"Lietuvos aido" šimtmečiui
09.05. “Iš mano atsiminimų“
Petras Klimas (Ištrauka iš Lietuvos enciklopedijų redakcijos 1990 m. išleistos knygos)
Vokiečių kariuomenei užėmus visą Lietuvą, visa spauda buvo karo cenzūros sustabdyta, kaip ir visų švietimo draugijų, kooperatyvų ir savivaldybės organų veikla. Reikėjo tenkintis Vilniuje skelbimų lentoje išlipintais štabo pranešimais. Tik keliems mėnesiams praėjus, karo vadovybė surado cenzorių ir leido spausdinti laikraščius, o dar vėliau vadovėlius mokykloms, apribotus šykščiu popieriaus kiekiu. Karo įkarštyje kitų savo rūpesčių pertekę, okupantai čia gebėjo pasiteisinti. Bet buvo mums ir įtariamų keistenybių. Šalia „Kownoer Zeitung", „Wilnaer Zeitung", „Suwalkier Nachrichten", „Zeitung der X. Armee", leidimus gavo lenkai („Dziennik Wilenski"), žydai („Letzte Neis"), gudai („Homan"), o į mūsų prašymus generalinio štabo šefas Liudendorfas trumpai atsakė: „Kito lietuviško laikraščio tuo tarpu leisti nenumatoma, nes pakankamas „Dabarties" išplatinimas turi tą reikalą patenkinti" (da durch hinreichende Verbreitung der „Dabartis" dem Bedürfnis genügt werden soll). Dar 1916 m. liepos mėnesyje rytų karo vadui (Oberbefehlshaber-Ost) įteiktame memorandume, kurį pasirašė mūsų būrelio vardu A.Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys, mums teko dėl to skųstis nurodant, kad „ Dabartis" nutolusi nuo lietuvių reikalų ir negalinti būti laikoma lietuvių organu. Iš tiesų, toji „Dabartis", kad ir lietuvių kalba spausdinama, tebuvo vieno lygio su „Kownoer" ar „Wilnaer Zeitung". „Dabartį" leido okupacijos valdžia Prūsijos Landtago atstovo dr. Stepulaičio (paskiau Liūdžiuvaičio) atsakomybe ar priedanga, kartais net perdėdama jos vokiškumą. Darbavosi joje apie 30 vokiečių karių, žinoma, lojalių „per fas et nefas". O kaip giliai gali paskęsti lojalume lietuviai iš Rytprūsių, galime spręsti kad ir iš tokio karštuolio tautininko, koks buvo dr. V. Gaigalaitis. Kai 1917 m. lapkričio 13 d. Berlyno viešbutyje „Adlon" A. Smetona darė savo pranešimą apie Lietuvą vokiečių šviesuomenei, V. Gaigalaitis pareiškė, kad Prūsų lietuviai, niekados nesiskirsią nuo Prūsijos.
Petras Klimas Kaune1965 metais (maždaug tuo metu, kai rašė šiuos atsiminimus)
Ištisus dvejus metus vokiečių okupacijoje lietuviai turėjo maitintis "Dabartimi". Tiktai 1917 m. rugsėjo mėn. buvo gautas leidimas leisti Vilniuje „Lietuvos aidą", kurio pirmasis numeris pasirodė rugsėjo 6 d. Pirmieji finansai teko semtis iš to pačio šaltinio kaip visi to meto aplinkybėse - iš Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti. Atsakomuoju redaktorium-leidėju pasirašėA.Smetona. Bendradarbiais skelbėsi, kaip tat figūravo nuo 4 Nr. antraštėje, M. Biržiška, P. Klimas, kun. dr. J. Stankevičius, agr. A. Stulginskis, dr. J. Šaulys ir A. Žmuidzinavičius. Nuo Nr.20 prisidėjo dar P. Bugailiškis ir pagaliau nuo Nr. 81 kun. dr. V. Zajančkauskas. Tikruoju nuolatos dirbančiu redaktoriumi tasai kolektyvas išrinko mane, nesibaimindamas mano „aušriniškų" nusistatymų. Ir apsigyvenau aš redakcijos bei administracijos bute (Benediktinų gatvėje Nr.2) mažame „tarnaičių" kambarėlyje iš niūraus kiemo pusės.
