KULTŪRA
07 09. Medaliai Lietuvos karalaičiams
Vytautas Baškys
Lietuvos istorinių verčių viršūnėje: karalius Mindaugas, karalienė Morta, jų sūnūs – karalaičiai Ruklys ir Rupeikis. Nepriklausomybės atkūrimo metais ėmus rengti karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės atgimimą, šventinių renginių scenarijams reikėjo ne tik istorinių duomenų, bet ir vaizdinių iliustracijoms. Bendraujant su menininkais sukurta retorikos, vaizdinių kūrinių – istorija be atgarsio kultūroje negili.
Aptariant skulptoriaus J.Kalinausko ir dailininkės Linos Kalinauskaitės sukurtą medalį jubiliejiniams Saulės pergalės metams paprašiau dailininkę sukurti karalaičių Ruklio ir Rupeikio grafinį piešinį pagal Gvagninio kronikoje esančią iliustraciją. Tuomet ir gimė puikus piešinys, apie kurį rašyta str. „Patriotinis vyksmas romane ir gyvenime“ („Lietuvos aidas“ 2007 04 14). Dailininkė ir toliau domėjosi karalaičių įvaizdžiu, nūnai jos sukurti medaliai įprasmina karalaičius Ruklį ir Rupeikį dabartyje. Du mažosios plastikos kūriniai, kurių reverse karalaičiai ant žirgų.
Dailininkės-skulptorės L. Kalinauskaitės medaliai karalaičiams Rukliui ir Rupeikiui
Medalių siužete karalaičių atvaizdai papuošti senovės Romos karių šalmais. Iš kur tai?Atsargumas suklusta. Atsigręžus į paveldą – kūrinio siužetą pagrindžia istoriniai duomenys. Pirmas žinomas kūrinys karalaičiams pasirodo XVI a. Gvagninio kronikoje esančioje iliustracijoje. Joje karalaičiai su romėniškais šalmais primena lietuvių lankymąsi Romoje 1251 metais. Kai kurie šaltiniai mini, jog vyko ir karalius Mindaugas. Karalaičių šalmai galėjo būti dovana jiems, galbūt ir jie patys kartu vyko į Romą.
Kai kas gali paklausti, ar karalaičiai verti medalių, kokie jų nuopelnai, ar jie verti būti greta iškiliausių tautos asmenybių, kurioms kuriami medaliai? Į tai atsako istoriniai šaltiniai. 1254 metų oficialiame karaliaus Mindaugo laiške nurodyta karalaičių patarimas ir pritarimas Išmintingųjų tarybai. Tai tvirtas jų nuopelnas rūpinantis valstybės reikalais, kartu tai griauna Ipatijaus metraštyje užrašytas klastotes apie mažamečius. Laikas ir atida išgrynina tikrąsias vertes, prabyla į mus kultūros paveldu. Karalaičių buvimas prie Lietuvos karalystės sosto teikia dinastijai, kuri garsėja nuo didžiojo kunigaikščio Ringaudo, orumo, leidžia pasigėrėti mūsų valstybės istorine Lietuvos sosto aureole.
Medalyje karalaičių iškalbinga nuotaika perteikta subtiliais niuansais, liudija menininkės meistriškumą, gebėjimą išsakyti mintį, kurią galime iššifruoti. Abu karalaičiai prie tautos moralinių verčių. Vyresnysis Ruklys kaip Lietuvos sosto įpėdinis su skeptru, jis būsimas karo vadas ir karalius. Su tuo susieta ir antras jo vardas Gerstukas, kuris jam buvo suteiktas atsižvelgiant į Romos reikalavimus tvirtinant jį oficialiu sosto paveldėtojo titulu. Karalaitis Rupeikis – tautos rūpintojas su simboliniais vaidilos įvaizdžiais.
Medalio reverse pavaizduotas skambus istorijos atgarsis, karalaičių keliones kartu su tėvu karaliumi Mindaugu. Akistatoje – karo raitelių gyvenimo būdas modus vivendi primena ir apie garsųjį karių turnyrą prie Vorutos pilies. Šuoliuojantys žirgai, nepaprastai įtaiginga karalaičių laikysena. Jie netikėtame posūkyje jų rankų judesiai rodo tvirtą siekį apglėbti laikmečio jiems suteiktą karalaičių galią. Vaizdo retorika išreikšta raitelių veržlumu ir narsa amžių atodangoje apibendrina mūsų karo raitelių žygius laike ir erdvėje, atspindi pagarbą ir meilę mūsų protėviams, jų ryžtui savo krašto gynybai. Įspūdžiui sustiprinti medalio reverse jų apsiaustų klostės plaikstosi it amžių liepsnos vilnys ir užrašas „Praevaxicatrix vicissim historiae“ primena Lietuvą istorinių sprūdžių akivaizdoje.
Karalaičiai valingi ir žavūs, visada jaunatviški, apie juos sklando legendos ir primena nepaprastą tautos meilę karaliaus Mindaugo sūnums. Jie kaip tautos iškiliosios asmenybės savo gyvenimu paliko neišdildomą įspūdį. Jų vardų atgarsis daugelyje gražiausių Lietuvos vietų. Ypatinga vieta prie Neries–Šventosios santakos, kur supiltas Ruklių pilkalnis mena karalaičio vardą, jo kilmę, mūsų karo raitelių epochą. Greta pilkalnio Ruklos gyvenvietė, čia sklando legenda – karalaitis Ruklys nežuvo, išvengęs Treniotos smurto atvyko ir apsistojo gyvenvietėje prie Ruklio pilkalnio. Minties polėkiu čia regisi senovėje buvusi aukščiausio dievo Rūko (Uko, Ukapirmo) šventvietė. Ruklojeir dabar karalaičio Ruklio vardas budi, jo kaip karo vado įvaizdį mena Lietuvos kariuomenės mokomasis pulkas, karinis poligonas.
Turėdami šiuos medalius apie mūsų karalaičius galime pasakyti daugiau, nei užfiksuota šaltiniuose.Karalaičiai ant žirgų kartu su mūsų atmintimi veržiasi istorijos vingiais, įveikia klastas ir negandas. RašytojasJonas Užurkaapžvelgęs šuoliuojančius ant žirgų karalaičius tarė:„Iš gilios mūsų senovės raudonuojančių aušrų, genami istorijos audringų uraganų, ir toliau sėdėdami ant galingų, vario ir odos kamanomis balnotų žirgų, pergalingai šuoliuoja du karalaičiai. Vienas žirgas suklumpa, brolis svyra, tačiau šalimais šuoliuojantis brolis dar galingiau veržiasi... savo veržlumu suteikia jėgų ir brolio žirgui bei dar atkaklesnio ryžto savo broliui.... Kalavijai dar makštyse, bet tvirtos rankos laiko pavadžius, tvirtai laiko žirgus kaip kad ir visą karalystę...“ .
Žvelgdami į dailininkės-skulptorės L. Kalinauskaitės sukurtus medalius išties jaučiame įkvėpimą teikiantį jausmą. Nuoširdumas ir profesionalumas apibudina jos kūrybos ypatumą ir kviečia į kūrinį žiūrėti istorinių išgyvenimų apimtim. Karalaičiai – kiekvieno iš mūsų asmeninis ryšys su praeitimi, jie praturtina istorinį Lietuvos karalystės vertybių iždą. Šių dienų realybėje regime juos tautos herojų gretoje.
Atgal
