VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

"Lietuvos aido" šimtmečiui

09.05. Petras Klimas - pirmasis „Lietuvos aido" redaktorius ir laikraščio ugdytojas

„Lietuvos aidas", pradėtas leisti 1917 m. rugsėjo 6 d., vokiečių okupacinės valdžios aplinkybėmis neplatino jokios informacijos apie politikos aktualijas, partijų tarpusavio kovas, ginčus ir nesusipratimus Valstybės Taryboje, kurių, be jokios abejonės, būta, o pasirinko vieną prioritetą - Lietuvos nepriklausomybės siekį: skaitytojams neturėjo kilti jokių abejonių dėl šio siekio įgyvendinimo realumo. Kaip bebūtų keista, bet išlaikyti nuoseklią laikraščio politinę kryptį padėjo ir okupacinės vokiečių valdžios cenzūra. Ji neprotestavo net dėl tokio, sakyčiau, įžūlaus iššūkio, kad „Lietuvos aidas" turėjo paantraštę „Valstybės laikraštis".

Nors „Lietuvos aidas" buvo registruotas Antano Smetonos vardu, jis parašė laikraščiui ir „Pirmąjį žodį", tikruoju jo redaktoriumi nuo pat laikraščio įkūrimo pradžios buvo Petras Klimas, formavęs ir laikraščio kryptį, ir jo dvasią.

Leidžiamas 20 000, vėliau jau ir 30 000 tiražu, laikraštis atliko didžiulį vaidmenį telkiant tautą, jo skaitytojus, ypač grįžtančiuosius namo iš Rusijos, „Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės labui", kaip ir buvo skelbta 1918 m. rugsėjo 1 d. jo programoje. O tai ir buvo svarbiausia. (Vaišnys Andrius. Amžiaus pradžioje įkurtas „Lietuvos aidas" žengia į naują tūkstantmetį // Lietuvos aidas, 1999, gruodžio 30, p. 4).

Petras Klimas gimė 1891 m. lapkričio 23 d. Kušliškių kaime Marijampolės rajone. 1914 m. baigė Maskvos universitetą. 1917-1918 metais buvo Lietuvos Tarybos narys, jos sekretorius; nuo 1919 metų - Užsienio reikalų viceministras; 1920-1923 m. kartu dėstė iš pradžių Kauno Aukštuosiuose kursuose, įkūrus Kauno universitetą dėstė ir jame. Tai buvo kūrybingiausias jo gyvenimo laikotarpis, žadėjęs jam svaiginančią mokslininko istoriko karjerą. Viena po kitos buvo išleistos jo knygos: „Lietuva: jos gyventojai ir sienos" (1917); „Lietuvos žemės valdymo istorija" (1919); „Lietuvių senovės bruožai" (1919); „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje" (1920); „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga" (1922); parašė lietuvių kalba vadovėlių, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, paskelbė istorinių dokumentų.

1923 metais gabus mokslininkas ir aktyvus visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas atsidūrė kryžkelėje: kam tarnauti - Mokslui ir jam pasišvęsti ar Lietuvos valstybei. Abi Mūzos reikalauja viso gyvenimo. Jis pasirinko politiką ir tarnavimą jaunai Lietuvos valstybei. 1923-1925 m. Petras Klimas buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje; 1925-1940 metais - Prancūzijoje. 1942 metais hitlerininkų buvo suimtas ir iki 1943 metų kalintas įvairiuose Vokietijos kalėjimuose; 1944 m. kovo mėnesį buvo pervežtas į Lietuvą. Žinodamas, ką reiškia komunistų valdžia, perėjo į nelegalią padėtį. Petronėlė Lastienė, VDU docentė, jam parūpino dokumentus Antano Koriznos vardu; jis įsidarbino Marvelės juodsidabrių lapių fermoje sargu. Tačiau NKGB Kauno apskrities skyrius 1945 m. rugsėjo 19 d. Petrą Klimą suėmė ir jis buvo nuteistas už tai, kad būdamas Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Viši vyriausybei įteikė notą, prašydamas nepripažinti sovietų valdžios Lietuvoje; kad gyveno svetima pavarde, ir kad du kartus skaitė Lietuvos partizanų Tauro apygardos laikraštėlį „Laisvės žvalgas" ir vieną kartą jį davė skaityti savo kaimynui. Nuteisė kalėti 10 metų. Kalėjo Vorkutos, Čeliabinsko ir Čeliabinsko srities Kopeisko lageriuose. Į Lietuvą grįžo tik 1955 m. ir apsistojo savo giminaitės Barboros Lisauskienės namuose; gyveno be darbo, be dokumentų, be jokio pragyvenimo šaltinio, kelis kartus prašėsi išleisti į Prancūziją pas savo šeimą. Veidmainis „istorikas" J. Žiugžda Prancūzijos vyriausybei į jos prašymą išleisti Petrą Klimą į Prancūziją atsakė, kad jis labai „reikalingas Lietuvai, kaip istorikas" ir todėl sovietų valdžia jo išleisti išvykti į svetimą šalį negalinti.