Laikraštis turėjo išeiti tris kartus per savaitę, bet jau antras numeris galėjo pasirodyti tik po savaitės (t. y. IX. 13), nes nebuvo duota popieriaus! Antraštę papuošė A. Žmuidzinavičius Vytimi ratile, keturiomis spinduliuojančiomis žvaigždėmis iš mūsų kryžių ir tautine juosta skersai per visą puslapį.
Administraciją tvarkė J. Strazdas. Skelbimus iš Vokietijos pasiėmė rankioti vokiečių karys Botta. Jis buvo labai mandagus, bet turbūt turėjo ir kitų uždavinių mūsų padangėje...
Nesant pašto, prenumeratą rinko tam tikri agentai. Tarp pirmųjų buvo pasiųsti: Strimaitis į Suvalkiją ir Faustas Kirša į Vilniaus apylinkes. Korespondencijas ir rankraščius reikėjo siųsti per vokiečių „Pressestelle" (spaudos biurą) ir „deutsche Feldpost" (karo paštu).
Visos redakcijos personalas susidarė iš trijų žmonių: P. Bugailiškio, J. Pajaujo ir manęs. Pajaujis tvarkė Wolfo telegramų agentūros žinias, kurias mums suteikdavo „Pressestelle", o Bugailiškis žinias iš Lietuvos. Ir tai nereiškia, kad mes neturėjome kitų to meto darbų. Bugailiškis vertė aritmetikos uždavinyną gimnazijoms, o aš taikiau mokykloms Jablonskio lietuvių kalbos sintaksę, rankiojau skaitymų knygą, užsimečiau parašyti Lietuvos istoriją ir pagaliau užsiėmiau visų vadovėlių taisymu ir korektūra. Net paskutinę „Lietuvos aido" korektūrą nakties metu atlikinėdavau Kuktos spaustuvėje, juoba kad man reikėjo patikrinti cenzūros išbraukytus „špaltus" (vok. skiltis), kuriuos man atnešdavo iš „Pressestelle" prūsų lietuvis karys vertėjas A.Aukštuolaitis (rankraštyje Aukštelaitis) prieš pat laikraščio spausdinimą. Jo vėlinimasis pailgindavo man nakties darbą. Nebeatmenu, kiek aš gaudavau už visą tai atlyginimo, bet galiu pasakyti, kad mano uždarbio užtekdavo pietums komiteto valgykloje ir savo paties paruoštai arbatai su rūgščia duona. Tad daugiau nieko ir nereikėjo. Taip piktoji lemtis nulėmė ir mano senatvėje... „Les extremes se touchent“ (pranc. kraštutinumai susieina (susiduria, suartėja), - sako prancūzųpatarlė. Nereikia užmiršti, kad tai buvo epocha, kuomet vilniškis mūsų būrelis ne tik organizavo lietuvišką mokyklą, ne tik imstėsi su okupacijos negerovių sloga, bet ir veržėsi naujais pagrindais kurti Lietuvos ateitį. Organizacinis komitetas plušėjo. Vilniaus konferencijos priešdienyje. Gavę leisti savąjį laikraštį, kurs mums davė galimybės bendrauti su visa Lietuva, mes pasijutome tarytum išlendą iš aklojo maišo, kuriame ligi tol buvome užrišti per ištisus dvejus metus.
Štai kaip prabilo „Lietuvos aidas" savo „pirmajame žodyje":
„...Susitelkime apie jį („Lietuvos aidą") pasauliniai inteligentaiir kunigai, visi, kurie tik pavaldome plunksną, nepaisydami nei srovių nei pažiūrų skirtumo. Visus mus čia suspietė rimta mūsų tautos ir mūsų gimtosios šalies padėtis. Jei kitos šalys ir kitos tautos, daug stipresnės ir laimingesnės už mus, iškėlė vienybės obalsį šio baisiojo karo metu, tad ką bekalbėti apie lietuvius, kurių bent ketvirta dalis yra dėl įvairių priežasčių noromis ir nenoromis apleidusi savo tėvynę ir kurių šviesuomenės yra palikęs namie tik mažas būrelis.
Tos minties tad vedami atmetėmekuriam laikui viską, kas mus skiria nuo vienas kito, ir sustojome ant bendrųjų darbo pamatų, kurie mus sieja krūvon.
