VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

"Lietuvos aido" šimtmečiui

09.05. Periodinės spaudos svoris jau seniai įvertintas

Tautos santykyje su tauta ir vidaus gyvenime periodinė spauda gali aibių pridaryti, kai, užuot auklėjusi visuomenę, tiesos ir teisingumo idėjas skelbusi, ima piktinti ir erzinti žmones. Gera spauda gali tačiau daug padaryti tautų suartėjimui ir sušvelninti jų santykius.

Tai būtų didžiausia garantija taikai. Bet tokių savo darbo vaisių spauda tik tada susilauks, kada laikraštininkai ir rašytojai jai duos, ką patys turi geriausio: savo tyrąją sielą. Tada ne tik seksis plisti kilnioms idėjoms, bet raštų stilius pagrožės.

Antanas Smetona

PIRMASIS „LIETUVOS AIDO“ ISTORIJOS TARPSNIS (1917-1919 METAI)

„LIETUVOS AIDAS" SKELBIA APIE ATKURTĄ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ IR SKATINA KURTI TEISINGĄ LIETUVĄ

„Lietuvos aidas" po didelių to meto inteligentijos pastangų, vo­kiečių okupaciniam režimui Lietuvai leidus, pradėjo eiti 1917 metų rugsėjo 6 dieną ir ėjo iki 1919 m. sausio 11 d., kai beatsikuriančios Lietuvos valstybinės įstaigos dėl bolševikinės Rusijos įsiveržimo į Lietuvą buvo priverstos pasitraukti į Kauną. Iš pradžių „Lietuvos aidas" buvo leidžiamas du kartus per savaitę, vėliau tapo dienraščiu. Pirmieji jo numeriai buvo finansuojami iš asmeninių Antano Sme­tonos, Lietuvos Valstybės (Tautos) tarybos vieno iš įkūrimo iniciato­rių, lėšų. Prie laikraščio leidybos daug prisidėjo lietuviai inteligentai dr. Jonas Basanavičius, M. Biržiška, P. Bugailiškis, Petras Klimas, kunigai J. Stankevičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, dr. V. Zajanč­kauskas, agronomas A. Stulginskis. Pirmasis „Lietuvos aido" nu­meris buvo išleistas 15 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pirmajame „Lietuvos aido" istorijos etape buvo išleisti 214 jo numerių. Buvo rašoma, kad laikraštis įkurtas Lietuvos Tarybos iniciatyva.

2001 metais „Lietuvos aidas“ rašė:

„1917 m. rugsėjo 6 d. Antanui Smetonai finansuojant pirmuosius „Lietuvos aido" leidybos numerius iš jo asmeninių lėšų, pasirodė pirmasis laikraščio numeris, kuriame dar labai atsargiai buvo pradėta propaguoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja. Laikraščio redaktoriumi buvo išrinktas, jau turėjęs „Vilties" redaktoriaus patyrimą, Antanas Smetona, kun. dr. Zajančkauskas ir Petras Klimas.

Vokiečių okupacinio režimo valdžios buvo pasiūlyta atkurti Tautos Tarybą, kuri būtų lojali ir palanki vokiečių okupaciniam režimui. Didžiajame Seime jo delegatai vokiečių pasiūlymui ne­pritarė, likdami prie savo nuomonės dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.

1917 metų rugsėjo 23 d. išrinktieji Tautos Tarybos nariai savo rašte padėkojo Vokiečių karinės valdžios tuometiniam viršininkui kunigaikščiui Isenburgui ir aukščiausiam rytų fronto karinės valdžios viršininkui Bavarijos kunigaikščiui Leopoldui už leidimą sušaukti konferenciją, išrinkti Tautos Tarybą ir įkurti lietuvišką laikraštį „Lietuvos aidas". Padėkos raštą perskaitė dr. Jonas Basanavičius. Kunigaikštis Isenburgas, apsuptas Vilniaus vokiečių įgulos aukštų karininkų, padėkojo Tarybos nariams ir palinkėjo Tautos Tarybai sėkmės, realizuojant jos užsibrėžtus tikslus. Kiekvienam Tarybos nariui įteikė Tarybos nario liudijimus.

Dr. J. Basanavičius, kaip Vilniaus konferencijos garbės pirmininkas, pasiuntė sveikinimą ir Šv. Tėvui Popiežiui Benediktui. Šv. Tėvo artimiausias padėjėjas kardinolas Gasparris už sveikinimą nuoširdžiai Šv. Tėvo vardu padėkojo ir palinkėjo laimės lietuvių tautai ir naujai besikuriančiai Lietuvos valstybei.

Lietuvos šviesuoliai labai atidžiai sekę geopolitikos įvykus, iš­girdę laikmečio iššūkius, kad Rusijoje įvyko socialistinė bolševikinė Spalio revoliucija, Vokietijos pralaimėjimai Pirmajame pasaulinia­me kare bei socialistų maištai pačioje Vokietijoje, jais pasinaudojo ir 1918 metais vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas „Lietuvos aide" 1918 m. vasario 19 d. Toliaregiškai numatydami, kad dalis tiražo vokiečių gali būti konfiskuota, laikraščio įkūrėjai ir redaktoriai tos dienos „Lietuvos aido" tiražo dalį nuslėpė bei kuo greičiausiai per savo atstovus išsiuntė į Vokietiją ir Šveicariją, kur tų šalių laikraščiuose buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Likęs „Lietuvos aido" tiražas, kaip ir buvo manyta, buvo vokiečių karinės cenzūros konfiskuotas. Tačiau šaukštai jau buvo po pietų: visuose Vokietijos ir Šveicarijos laikraščiuose jau buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas. Vokiečių vadovybei, nors ir smarkiai pykstant, teko sutikti su Tautos Tarybos reikalavimais. 1918 m. kovo 21d. vokiečiai, po geroko lietuvių išbarimo, priėmė Tautos Tarybos narius. Vokietijos Reichstago pirmininkas ir kancleris grafas Hartlingas Tautos Tarybos delegatams pareiškė, kad „Vokietija pripažįsta Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe." (Cit. pagal Nezabitauskis Adolfas. Jonas Basanavičius. Fotografuotinis leidimas. V., 1990, p. 427).