1962 m. sausio 16 d. Lietuvos SSR KGB pirmininkas pik. Randakevičius įsakė savo klerkams užvesti P. Klimui agentūrinę sekimo bylą ir ją pavadino „Lietuviškas nacionalistas". Jį sekė agentai „Beržinis", „Zigmas", „Zverev", „Valė", „Zoja", „Šiaurys", „Kęstutis", „Svetlana", „Draugas", „Ševčenka", „Adomas", „Matas". (Kreipiuosi į istorikus, prašydama atskleisti, kas tie niekšai? Tauta privalo žinoti ne tik savo didvyrių, bet ir niekšų vardus. Tik taip pasveiksime - O. V.). Per aštuonerius P. Klimo sekimo metus (1961-1969) tie agentai parašė 97 agentūrinius pranešimus: su kuo jis susitikdavo, su kuo bendravo, apie ką kalbėjo ir pan.

Petras Klimas (Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.)

P. Klimas tuo metu jau labai sirgo - sunki diabeto forma, nualinta kančių širdis, besivystanti katarakta, beveik apakimas, visiškai prarasta galimybė skaityti ir rašyti.

1969 m. sausio 16 dieną „Lietuvos aido" pirmasis redaktorius ir Lietuvos diplomatas Petras Klimas mirė. Jo kūrybinis palikimas „ideologiškai pavojingų knygų": „Iš mano atsiminimų" ir „Kova su okupantais atstatant Lietuvos nepriklausomybę 1915-1918 m." rankraščiai buvo agento „Draugo" pavogti ir atiduoti į KGB; vėliau perduoti į Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyną; 1979 m. „Atsiminimai" išleisti Amerikoje, o 1991 m., jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ir Lietuvoje pavadinimu „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje". (Y, 1991).

Tik Prancūzija pareiškė mirusiojo šeimai užuojautą, žinią apie P. Klimo mirtį paskelbė visi Prancūzijos dienraščiai, išspausdinę išsamius nekrologus apie jo gyvenimą, veiklą ir tragišką likimą sovietinėje nelaisvėje. Paryžiuje buvo laikomos gedulingos pamaldos.

Tarsi pasityčiojimas ne tik iš žmogaus, bet ir iš pačios KGB, jo operatyvinis įgaliotinis Vetchoraev operatyvinį P. Klimo stebėjimą nutraukė tik po 6 mėnesių, 1969 m. birželio 13 d. Ir miręs jis buvo pavojingas kruvinam tironui. (Kilikevičienė Giedrė. Nepriklau­somybės akto signatarai - KGB taikinys // Lietuvos aidas, 1998, vasario 13, p. 11).

Petras Klimas buvo drąsus žurnalistas ir politikas. Kai reikėjo rinkti Tarybos pirmininką Nepriklausomybės atkūrimo Aktui pasirašyti, jis parėmė „maištininkus" kairiuosius M. Biržišką, S. Kairį, S. Narutavičių ir J. Vileišį, protestavusius prieš A. Smetonos išrinkimą Tarybos pirmininku ir parėmė dr. Jono Basanavičiaus kandidatūrą.

Kai 1918 m. vasario 19 d. vokiečių kareiviai įsibrovė į Martyno Kuktos spaustuvę (Vilnius, Totorių 20) ir norėjo konfiskuoti „Lietuvos aido" numerį, kuriame buvo atspausdintas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, šaukštai jau buvo po pietų, nes Petras Klimas, numatęs tokią galimybę, jau buvo apdairiai spėjęs tą numerį atspausdinti ir išvežioti po visą Lietuvą.

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos jaunimo teatras pastatė spektaklį „Signataras", kuriame buvo įamžintas Petro Klimo atminimas. Liudvikas Jakimavičius, vienas iš tos pjesės autorių teigė, kad jam į rankas patekę Petro Klimo dienoraščiai jį taip paveikė, kad jis dar sovietinės okupacijos metais tapo „nacionalistu"... „Pajutau Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, Vasario 16-osios situacijos trapumą. P. Klimo dienoraščiai - ne Šapokos istorija, o kažkas daug asmeniškesnio. Tai užrašai žmogaus, kuris tame procese dalyvavo ir pirštų galiukais jautė tos situacijos trapumą. Vilniuje buvo vokiečiai, reikėjo išlaikyti pusiausvyrą: neužsiutinti okupacinės valdžios ir kartu rengtis Vasario 16-osios Akto paskelbimui. O kur dar „Lietuvos aido" leidybos reikalai, santykiai su nutautėjusia Lietuvos inteligentija?.. (Jakimavičius L. Laiko grimasos: nuo diplomato karjeros iki sargo lapių fermoje / Užrašė Henrika Rukšėnienė // Lietuvos aidas, 1999, vasario 15, p. 17).