Mes nusimanome, kaip sunkiomis aplinkybėmis mums nūn tenka darbuotis: aplinkui visur, kur tik žvilgterėsi, karo pėdsakai - liūdna ir graudu; čia griuvėsiai, žolėmis apaugę, ten vėl kitas skurdo reginys. Visi betgi juntame karą einant galop. Nuliūdime gimsta geresnės ateities viltis: tikimės stosiant ant griuvėsių naują gyvatą, nebepanašią į tą, kuri buvo prieš karą. Lietuva be galo daug prisikentėjo: padėjo kitiems šiokiu ar tokiu būdu vilkti ant savo pečių karo sunkenybių naštą, pavargo, nustojo begalės žmonių ir turto. Kas gali jai atlyginti tuos nuostolius? Vien tiktai joslaisvė. Tad nebenorime grįžti į Rusijos valdžią, kuri nedavė nei augti, nei plėtotis atbundančios Lietuvos sąmonei; nenorime pakliūti nei į naują kieno galią, kuri naudotų mus savo reikalams. Norime būti laisvi ir savo rankomis, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą.
Nepriklausomossavarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, nes doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant valstybių pajėgos. Dėl to yra suprantama, jog negali grįžti senovės Lietuva nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, buvusi kitados mūsų protėvių sudaryta, tėra mums brangus istorijos atminimas. Šiandien mes norime Lietuvos tomis ribomis, kuriose iš senų senovės gyvena lietuvių giminė. Svetimieji tad gaivalai bus mūsų tarpe mažuma, kuriai turėsime pripažinti tinkamas teises, kaip tat pripažįsta ir kitos laisvosios demokratiškos šalys. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, kol ji buvo pilna šeimininkė savo šalyje, taip pat nevaržė nei svetimų tikybų, nei svetimų tautų: priešingai, ji davė joms laisvai gyventi. Vadinasi, mūsų praeitis privalo šiuo atžvilgiu būti mums pavyzdžiu mūsų ateičiai.
Visam tam mes jau šiuo karo metu turime ruoštis. Mes jau dabar turime akylai žiūrėti ir tartis, kas padėtų išsivaduoti Lietuvai. Mums visiems kaip vienam reikia stovėti to uždavinio akivaizdoje...
Tarp kovojančių milžinų valstybių Lietuva yra, palyginti maža nedidelė šalis. Tad ima ne vieną abejojimas, ar jos laisvės balsas bus išgirstas. Bet graikai, bulgarai ir kitos mažosios tautos ne taip seniai irgi yra buvusios mūsų padėtyje ir vis dėlto pavyko joms trokštamoji laisvė įgyti. Jas pastatė ant kojų didžiosios galingos valstybės, vaduodamosios savo reikalais...
Tačiau Lietuvos atstatymas visų daugiausia pareina nuo mūsų pačių susipratimo: tiek gausime laisvės, kiek pasirodysime verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją eiti..."
Tas taip paprastai be jokių įmantrumų pasakytas „pirmutinis žodis" sukaupė savyje visus epochos duomenis ir įspėjo visą, Vilniaus konferencijos programą. Tuo atžvilgiu „Lietuvos aidas" buvo jos ir jos nutarimų vykdytojų organas. Tai visai suprantama, nes tam tikslui jis ir buvo įsteigtas.
