris atsidėjęs nušviestų lietuvių ir čekų tautų istorijos ir dabarties kontaktus. Ir šiandien tokio leidinio tikriausiai nebūtų, jei ne jo leidėjo ir redaktoriaus iniciatyva ir pasiaukojimas.
Rūpestingos Petro Algio Mikšos pastangos gilintis į Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius tarpukario metais atvedė prie tikrai įspūdingo atradimo – aptiko ir mūsų visuomenei išryškino neabejotinai vieną iš iškiliausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio dviejų šalių ryšio reprezentantų Praną Dovalgą. Po kelerių metų studijų pasirodė žurnalo 2013 m. numeryje išspausdinta jo parengta monografija „XX amžius: Pranas Dovalga – užmirštas ir atrastas idealistas – Lietuvoje ir Čekoslovakijoje (p. 8- 253), kelių dokumentų vertimai, P. Dovalgos darbų bibliografija ir perspausdintas vienas jo rašinys. Numeris baigiamas trijų P. Dovalgos sūnėnų ( jie savo pavardę rašo Davalgos) rašiniais apie dėdės šeimą ir jo gyvenimo epizodus. P. A. Mikša apgailestavo, kad nepriėjęs prie visų archyvų ir negalėjęs išsamiau nušviesti Prano Dovalgos paskutinių gyvenimo metų bei tragiškos mirties visų aplinkybių. P. Dovalga 1941 m. lapkričio 17 d. buvo Prahoje hitlerinių okupantų sušaudytas kartu su trimis čekais.
P.A. Mikšos monografija nėra vien P. Dovalgos biografija: čia gana išsamiai vaizduojami paskutinio Čekoslovakijos vidaus ir užsienio politikos dešimtmečio įvykiai, taip pat tragiškas nepriklausomybės praradimas, hitlerinė okupacija. Šis darbas vertas kur kas didesnio visuomenės dėmesio. Tiktų jį išleisti atskira knyga ir didesniu tiražu, kad studija patektų į daugumą šalies bibliotekų ir į rankas kiekvienam, kuris domisi tų metų Lietuvos istorija.
Leidinio 2015 m. numeris tęsia P. Dovalgos tematiką. Ji sudaro svarbiausią jo dalį. P.A.Mikša iš dienraščio „XX amžius“ išrinko P. Dovalgos 27 straipsnius, spausdintus 1938-1939 metais. Žurnale jie gavo bendrą pavadinimą „Laiškai iš Vidurio Europos“. Po jų dar pridėjo žurnalisto išspausdintą „Židinyje“ analitinę studijėlę „Dvidešimt metų klaidų“.Šie rašiniai mus betarpiškai supažindina su P. Dovalgos žurnalistine veikla: suvokiame jo iškilias savybes. Iš jų pirmiausia reikėtų išskirti autoriaus sugebėjimą analizuoti įvykius, vienas po kito užgriuvusius Austriją, Čekoslovakiją, Lenkiją, ir tų įvykių varomąsias jėgas – hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos agresyvius užmojus keisti Europoje po I pasaulinio karo susidariusias valstybių sienas, taip pat tiems užmojams nuolaidžiaujančią Anglijos ir Prancūzijos politiką. Kai skaitai šiuos P. Dovalgos reportažus, imi lyginti juos su mūsų dienų žurnalistų rašiniais, skirtais tarptautinės politikos problemoms, ir nustembi: tokių analitinių reportažų iš šalių, kurios yra atsidūrusios panašioje kritinėje padėtyje kaip 1938-1939 m. Čekoslovakija (paimkim, kad ir Ukraina, Gruzija), -mūsų spaudoje nėra!Nesiimame atpasakoti P. Dovalgos reportažų iš Čekoslovakijos: reikia juos pačiam skaityti!
