VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

"Lietuvos aido" šimtmečiui

03 04. „Lietuvos aido“ šimtmečiui. Juozas Elekšis – istorikas, publicistas, poetas, lietuviškų dainų kūrėjas

Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.

Juozo Elekšio solidžios 85-osios gimimo metinės buvo paminėtos Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių biblio­tekoje spalio 21-ąją, ūkanotą, pilką ir vėjuotą dieną, pražydusią gražiausiais gėlių žiedais ir maloniomis jo bičiulių iš Tėvynės pažinimo draugijos šypsenomis ir jų gražiais sveikinimais.

Su Juozu Elekšiu susipažinau 1990 metais, kai tik buvo pradėtas leisti Lietuvos mokslininkų sąjungos laikraštis „Mokslo Lietuva“. Šviesaus atminimo Gražina Krikščiukaitienė, to laikraščio vyr. redaktorė ir redaktorius Juozas Elekšis redakcijoje buvo sukūrę tokią kūrybingą atmosferą, kad ir nelabai valdantis plunksną būtų išmokęs gerai ir kvalifikuotai rašyti. Visada pasitinkantys autorių malonia šypsena ir išlydintys geru žodžiu, jie subūrė labai stiprų autorių kolektyvą. Laikraštis tapo vienu įdomiausiu laikraščiu visoje Lietuvoje. Ir aš, ir mano kolegos perskaitydavome laikraštį nuo pirmos eilutės iki pat paskutinės. Greitai laikraštis įgijo nemažai skaitytojų ir lietuvių bendruomenėse užsienyje. Tai buvo mūsų Nepriklausomos Lietuvos mokslo jaunystė – veržli ir kūrybinga, ieškanti savojo kelio, nerami ir vitališka: vieniems kylanti jų mokslinė ateitis, beje, kaip ir mano, ir mano mokinių; kitiems, deja... einanti į saulėlydžius.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Tėvynės pažinimo draugijos narė, rašytoja ir poetė Birutė Silevičienė

Poetas, lietuviškų dainų kūrėjas Juozas Elekšis

Nežinau, kaip pats Juozas Elekšis vertina tą savo gyvenimo tarpsnį ir jo veiklą redakcijoje, bet man atrodė, kad Juozui tai buvo patys kūrybingiausi tarnavimo Lietuvos mokslui metai, jau tada jam užauginę sparnus skrydžiui į gyvenimo prasmę. Nebuvo tokio „Mokslo Lietuvos“ numerio, kuriame nebūtų atspausdintas Juozo Elekšio straipsnis: aktualus, keliantis problemas, skatinantis veikti, nebijantis ir pakritikuoti to meto mokslo vadovų klaidingus žingsnius. Tikriausiai neapsiriksiu sakydama, kad Juozas „Mokslo Lietuvoje“ paskelbė per du šimtus mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių... Kaip tik čia, „Mokslo Lietuvoje“, jis parašė ir pirmąsias savo knygas „Nors minutę tylos“ (1992) ir „Širdyje pasiklysti gali... (1993). Jos išėjo Lino Dubavos slapyvardžiu. Jau pačiuose pirmuose eilėraščiuose „Priesaika Tėvynei“, „Lietuva“, „Loreta“ atradau tai, ko labiausiai tuo metu lietuvio širdžiai reikėjo: nuoširdų, ramų, lyrišką žmogaus kalbėjimą apie pačius svarbiausius žmogui dalykus – meilę Tėvynei, liūdesį ir pagarbą žuvusiems už jos laisvę, apie Lietuvos gražiausią ir mieliausią pasaulyje lietuvio širdžiai mūsų gamtą ir begalinį doro žmogaus liūdesį dėl mūsų tautiečių, gyvenančių didžiųjų valstybių interesų kryžkelėje, jų kiršinamų ir skaldomų, amžiną nesusikalbėjimą, tarpusavio kovas. Tada jis rašė: „Lietuviai, lietuviai, ką mes padarėme, lietuviai? Mes patys nužudėme pirmąjį savo karalių Mindaugą. Patys pasmaugėme kilniausiąjį kunigaikštį Kęstutį. Ne už Lietuvą kovodami žuvo daugelis algirdaičių, išsiblaškė po svetimus kraštus ir nutauto. Svetimuose kraštuose nudžiūvo ir Kęstučio palikuonių šaknys... Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nežuvo mūšio lauke nuo priešo kalavijo – jie mokėjo kautis. Nė vienas mūsų didysis kunigaikštis nemirė įviliotas į priešų pinkles – juos gynė ištikimi valdiniai. Išsižudė tarpusavyje mūsų didieji kunigaikščiai. Nutautėjo svetimose žemėse... Nebėra...“ (Širdyje pasiklysti gali. V., 1992, p. 15).