Ne rožėmis barstytas buvo to laikraščio kelias. Karo cenzūra buvo ypatingai budri ir priekabi. Tuomet, dar nesant radijo, visos pasaulinės politikos žinios reikėjo semtis tik iš vokiečių telegramų agentūros (Wolffo). Tačiau, palyginus su kitomis cenzūromis, tiesą sakant, reikėtų stebėtis anosios liberalumu ir atlaidumu. Vokietijos spauda ir agentūra teikdavo ne tik oficialiai politikai priešingus savųjų nusistatymus, bet ir karo priešininkų pareiškimus, kurie tiesiog smerkė agresingas, militaristų ar „alldeutschų" užmačias. Todėl galima buvo turėti maždaug tikrą vaizdą, kas darėsi pasaulyje tiek Vakaruose, tiek revoliucijos apimtoje Rusijoje. Daug priekabesnė buvo cenzūra, kuomet reikėjo pavaizduoti padėtį pačioje Lietuvoje. Čia, pūsdamiesi savo ultrakultūringumu, cenzoriai nepakęsdavo mažiausios užuominos apie okupacinės valdžios kokią nors ydingą veiklą arba nepalankų palyginimą su prieškarine būkle. Kai Bugailiškis, kurs tvarkė vidaus žinias, kartą pateikė objektyvius duomenis apie Lietuvos švietimą, draugijas, kooperatyvus etc. ir apie tai, kas buvo okupacijos metu,- cenzūra visą informaciją išbraukė. Bet tas pačias žinias ji praleido, kai mes straipsnį suskaldėme po poros savaičių į dvi dalis, būtent, kas buvo ir kas yra, o jau turėdami skyrium aprobatą, galėjome abi dalis suglausti. Tą mūsų apgaulę susekti cenzoriai, matyt, nesugebėjo. Bet būdavo ir piktesnių nuotykių. Kurį laiką didžiausias siaubas ar baubas okupacinei valdžiai buvo Lietuvos nepriklausomybė. Viename vedamajame, norėdamas įtikinti, kad lietuvių tautos valstybinė kūryba nėra koks naujas prasimanymas, bet jau nuo XIII a. įsisenėjusi tradicija ir būtinybė, nepriklausomybės tezę praeityje ir ateityje pareiškiau lygiagrečiose straipsnio eilutėse. Ryklus cenzorius straipsnio vertime surijo nepriklausomybę ateityje, bet pateiktame, spaustuvės rinkinio „špalte" vertėjas Aukštuolaitis išbraukė nepriklausomybę praeityje. Kai jis vakare atnešė man į redakciją tą ,,Pressestelle" antspauduotą „špaltą" su raudonu brūkšniu, aš piktai užprotestavau prieš Lietuvos istorijos cenzūrą, kuri virsta okupantų savavalybe, ir pareiškiau, kad aš išspausdinsiu straipsnį, neatsižvelgdamas į brūkšnį. Aukštuolaitis klaipėdiškai maldavo mane tokio baisaus kriminalo nedaryti, nes tai gresia karo teismu ir gal net sušaudymu. Bet, numanydamas čia buvus paslaugių vykdytojų klaidą, aš dar smarkiau užsispyriau ir išėjau į spaustuvę, kurtiksliai ištaisiau tekstą pagal cenzūruotą „špaltą". Iš ryto anksti nerimaujantieji cenzūros pareigūnai, pamatę numerį, tuojau jį konfiskavo, o pas mane atvyko du ginkluoti kariai ir pareikalavo eiti su jais į „Werwaltungo" būstinę Lukiškių aikštėje. Nujausdamas tą audrą, aš pasiėmiau antspauduotą „špaltą" ir laikraščio numerį. Nuvestas pas šefo pavaduotoją generolą von und zu Gilsą, radau jį stovintį pasipūtusį su visais jo galios atributais ir be atsakymo į mano „guten Morgen" išgirdau statų apkaltinimą mane nusižengus karo potvarkiams, kurie nežino pasigailėjimo. Kaip nieko dėtas aš paklausiau už ką. Baronas išdėstė mano elgesį kaip jam referavo Aukštuolaitis, t. y. kaip maištininko iššūkį. Tada visai ramiai jam parodžiau patikrinimui numerį ir „špaltą" ir pastebėjau, kad, nors man buvo labai skaudu ir liūdna matyti, kaip tokio „aukšto lygio"' cenzūra leidžia sau daryti tokius pokštus, koreguodama istoriją, aš vis dėlto pasidaviau tam neteisėtam įnoriui ir išpildžiau neabejotinu tikslumu tą galios kaprizą. „Von und zu" išbalo, metė greitą kariškio žvilgsnį į nepažįstamą kovos lauką ir nervingai paspaudė skambutį. Kai pasirodė Aukštuolaitis, baronas mano akyse be jokių įžangų jį iškoliojo Frydricho II žodžiais, suglamžęs mano įrodymus, sviedė juos į apstulbusį seržantą ir, linktelėjęs man, teištarė: „Sie sind frei" (Jūs esate laisvas). Pamačiau tada, kad ir barbaras gali turėti garbės nuovokos, jei jis išsaugoja bent kiek savo asmenybę. Pastumdėlis to nebūtų padaręs.