Keliuose reportažuose P. Dovalga užsimena apie čekų požiūrį į lietuvius. Tie atsiliepimai verti mūsų dėmesio. Iš jų suprasime, kad tada lietuviai išdidžių ir išrankių čekų buvo gerbiami. Antai 1938 m. liepos 29 d. „XX amžiaus“ numeryje P. Dovalga rašė, kad, norint iš čekų gauti informacijos, „geriausiai pradėti nuo „Litva“. Tatai bemat atidaro duris į visas įstaigas ir kiekvieną čeką padaro malonų draugą“ (p. 44). Įdomi ir reikšminga detalė reportaže „Kaip laiškas pateko į Lietuvą?“ (XX amžius, 1938 09 30). Kai hitlerinė Vokietija atvirai rengė karinę akciją prieš Čekoslovakiją, ši ėmėsi kuo ryžtingiausių saugumo priemonių. Labai suvaržytas buvo ir susisiekimas su užsieniu. Net keistis laiškais su Lietuva pasidarė keblu. Antai P. Dovalgai atvežė laišką vienas Prahoje gyvenantis lietuvis: „Jį atvežė vienas lietuvis iš Prahos ištrūkęs paskutiniu momentu, kai buvo gauta žinia, kad reikia laukti puolimo iš oro, -rašo P. Dovalga. – Nors čekai yra įsivedę griežtą cenzūrą, ypač vykstantiems per sieną, tačiau jo kareiviai ir muitinės valdininkai, sužinoję, kad yra lietuvis, visiškai nekrėtė. Iš viso čekai apie lietuvius yra geros nuomonės ir jiems jaučia simpatiją.
Lietuvos atstovas turi gerą vardą – čekoslovakų spauda, žymėdama kur nors dalyvaujančius diplomatus, paprastai tokią gradaciją nustato: anglų, prancūzų, AJV (=Amerikos Jungtinių Valstijų. – A.P.) ministeriai, paskum Lietuvos ir tik paskiau kiti, nors rangu yra aukštesnių“(p. 81). Taigi tada lietuviai Europoje negarsėjo kaip potencialūs kriminaliniai nusikaltėliai, o čekams kėlė visiško pasitikėjimo jausmus.
Šiame žurnalo numeryje Gedimino Zemlicko straipsnis „Pranas Dovalga: nuo Neries ligi Vltavos ir Dunojaus krantų“ papildo šio lietuvio temą dalykais, kurie liko nenušviesti P. A. Mikšos monografijoje. Pavyzdžiui, skaitytojui tikrai bus įdomūs skyreliai „Du prezidentai – kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi“, „T.G. Masarykas ir J. Šliūpas“. Tik dėl pastarojo rašinio vieno teiginio drįsčiau smarkiai abejoti. Ar pagrįstai 1863 m. sukilimo dalyvis Vladislovas Dembskis (1831-1913) laikomas lenkų ideologu (žr. p. 182). J. Šliūpas, pas kurį, 1892 m. atvykęs į JAV, V. Dembskis apsigyveno, jį apibūdino kitaip:“...greitu laiku virto laisvamaniu, lietuviu tėvynainiu ir išmoko jau užmirštą lietuvių kalbą“(žr. kn. Aušrininkas Jonas Šliūpas, redag. J. V. Girdvainis. – Kaunas, 1934. – P.24). Argi J. Šliūpas būtų lenkų ideologą pavadinęs „lietuviu-tėvynainiu“?
G. Zemlickas savo rašinyje gražiai susieja P. Dovalgą su jam skirtais atminimo renginiais.
Šią dominuojančią numerio temą papildo Vytauto Davalgos straipsnis „Bylos Nr. 2073/5 pėdsakais“, taip pat 2014 m. balandžio 10 d. Plungės viešojoje bibliotekoje vykusiame Simono Daukanto bibliofilų susirinkime, skirtame P. Dovalgos atminimui, trijų gimnazijos mokinių atsakymai į dešimtį istorijos mokytojo J. Černeckio klausimų.
Numerio pabaigoje (p.249-319) išspausdinta: ‚Jo Ekscelencijos Čekijos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvoje p. Bohumilo Mazaneko trumpas gyvenimo aprašymas“ (parengė P. A. Mikša), Vaclavo Havelo 1 veiksmo pjesės „Audiencija“ vertimas (vertėjas Stasys Sabonis), P. A. Mikšos straipsnis-nekrologas, priminęs visuomenei darbštaus čekų ir kitų tautų literatūrų vertėjo Vytauto Visocko (1924 07 25 – 2014 07 20) netektį. Dalia Bukevičiūtė publikuoja straipsnį „Baltijos šalys ir Čekoslovakija istorinio lūžio metais“. Darbštuolis P.A. Mikša sudarė ir paskelbė “Žurnale „Lietuva ir Čekija“2002-2013 metais išspausdintų tekstų bibliografinį sąrašą“. Šis sąrašas apčiuopiamai aiškiai rodo, kokį platų ir vaisingą barą yra išvaręs žurnalas „Lietuva ir Čekija“. Leidinyje nemaža iliustracijų.