Nieko liūdnesnio ir skausmingesnio savo objektyvumu niekur nebuvau skaičiusi, stebėdama ir mūsų partijų „kunigaikščių“ aršias kovas Lietuvos Seime, kaunantis dėl įtakos, dėl savo klano šlovės ir savo klano gerovės, deja, deja, visiškai pamiršus pačią valstybę ir savo tautą, savo tautos kultūrą ir vertybes. Jau tada supratau, kad į mūsų literatūrą atėjo naujas, savitas, „elekšiškas“, talentingas kūrėjas. Mąsčiau, kuriuo takeliu jo talentas pasuks?

Šiandien, žiūrint jau iš laiko perspektyvos, nekyla jokių abejonių, kad „Mokslo Lietuva“ buvo laikraščio pirmųjų redaktorių – Gražinos Krikščiukaitiemės ir Juozo Elekšio – kūrybingumo pats gražiausias kūdikis, jų sukurtas, išsūpuotas, išliūliuotas, išaugintas ir subrandintas. Nors kuklus, bet mylimas ir skaitomas, Gražinos ir Juozo meilės bei pasiaukojimo sušildytas ir jų redaktoriavimo laikotarpiu sulaukęs žvaigždėtųjų valandų. „Mokslo Lietuva“ tapo unikaliu mokslininkų laikraščiu Europoje, kurio mums baltai pavydėjo ir estai, ir latviai, ir kiti kaimynai, kai mes konferencijose pasigirdavome turį tokį laikraštį, jį parodydavome. „Mokslo Lietuvoje“, redaktoriaujant Gražinai ir Juozui, pakeliui į savo daktaro disertaciją (dabar habil. dr.) paskelbiau 81 straipsnį – „Mokslo Lietuva“ man tapo ir pirmoji publicistikos bei mokslo populiarinimo mokykla, ir tuometinių mano mokslinių darbų operatyvaus publikavimo galimybė. Publikuotis tada „Mokslo Lietuvoje“ buvo didelė garbė. Ir, ginant mokslo daktaro disertaciją, dėl tų publikacijų niekas priekaišto nepareiškė. Nors daug Lietuvos mokslininkų, siaurų mokslo sričių specialistų, tada to nesuprato. Išmintis visada ateina tada, kai jau šaukštai būna po pietų... Skausmingai vyko redaktorių kaita... Nežinau, kaip kitiems. Aš buvau prie to laikraščio širdimi priaugusi... Tada atrodė, kad kas širdies dalelę nuplėšė. Matyt, nelengva buvo ir redaktoriams. Juozas Elekšis poezijos rinkinyje „Takeliai tėvų čia susipynė“ eilėraštyje „Likimai“ (1998) savo darbą „Mokslo Lietuvoje“ taip apibūdino:

Aš būsiu akmuo, kuris žodžio nesako.

Bet tinka statybai takų, monumentų.

Nes kurgi nueitų išminčiai be tako?

Ir kaip be akmens jie gyventų?

Kiniečių filosofas Konfucijos dar beveik prieš tris tūkstančius metų skelbė, kad Dangus žmogaus gyvenime pats viską sutvarko. Nors žmogui permainos būna, kartais ir labai skausmingos, kūrybingas ir valingas žmogus vis tiek gyvenime atranda savo vietą, kuri kartais dar net ir naudingiau Tautai ir Valstybei pakeičia buvusiąją įprastą. Kai Konfucijus, didžiausias to meto išminčius imperatoriškajame dvare neteko tarnybos, jo mokiniai sielojosi ir negalėjo suprasti, kodėl taip imperatorius pasielgė? Išminčius ramiai jiems paaiškino: „Kodėl Jūs taip sielojatės, kad Jūsų mokytojas neteko tarnybos? Padangė ilgai neturėjo Teisingo kelio. Dabar Dangus nori jį parodyti, Jūsų mokytoją paversdamas Varpu.“ (Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. V., 1994, p. 70).

Išėjęs iš „Mokslo Lietuvos“ Juozas Elekšis pasirinko kūrybos – eilėraščio, dainos ir giesmės kelią. Tą kelią pasirinkus jam pritarė ir gerasis jo namų Angelas, jo miela ir inteligentiška žmona Sofija. Ir Juozas tapo Varpu, skaidrinančiu Lietuvos padangę. Tik jau ne mokslo, o visos nepriklausomos Lietuvos valstybės mastu, siekdamas ją padaryti dvasingą ir dorą. Pasirinko ir patį efektyviausią džiaugsmingą metodą – eilėraštį, dainą ir giesmę. Daina ir giesmė – tai Tautos dvasios sparnai. Ne veltui Vincas Mykolaitis-Putinas, lietuviškos sielos žinovas, visada savo brolius lietuvius skatino: „Dainuokite, broliai! Teskamba daina, / Paliegusią širdį paguos ji viena. / Dainoj mes vieningi, dainoj mes savi. / Dainoj mes galingi, dainoj mes – LAISVI.“

Gimė Juozas Elekšis 1931 m. liepos 29 d. Lėlaičių kaime, Mažeikių rajone. 1952–1954 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute. Buvo paimtas į sovietinę kariuomenę (1954–1957). Grįžęs 1958 metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė 1961 metais. Mokytojavo Akmenės ir Mažeikių mokyklose. Vėliau dirbo įvairiose ūkinėse ir valdymo organizacijose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tapo vienu iš „Mokslo Lietuvos“ kūrėjų, atsakinguoju laikraščio sekretoriumi.