Tos cenzūrinės varžos ir pats taikstymasis prie jų buvo ypatingai įkyrus pirmaisiais mėnesiais, kada savojo laikraščio laimėjimas turėjo tiek vilčių kaip tik Vilniaus konferencijos metu. O kokia tada buvo skaidri ir jaunėliškai pakili nuotaika, praeities ir dabarties skausmų ir negandų prisirpdinta, galime spręsti jau iš „antrojo Seimo" salės dekorumo - Vyties ir tautinių vėliavų (tuomet dvispalvių - raudonos ir žalios), o ypačiai iš priešdieny paruošto spektaklio, kurio metu Radzevičiūtės „Žemės dulkių" J. Strazdo inscenizuotas vaidinimas pasibaigė Liudo Giros parašyta „apoteoze" atgyjančiai Lietuvai". Iškilminga kun. prof. T. Brazio muzika tarytum suvaidino senovės graikų misterijos veiksmus įprasminantį vaidmenį. Tos kantatos žodžiai (sukurti L. Giros) buvo tokie (L.Gira. Nepriklausomybės radynoms, - Žiežirbos, K.1921. P.73-74):
Nurimki, Tėvyne, tiek amžių vaitojus!
Žiūrėk,- vėl mums tvaska skaidri gabija!
Dienoja mums vėlei saulėtas rytojus!
Praradusi laisvę, vėl gauni Tu ją!
Kas užžiebė mums tąją skaidrią gabiją,
Kur šiaurės pūtimo jau nūn nebebijo?
Kas rytą pagimdė saulėtą?
Mums užžiebė jąją žaibai kruvini -
Tai Tavo liepsnojantys sodžiai!
Rytojų Tau tveria kančia iškentėta
Ir toji viltis, kuria Tu gyveni,
Ir laisvės griausmingieji žodžiai!
Sveika būki, laisve, kur nūn mums dienoji!
Ir Tu, Lietuva, mūs Tėvyne senoji!-
Sveiki jūs, žaibai, kur mums žiebiat gabiją!
Sveiki ir šitie, kur kovoti nebijo
Ir kuria sau laisvą rytojų!"
Kokiu tad žiauriu kontrastu tai dvasios pokylio tikrovei turėjo pasirodyti okupacijos tikrovė, kuri neleido laikraščiui pranešti visam kraštui konferencijos nutarimų! Bet uždegtoji gabija neužgesinamai ruseno širdyse. Tą slopinamosios ugnies karštį galima buvo pajusti kiekviename vedamajame laikraščio straipsnyje, ar jis lietė Lenkijos išėjimą į internacionalinę areną, ar Rusijos „ligonio" merdėjimą, ar apsisprendimo teisę. Ir ne tik straipsniuose: pati pasaulinės kronikos atranka, kitų šalių spaudos apžvalga ir žinių žinutės - visa buvo tos pačios šilumos apdvelkta. Tik tam „Lietuvos aidas" buvo paskirtas ir tuo jis gyveno. Jis neturėjo informacijų ar sensacijų smalsumo, bet kad ir mažiausią smiltelę nešė į didįjį pastatą - tautinės valstybės kūrybai - reikalingą, iš neturto ir skurdo renkamą. Tomis gairėmis buvo nusagstyta mano kaip faktinio redaktoriaus vedamoji linija ir jų nutiestu baru ėjo visi „mano paties straipsniai, pasirašyti inicialais P. Kl. Per pirmojo šimto numerius jų buvo 34 vedamieji pagrindiniais Lietuvos valstybės atkūrimo klausimais. Tik pamažėli išsivaduojant iš okupantų globos, atėjo į talką du nauji laikraščiai: „Darbo balsas" (nuo 1917.XI.5) savaitinis, S. Kairio redaguojamas su bendradarbiais M. Biržiška, P. Bugailiškiu, V. Didžiuliu, A. Domaševičium, Pr. Eidukevičium, A. Jakučioniu, K. Kepalu, J.Pakniu ir J. Vileišiu. Pačioje 1917 m. pabaigoje pasirodė ir katalikų „Tėvynės, sargas", agronomo A. Stulginskio redaguojamas (savaitinis). Lietuvos visuomenė išėjo į platesnį kelią, kaip ir pati valstybės idėja. Ėmus grįžti mūsų pabėgėliams iš Rusijos po Lietuvos Brastos taikos sutarties, atsirado naujų bendradarbių ir „Lietuvos aide", bet ligi galo jis pasiliko savo rūšies „oficiozu", be ypatingos skirtingos srovės dvasios.
Atgal
.jpg)
(1).png)