Antanas Smetona (Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.)

Kun. dr. Zajančkauskas

Mykolas Biržiška

(archyvai.lt.nuotr.)

Dr. J. Basanavičius, kol tik „Lietuvos aidas" buvo leidžiamas, savo straipsnius 1917-1918 metais publikavo tik jame. Laikraštyje pasirodė 9 jo straipsniai Mokslo draugijos veiklos, istorijos, politikos ir polemikos su lenkais Vilniaus ir jo apylinkių istorijos klausimais.

Prasidėjus bolševikiniam maištui Vilniuje, Lietuvos valdžia ir visos jos įstaigos pasitraukė į Kauną, „Lietuvos aidas" 1919 m. sausio 11d. buvo uždarytas. Jo istorijos pirmasis etapas baigėsi.

Antrasis Jono Basanavičiaus kūrybinis skrydis buvo jo mokslinė veikla. Ypač daug jis nuveikė kaip lietuvių tautosakos propaguotojas. Surinko, parengė spaudai ir išleido tautosakos rinkinių „Lietuviškos pasakos" (2 d., 1898-1902); „Ožkabalių dainos" (2 t., 1902); „Iš gyvenimo vėlių ir velnių" (1903); „Lietuviškos pasakos įvairios" (4 d., 1903-1905).

1907 metais įkūrus Lietuvos mokslo draugiją ir įsteigus mokslinį žurnalą „Lietuvių tauta", J. Basanavičius pradėjo jame spausdinti savo etnografinį veikalą „Levas lietuvių pasakose bei dainose ir prygiškai-trakiškoje dailėje". Šiame kūrinyje bei anksčiau publikuotame darbe „Lietuviškai-trakiškos studijos" (1898) bei studijoje „Apie trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon" (1921) J. Basanavičius stengėsi pagrįsti romantinę lietuvių kilmės iš trakų-prygų teoriją, pirmasis nustatė, kad tarp baltų ir trakų yra artimų kalbos jungčių, romantizavo Lietuvos praeitį. Iki J. Basanavičiaus mirties „Lietuvių tautoje" buvo atspausdinta beveik 100 darbų, iš jų 26 parašyti J. Basanavičiaus. Taip buvo padėti pagrindai lietuvių tautinės kultūros pažangai bei lietuviškajai tautotyrai.

Kai 1920 m. spalį lenkų generolo L. Želigovskio daliniai okupavo Vilnių ir Lietuvos valdžia pasitraukė į Kauną, „Dr. Jonas Basanavičius pasiliko sostinėje tarsi legendinis vaidila prie lietuviško aukuro... dabar pasakytume prietilčio sargybinis. Jis pasitenkino kuklia pensija ir Lietuvių mokslo draugijos pirmininko darbu. Jis negalėjo skirtis su šiuo savo „kūdikiu", kuriam ėjo tik tryliktieji. Jis norėjo jį išauginti galiūnu. Moksle jis matė savo tautos ateitį ir šventai tikėjo, kad šviesi ir laisvės idėjai ištikima tauta atgaus savo sostinę. Būtina stiprinti tautos sąmonę, suteikti jaunimui istorijos žinių." (Čibiras P. Pas daktarą Joną Basanavičių // Diena, 1991, lapkričio 23, p. 12).

1927 metų vasario 16 dieną dr. Jonas Basanavičius, lietuvių tautos atgimimo patriarchas, mirė Vilniuje. (1889 m. vasario 16 dieną Bulgarijoje Lom Palankoje mirė jo mylima žmona Gabrielė Eleonora Mohl-Basanavičienė.) Minios vilniečių ir iš Kauno atvykusių tautiečių palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Rasose. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas pasakė dvasingą atsisveikinimo kalbą:

„Didelio žmogaus mirtį ir Tautos džiaugsmą dėl jo žygio laimėjimų paverčia šią naktį gilios ir gūdžios paslapties simboliu. Jonas Basanavičius įspėjo Lietuvos milžinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems.

Jisai atnešė pasaulin atmintį ir iš amžių išgriebė žavintį mitą arba garbę tų, kurie manė save vergais esant. Jisai, kaip šviesus Dangaus Pranašas, savo Tautai apreiškė prisikėlimo žinią ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuos.

Šitoksai datų - Vasario 16-osios sutapimas... Nežinia, ką ir manyti... Atsitiktinumas? Lemtis? Gal ši diena - tikrai gilios ir gūdžios paslapties simbolis?" (Pastarnokas Julius. Mano tėvynė yra prie jo širdies // XXI amžius, 2004, birželio 30, p. 7).

Rašytoja Ona Pleirytė-Vaidilutė kalbėjo: „Dr. Jonas Basanavičius mylėjo ir kentėjo kaip visi žmonės... Savo žmogiškąjį jausmą jis palaidojo savosios mylimosios Elės kape. Savo patriarcho vardą nusinešė į Rasų kalnelį." (Ten pat).

Dr. J. Basanavičius mėgdavo kartoti: „Tauta, kuri save atmena, išnykti nebegali - pasaulio tautų šeimoje jai liko vieta." (Nezabitauskis A. Ten pat, p. 502).

Tik ar išliks Tauta po mūsų amžiaus televizijos barbarų puotos?

Atgal