Rašytoją labai žavėjo P. Klimo principingumas. Jam ypač įsirėžė į atmintį P. Klimo ir jo akių gydytojo santykiai. Kai gydytojas papra­šė P. Klimo pasirašyti raštelį, kad „jis pasitiki tarybine medicina", P. Klimas pasirinko alternatyvą - geriau apakti, negu išduoti savo principus. Didelį įspūdį rašytojui padarė ir P. Klimo elgesys „Lietuvos aide". Pasirodo tame pačiame numeryje, kuriame buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, jo paskutiniame puslapyje P. Klimas įdėjo žinutę: „Valstietis iš Šiaurės Lietuvos prašo pranešti, gal kas nors matė jo kažkur pasimetusią karvę." (Jakimavičius L. Ten pat). Tai prasminga kolizija ir įvykių sugretinimas: Lietuvos valstiečiui tada atrodė kur kas svarbesnis įvykis jo dingusi karvė, negu Lietuvos nepriklausomybė; kam jam ta nepriklausomybė, jeigu nėra karvės. „Tas man ir gražiausia, - teigia rašytojas. - Nepriklausomybė buvo kuriama ne kažkam kitam, o žmogui. Ir to žmogaus karvei." (Ten pat). P. Klimas tos situacijos giliąją potekstę suprato ir padėjo valstiečiui spręsti jo problemą, jam suteikdamas pasitikėjimą savo valstybe, o mūsų dienų politikai to nesuvokė... ir prarado Lietuvą, atidavę ją į komunistų rankas: baisiausia, kas ir begalėjo atsitikti, išskyrus svetimos valstybės agresiją ir okupaciją.

Ar nereikėtų spektaklį „Signataras" „Lietuvos aido" 90-mečio proga atnaujinti. Lietuva lėtai, bet vis dėlto bunda ir spektaklis budimą iš komunistinio letargo miego pagreitintų, manau.

Lietuvą okupavus lenkams „Lietuvos aido" leidyba ilgam nutrūko. Lietuvos Vyriausybė 1919 m. vasario mėn., persikėlusi į Kauną, „Lietuvos aido" neatgaivino, o vietoje jo pradėjo leisti naują laikraštį „Lietuva".

Sprendžiant iš Petro Klimo atsiminimų nuotaikos, jam pačiam tas jo gyvenimo tarpsnis, kai jis dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir redagavo „Lietuvos aidą", buvo pats prasmingiausias ir maloniausias. Savo knygoje jis rašė: „Gyvenau kaip studentas kambary be baldų, miegojau lovoj be jokių prašmatnumų. Valgiau valgyklose. Apie jokį turtą ir kalbos negalėjo būti. Ir vis tiek gyvenimas tada buvo kupinas gėrybių. Pasiryžimas kovoti, pasiryžimas pasiekti tikslą - atkurti laisvą tą mažą savotišką kraštą, kuriame per tūkstančius metų visai atskira žmonių šeimyna su savo nepaprasta kalba iškentėjo, išsilaikė ir išauklėjo savo žmoniškumą... Tikrajai žmoniškumo kultūrai kurti yra pašauktos mažosios tautos, kurios negali didžiuotis materialine aplinka, kurios dvasinių vertybių nesutapatina su jėga, subtilumo neiškeičia į masyvumą, didelių pastatų garbė neužtrina žmogaus dvasios ir jos laisvė neparduodama už didelius turtus... Maža, neturtinga žemės turtų Lietuva, bet laisva savo rūpesčiuose ir nevaržoma savo pastangose, Dieve, kaip ji gali būti laiminga tame kuklume žmoniškumą ugdydama. Prestižas, didžioji politika, materialinis svoris, finansinė galybė, kariuomenės dydis - kokios visa tai mizerijos prieš tą vieną žmogų, kurio akys laisvai žvelgia į pasaulį, ir kurio siela virpa gėriu, meile ir grožiu... Taip aš jau tada virtau darbo asketu, atsidėdamas mažos lietuvių tautos išlaisvinimui. Tik mūsų mažame krašte, man atrodė, bus galima pasiekti tai, ko žmogus privalo siekti... Ta viltim mes tada ir gyvenome." (Klimas Petras. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. V., 1991, p. 15).

Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę."

Būkime verti savo Istorijos.

Prof. Ona Voverienė

Vilnius, 2006 m. rugpjūčio 29 d.

Atgal