Be jau minėtų knygų parašė ir išleido dar 21 jo eilėraščių ir prozos rinkinius: „Aš mačiau“ (1995); „Nors minutę tylos“ (1995); „Širdyje pasiklysti gali“ (1995); „Takeliai tėvų čia susipynę“ (1998); „2000-jų miražai“ (2000); „Protėvių takas“ (2000); „Kur vedi, pagunda“ (2001); „Bažnytkaimio votyva“ (1998) – giesmių knyga, iš kurios buvo giedojama Romoje, Panteone; „Lietuvių globėjo Šv. Kazimiero votyva“ (2004); „Žemaitiška votyva“ (2006), „Toli, toli“ (2001); „Mūsų vasara. Meilės dainos“ (2003); „Iliuzijų valtelė“ (2005); „Dainų sietuva (2006); „Deimantinis tostas“ (2006), „Kas, mergaite, tau dainuos“(2009); „Rokunda (2010); „Kur vaikystės upės teka“ (2011); „Dainų upeliukas“ (kartu su bendr. Aloyzu Meškausku) (2013); „Čia mano žemė“ (2013); „Mėnesių darbai ir papročiai“ (2016). 385 Poeto eilėraščiams sukurtos melodijos; jie tapo dainomis. Juozo dainos mielos, linksmos, liūdnos ir populiarios – įtrauktos į daugiau nei 30 mėgėjų meno kolektyvų ir kelių profesionalių dainininkų koncertų repertuarus. Juozas Elekšis daugiausia bendradarbiavo su kompozitoriais Ipolitu Petrošiumi, Vilimu Malinausku, Raimondu Dievinu, Vitaliumi Petroniu, Andriumi Petrošiumi, Jurgiu Gaižausku, Vytautu Kurnicku, Pranu Škimeliu, Antanu Jonušu, Vaidevučiu Tautavičiumi, Vaclovu Jaru, Izolda Gulbiniene, Vilimu Malinausku, Sonata Tamašauskaite, Jonu Šukiu ir kitais. Visos Juozo dainos melodingos, lyriškos, labai artimos lietuvių liaudies dainoms, malonios kiekvieno lietuvio ausiai ir širdžiai. Skamba televizijoje ir radijuje Su Ipolitu Petrošiumi sukurta „Ainių daina“, įtraukta į populiarių dainų rinkinį „Padainuosim mes suėję“ (2010), Lietuvių kalbos instituto tarmių mokymo knygą (2013). 2016 metais kartu su Vilimu Malinausku poetas Juozas Elekšis sukūrė operetę „Laumės pirtyje“.

J. Elekšis kaip žurnalistas, rašantis Lietuvos istorijos, mokslo istorijos ir sveikatos apsaugos klausimais mielai bendradarbiavo su Lietuvos spauda. Jo straipsnių atrasime ne tik „Mokslo Lietuvoje“, „Gimtinėje“, „Lietuvos ryte“ ,bet ir „Lietuvos aide“. Čia jis daugiausiai publikavo straipsnių ir studijų Lietuvos istorijos klausimais. Grįžęs iš ekskursijos Ukrainoje, kur lankė lietuviškas pilis, jis parašė ir „Lietuvos aide“ publikavo išsamią studiją „Ukrainos pilių mūruose dar girdisi mūsų protėvių žingsnių aidai“, straipsnių apie Pasaulinę sveikatos organizaciją. Apie Lietuvos gyventojų sveikatą ir mitybą. Ypač šiltas jo straipsnis apie jo kolegės kūrėjos Birutės Silevičienės knygas ir jos eilėraščius, publikuotas dar visai neseniai (Lietuvos aidas, 2014, sausio 8, p. 5). Poetą, žurnalistą ir meno kūrėją Juozą Elekšį su „Lietuvos aidu“ sieja ir prof. Onos Voverienės, Birutės Silevičienės, Kazio Račkausko ir kitų autorių straipsniai „Lietuvos aide“ apie jo knygas ir jo gražią iškilią kūrėjo Asmenybę.

Juozas Elekšis – Žurnalistų sąjungos ir valstybės pripažintos meno kūrėjų asociacijos narys, Jungtinių Tautų, Pasaulio Sveikatos organizacijos, Sveikatos apsaugos ministerijos (2008), Tėvynės pažinimo draugijos (2008), Edvardo Šulaičio (Čikaga, 2011), Vinco Kudirkos publicistinio konkurso laureatas.

Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą į UAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą: LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.

 

Atgal