VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

"Lietuvos aido" šimtmečiui

09.05. ANTRASIS „LIETUVOS AIDO " ISTORIJOS TARPSNIS (1928-1940)

Tik 1928 metų vasario 1 d. „Lietuvos aidas" (215 jo numeris) buvo atkurtas su paantrašte „Tautiškos minties dienraštis". Jį leido tautininkų įkurta akcinė bendrovė „Pažanga". Jos pirmuoju redaktoriumi 1928-1932 metais buvo Valentinas Gustainis. Tačiau „laikraščio sąžine turėjęs būti Antanas Smetona, prezidentas. Šioji sąžinė turėjusi ir galėjusi „prabusti", jeigu tautininkų partijos oficiozas būtų nukrypęs nuo tautiškų reikalų." (Vaišnys Andrius. Spauda ir valstybė. 1918-1940 m. V., 1999, p. 89). Valentinui Gustainiui pavyko įtikinti Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną ir ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą vietoje tuo metu leidžiamų laikraščių, jau minėtų „Lietuva" ir Tautininkų partijos oficiozo „Lietuvis", atkurti gražias tautines tradicijas puoselėjusį ir skaitytojų pamiltą vilniškį „Lietuvos aidą". Pritariant Prezidentui, tuometiniam premjerui ir lietuviškos spaudos globėjui V. Mironui, taip ir buvo padaryta.

Tačiau „Lietuvos aidas", kaip ir pirmajame jo veiklos periode, vykdė valstybės oficiozo funkcijas bei laikėsi, kaip ir tada, nuostatos „Aktingai dalyvauti tautinės vyriausybės darbe ir tautinių organizacijų sąjūdyje". (Vaišnys Andrius. Ten pat, p. 153).

Tuometiniame „Lietuvos aide", be jo redaktoriaus Valentino Gustainio, etatiniais darbuotojais dirbo Augustinas Gricius, vadovavęs Kronikos ir literatūros skyriui, laikraščio sekretorius, tada dar studentas Domas Cesevičius, kalbos tvarkytojas A. Nezabitauskis. Su laikraščiu bendradarbiavo žinomi to meto rašytojai Faustas Kirša, B. Raila, B. Sruoga, L. Gira, B. Buivydaitė, A. Dambrauskas-Jakštas, V. Krėvė, A. Salys, P. Vaičiūnas ir kiti.

kun. Stasio Ylos knyga „Komunizmas Lietuvoje"

Lietuva“: visuomenės ir politikos dienraštis. 1926, Nr. 182

1932 m. gruodžio 18 d., LR Ministro pirmininko J. Tūbelio iniciatyva atsistatydinus iš „Lietuvos aido" redaktoriui Valentinui Gustainiui, „Lietuvos aido" redaktoriumi buvo pakviestas dirbti buvęs diplomatas Ignas Jurkūnas-Šeinius, kuris žymiai sustiprino antikomunistinę „Lietuvos aido" kryptį. Tačiau protestuojant, tada jau labai stipriai komunistuojančiai Lietuvos visuomenės daliai, I. Jurkūnas-Šeinius turėjo iš redaktoriaus posto pasitraukti, darbus perėmė Vytautas Alantas, po jo - Aleksandras Merkelis ir B. Dirmeikis. Nuo 1935 metų „Lietuvos aido" ėjo dvi laidos: rytinė ir vakarinė. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus rusams, „Lietuvos aidas" 1940 m. liepos 15 d., pasirodžius jo paskutiniajam numeriui (5544-jam), nustojo egzistuoti. Kaip ir 1918 metais, taip ir 1940-aisiais, ir šį kartą ilgam, jį sustabdė bolševikų okupacija. (Pagal Lietuvių enciklopedijos duomenis).

Kaip rašo istorikas dr. L. Truska: „Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, stiprėjant karo grėsmei ir didėjant Europoje Vokietijos ir SSRS vaidmeniui, iš pradžių „viršūnėse", net prezidentūroje, vėliau ir „apačiose" prasidėjo svarstymai, prie kurios valstybės - Vokietijos ar Sovietų Sąjungos - nelaimės atveju reikėtų Lietuvai šlietis. Prezidentas A. Smetona ir dauguma Lietuvos politikų buvo linkę šlietis prie Rusijos, esą ji ne tokia pavojinga tautiniam lietuvių identitetui." (Truska Liudas. Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija. V., 2007, p. 37).

Toks Lietuvos Prezidento, jo Vyriausybės ir daugumos Lietuvos politikų pasirinkimas sunkiai suvokiamas protu. Juk Lietuvoje jau buvo žinoma, kas tai yra komunizmas; antikomunistine tematika aktyviai dirbo ir daug straipsnių publikavo pirmasis Lietuvos antikomunistas teoretikas, psichologijos daktaras arkivysk. Mečislovas Reinys; savo mokinius įtakojo antikomunizmo dvasia Šv. Sosto pasiuntinys arkivyskupas, dabar Palaimintasis Jurgis Matulaitis; Lietuvoje buvo išleista arkivysk. Jurgio Matulaičio ištikimiausio mokinio kun. Stasio Ylos knyga „Komunizmas Lietuvoje" (1937); pirmosios pasaulinio masto antikomunizmo teoretikės E. Rachmanovos knygos apie komunistinio ČK pasibaisėtinus nusikaltimus prieš žmogų ir žmoniškumą Rusijoje po revoliucijos, juk jau lietuviams buvo žinoma, kad lipniai ir giliai į kiekvieną žmogaus smegenų ląstelę įsiskverbiančiai komunistinei ideologijai gali atsispirti tik stipri katalikiškoji-tautinė ideologija, abiem šiom ideologinėm komponentėm papildant ir stiprinant viena kitą. O tada katalikiškoji ideologija buvo atskelta nuo tautinės ir persekiojama; Tauta prarado savo galią ir valią, buvo pasmerkta Rusijos okupacijai ir trečdalio Tautos žūčiai.