Leidybai trūksta lėšų. Tikimasi visuomenės paramos
Apibendrintai tinka pasakyti, kad žurnalas gražiai reprezentuoja Lietuvą. Ir visa tai padaryta, gali sakyti, vieno žmogaus atkakliomis pastangomis. Nelengvą naštą užsikrovė leidėjas ir redaktorius P. A. Mikša. Koks tai nelengvas darbas, rodo net tai, kad vos du kartus išėjo nesudvejinti ir nesutrejinti numeriai (Nr. 1 ir 19), vieną kartą sudvejintas -(Nr. 11-12). Visi kiti numeriai sutrejinti: jų aštuoni (nuo Nr. 2-4 iki Nr. 25-27). Leidėjui ir redaktoriui tikriausiai valios, norų ir idėjų netrūksta -trūksta lėšų. Jau kelintame numeryje jis kreipiasi į skaitytojus prašydamas paremti žurnalą. Duoda ir adresą, kuriuo galima siųsti aukas. Jį pakartojame ir mes, nes tikimės, kad atsiras žmonių ar įstaigų ir organizacijų, kurios išgirs šį prašymą ir parems tokį vertingą mūsų kultūrai leidinį. Štai adresas: AB bankas „Swedbank“, Savanorių pr. 19, Vilnius. Sąskaitos Nr.: IT 577300010037581777.
Už kiekvieną auką bus dėkingas ne tik leidinio redaktorius ir leidėjas, bet ir kiekvienas susipratęs lietuvis, suvokiantis šio unikalaus žurnalo svarbą. Turint daugiau lėšų, būtų galima žurnalą leisti nesutrigubintais numeriais. Tada atsivertų ir daugiau galimybių jį gerinti. Juk gerumui galo nėra!
Žurnalo kalba
Yra daug priežasčių pakalbėti ir apie žurnalo kalbą. Jeigu palyginsime pastaruosius du numerius, 2013 ir 2015 m., tai matysime tam tikrą pažangą. Paskutinio numerio kalba kur kas geresnė, bet vis dėlto ir jame palikta kiek atvejų, kurių derėtų vengti.
Ir žurnalo autoriams, ir visiems skaitytojams reikėtų įsidėmėti gana paplitusią žodžių grupę, kurie vartojami ne tik taisyklingąja, bet ir netaisyklingąja reikšme. Netaisyklingoji reikšmė jiems primetama dėl kitų kalbų poveikio. Pavyzdžiui, lietuvių kalba gana griežtai skiria žodžius atmintis ir atminimas. Pirmasis pasako tam tikrą psichikos ypatybę, smegenų galėjimą fiksuoti ir paskui atkurti patirtus praktinėje veikloje reiškinius. Žodis atminimas skiriasi nuo atminties pirmiausia tuo, kad pasako dalyką ar procesą, kuris paskatina veikti atmintį. Tai gana subtilus skirtumas, kurio neišreiškia daugelis kitų kalbų. Pavyzdžiui, rusų kalboje lietuviškų sakinių „padovanoti atminimui“ ir „silpna atmintis“ vertimai turės vieną ir tą patį žodį pamjatj: podaritj na pamjatj ir slabaja pamjatj. Tad mūsų aptariamojo leidinio paskutiniame numeryje esantis pasakymas „bet atmintį (=atminimą) palaikyti ir gaivinti būtina“ (p. 216) taisytinas. Mirusio žmogaus atminties nepalaikysi ir neatgaivinsi!Išlaikomas tik jo atminimas.
Lietuvių kalbai nebūdinga reikšme vartojama ir daugiau žodžių: skamba paradoksaliai ir išaukiančiai (=pretenzingai, akiplėšiškai, provokuojamai, p. 214); reiškia ( =vadinas), senelis buvo svarbi asmenybė (p. 218); pasimirė Igarkoje jau sekančiais ( =kitais) metais (p. 219); aš pilnai (=visai, visiškai) tikiu (p. 220).