Paskutiniaisiais prieškario nepriklausomos Lietuvos metais, kai tautininkų partija ir jos oficiozas „Lietuvos aidas" piktai ir agresyviai puldinėjo katalikiškąją spaudą ir krikščionis demokratus, Lietuvių tautos amžinoji tvirtovė - tautinė dvasia - buvo suskaldyta ir tai buvo Lietuvos katastrofos pradžia (Voverienė O. Prieškario Lietuvos tragedijos pradžia - suskaldyta Tautos dvasia // XXI amžius, 2005, vasario 28, p. 15). Kaip rašė rusų rašytoja Zoja Krachmalnikova, Rusija po jos dvasios suskaldymo XVII amžiuje, skilus jos cerkvei, iki šiol neatsigavo. O ar kada atsigaus lietuvių Tautos dvasia - nežinia, kol kas tokių ženklų dar mažai. Manau, tik tada, kai jos žiniasklaida bus iš tikrųjų, o ne veidmainiškai, kaip dabar - nepriklausoma nuo oligarchų, spalvotų ideologijų laikraščių redaktorių ir nuo partijų diktato.

O tada, 1939-1940 metais, kaip rašo savo knygoje žurnalistas Andrius Vaišnys, Tauta nebuvo paruošta pasipriešinimui, nei ginklu, nei žodžiu. „Lietuvos aidas" paskelbė apie okupaciją, neminėdamas to žodžio, tik 1940 m. birželio 15 d., įsakius A. Merkiui, kai jau Rusijos kariuomenė ir jos tankai riedėjo Lietuvos keliais.

Atsiribojus nuo šio tragiško ir visai Lietuvai, ir „Lietuvos aidui" laikotarpio, galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos aidas" prieškario nepriklausomoje Lietuvoje visiškai pateisino Tautos mokyklos vardą, savo įtaigiu žodžiu išugdė tūkstančius Lietuvos patriotų, kurie svarbiausia savo gyvenimo misija laikė tarnavimą savo Tautai ir savo Valstybei. Tame tarnavime matė savo gyvenimo prasmę. Tą patvirtina ir šių dienų „Lietuvos aido" skaitytojas iš Druskininkų Jonas Miškinis, savo straipsnyje parašęs: „Lietuvos aidas" buvo šauklys, daug nuveikė Lietuvai, siekiant nepriklausomybės ir po jos atgavimo... „Lietuvos aidas" buvo populiariausias laikraštis tarpukario Lietuvoje. Kodėl? Jame skelbiamos idėjos atitiko Tautos lūkesčius ir siekius, plačiai nušvietė Lietuvos gyvenimo įvykius, nebuvo kaip vėjo blaškomas lapas." (Miškinis Jonas // Laisvas laikraštis, 2004, kovo 12-25, p. 20).

TREČIASIS „LIETUVOS AIDO“ ISTORIJOS TARPSNIS (1990-IKI ŠIOL)

SĄJŪDŽIO REVOLIUCIJA IR ANTROSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KŪRIMAS

Antrąjį kartą „Lietuvos aidas" buvo pašauktas atgimimui jau Lie­tuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 14 d., prof. Vy­tauto Landsbergio iniciatyva ir pastangomis. Jo redaktorių ir visų jo žurnalistų garbei reikia pripažinti, kad dienraštis nepakeitė savo misijos ir pagrindinių jos strateginių krypčių.

 „Lietuvos aido“ Kauno skyrius

Kaip ir prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, taip ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje dienraštis, kaip buvo, taip ir liko: 1) Tautos mokykla, puoselėjanti ir skleidžianti tautiškumą; jį ginanti; gaivinanti istorinę atmintį ir Tautos didvyrių, žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, vardus, kurianti laisvos, teisingos, demokratinės ir tautinės bei pat­riotinės Lietuvos valstybės viziją; skatinanti ją realizuoti ir 2) akty­viu kovotoju prieš didžiausią pasaulyje blogį, naikinantį žmogų ir jo dvasią - komunizmą; atskleidžiančiu jo nusikaltimus Lietuvai, lietuvių Tautai ir siekiančiu mūsų tėvynėje įgyvendinti teisingumą. Tautos vienybė ir susitaikymas tik ir gali ateiti per teisingumą. Ant blogio pamatų gėrio rūmo niekada nepastatysi.

 Prof. Vytautas Landsbergis

Pirmasis atgimusio „Lietuvos aido" numeris išėjo 1990 m. gegu­žės 8 dieną, pavadintas „blokadiniu". Taip jis į Istoriją įrašė sunkias mūsų kovos už Nepriklausomybę dienas.

 

Atgal