Kiek plačiau pakalbėkime apie veiksmažodžius išspausdinti ir atspausdinti. Pirmasis iš lietuvių kalbininkų ėmė juos skirti Jonas Jablonskis 1910 m. ( žr. Jablonskio Raštai, t. IV, 1935, p. 61). Remdamasis senuosiuose lietuvių raštuose vartotu veiksmažodžiu išdrukavoti (hibridinis žodis, bendrinei kalbai netinkamas) ir veiksmažodžiu iškulti, jis pasiūlė vietoj tada plitusio atspausdinti vartoti išspausdinti. Atspausdinti ir atspaudinys, jo sugretintas su daiktavardžiu atsėlys, reikštų tai „kas po pirmojo sėjimo toje pat vietoje pasėta“. Tad J. Jablonskio labai teisingai nustatyta, kad veiksmažodžiai su priešdėliu at-dažnai reiškia grįžtamąjį, pakartojamąjį veiksmą. Vadinasi, veiksmažodis atspausdinti netinka veiksmui reikšti, kai jis nėra susijęs su pasikartojimo ar nutolimo reikšme. Veiksmažodis išspausdinti čia tinka. Tą tikimą galėtume paremti ir savais pavyzdžais: išteplioti, išdirbti kailį, išrašyti (Šaltis išrašys languos tulpes, ramunes. S. Nėris) ir kt. Mūsų apžvelgiamame „Lietuva ir Čekija“ numeryje to nepaisoma: beveik ištisai vartojamas veiksmažodis atspausdinti, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita kaip rusų otpečatatj kopija, nesiderinanti su lietuvių priešdėlinių veiksmažodžių sistema.
Šiame leidinyje, kaip ir kituose leidiniuose, gausiai vartojamas daiktavardis atvirlaiškis – taip pat rusų otkrytka kopija. Šio žodžio nėra nė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. Jis keistinas žodžiu atvirukas. Rusų kalbos sekimu laikytinas ir būdvardis skaitlingas, kuris pavartotas tokiame leidinio sakinyje: „lenkų tautinė mažuma ten sudarė neskaitlingą mažumą“ (p. 202). Šis vedinys netinkamas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl tarmiško pagrindo skaitl(ius): bendrinėje kalboje turime žodį skaičius iš kurio ir derėtų daryti vedinius. Taip pat ir priesaga -ingas čia ne visai tinka, tad mums reikėtų tenkintis paprastais būdvardžais gausus, gausingas, kartais tam tikrame kontekste apstus, didelis. Minėtą sakinį reikėtų taisyti ir dėl stiliaus: „tautinė mažuma sudarė...mažumą“.Tad gal tiktų tokie variantai: lenkai ten sudarė negausią mažumą; lenkų ten buvo negausi (menka) mažuma.
Dėl nepageidautinos kitų kalbų įtakos atsiranda vertinių, kurie pereina jau į sintaksės sritį. Apžvelgiamame numeryje yra tokių atvejų:
Pas žydelį (=iš žydelio, žydelio krautuvėlėje) nupirkta labai daug medžiagos (p. 220); Išvertė Josefo Koptos romaną „Trečia kuopa“ ( 1-4 dalys, viso (=iš viso) per 1 tūkst. puslapių (p. 211); nežiūrint į visas išimtis (=nepaisant visų išimčių) (p. 299); nežiūrint didelių Lietuvos politikų vilčių (=nors Lietuvos politikų turėta didelių vilčių)... santykių užmezgimas siejosi su Čekoslovakijos -SSSR santykiais (p. 304).
Kad įvairiose lietuvių kalbos atmainose (buitinėje, bendrinėje ir tarmėse) pastebimai menkėja dauginių skaitvardžių vartojimas, esama ir vidinių, ir išorinių priežasčių. Tai senas reiškinys. Ypač jis būdingas su žodžiu metai. Net liaudies dainoje sakoma: „Devyni metai -ne viena diena“. Štai ir šiame numeryje du kartus pasakyta: po dviejų (=dvejų) metų (p. 279, 280). Taigi čia ne korektūros klaida. Autoriaus linkstama nevartoti dauginio skaitvardžio prie daugiskaitinių daiktavardžių. Iš sąmonės yra išdilusios dauginio skaitvardžio formos: dveji, -os, dvejų, dvejiems, -oms, dvejus, -as, dvejais, -omis ir dvejuose, -ose.
Atgal
