Kultūra
09 07. „Jaučiu didelę meilę žmonėm, noriu būti vilties vykdytoju“... Albumo „Stanislovas Kuzma“ sutiktuvių vakaras LDM Taikomosios dailės muziejuje
Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė
Vakaro svečiams ir kolegoms renkantis (ir vakaro metu) labai subtiliai savo kūrybos opusus skambino pianistas Egidijus Buožis, o ekrane buvo rodomi fotografo Algimanto Kunčiaus „Kino užrašų. 1979–1984“ fragmentai, kuriuose jaunas skulptorius Stanislovas su draugais laipo po pastolius prieš atidarant Nacionalinio dramos teatro jo „Mūzų šventę“, o operatoriaus kamera poetiškai slysta skulptoriaus trijų mūzų veidais, tai priartėja, aprėdama jas visas kartu ir atskeisdama jų didybę: stiprybę, ramybę, tragizmą ir grožį.
Kad ir kaip keista, tai pirmasis albumas apie Nacionalinės premijos laureatą, skulptorių Stanislovą Kuzmą, vieną iškiliausių Lietuvos skulptorių, tikrą savo amato profesionalą ir kartu prigimtinės išminties, labai žmogišką, šviesų žmogų. Albume per 80 svarbiausių skulptoriaus darbų fotografijų, kurias padarė fotomenininkas Arūnas Baltėnas, jų pasvarstymai apie kūrybą ir gyvenimą su dokumentinėmis nuotraukomis, dienoraščio ištraukos, ilgas kūrinių sąrašas: parodų eksponuotai, rodyti Lietuvos ir užsienio muziejuose, mažosios skulptūros-prizai, dovanos iš privačių kolekcijų, pastatytos viešosiose ir sakralinėse erdvėse, kaimų ir miestų bažnyčiose, pvz., „Prisikėlęs Kristus“ (Elektrėnai), „Švč. Marijos Mergelės dangun ėmimo“ kompozicija (Ignalina), „Nukryžiuotasis“ (Nida). Iš žinomiausių: jo atkurtos šventųjų statulos ant Vilniaus Arkikatedros stogo, Vilniaus „Vartų sargybinis“ Trakų g., „Šaulys“ – Šiauliuose ir Lietuvos laisvės memorialas Antakalnio kapinėse – „Pieta“. Antkapinės skulptūros, pvz., B. Almonaitytei, J. Ivanauskaitei, pasižymi ramybe ir švelnumu, idėjos adekvatumu, precižiška forma. Darbai įvairialypiai: realistiški ar abstraktūs. Iš metalo, akmens, plastiko, skardos: kalant, liejant, lipdant ar suvirinant.
Vienas naujausių Stanislovo Kuzmos darbų: balto marmuro Barbora Radvilaitė (sukurta pagal archeologo Vytauto Urbanavičiaus rekonstrukciją, tačiau labai primenanti Stanislovo Kuzmos žmoną Lidą) Taikomosios dailės muziejaus parodoje „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotr.
Albumo viršelyje – širdį primenantis dviejų žmonių judesys – ritualas, liudijantis dabartinę menininko kovą dėl savo gyvybės, kardiologams iš naujo atkuriant nuvargusią Lietuvos Michelangelo (taip vakaro metu jį pavadino kardiochirurgas Giedrius Uždavinys) širdį. Šis albumas būtent jiems ir dedikuotas: „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologams ir kardiochirurgams, visą mano gyvenimą ir kūrybos laiką gydantiems mano širdį, kovojantiems už mano gyvybę ir sveikatą“.
Kaip vakaro vedėja debiutavo radijo laidų apie kultūrą žurnalistė Jolanta Kryževičienė: „Tapsiu nedideliu siūlu, ant kurio bus suvertas vakaro vėrinys“... Pridursiu, ji puikiai „vėrė“ vakaro garbingų svečių puikias istorijas.
Leidyklos direktorius Raimondas Paknys atviravo: „Nors leidykla gyvuoja per 20 metų, pirmą kartą tiek daug šiltų žmonių susitelkė, kad paremtų ir išleistų šią knygą“. Tiesa, Kultūros rėmimo fondas parėmė tik iš antro karto, o Latga A irgi parėmė – iš karto nubalsavo vienbalsiai. Geras akstinas profesionaliai parengti leidinį buvo tai, kad Stanislovas Kuzma visiškai pasitikėjo leidyklos kolektyvu, pasakęs „darykit, ką norit“.
Stanislovas Kuzma, ištrūkęs į šį vakarą iš ligoninės, dėkojo daugybei žmonių, be kurių nebūtų knygos atsiradimo šventės: dėkojo draugams, kurie jį ir spaudė, ir rėmė. Knyga pateikia, parodo menininką, ko jis pats negalįs įvardint. „Man buvo gera patirtis – reikia pasitikėti... Padarydavau daug nuotraukų, o pamačiau, kad nieko nežinau apie skulptūros fotografiją, šis albumas yra atskiras meno kūrinys, beveik kaip paminklas. Man sunku susitaikyti gyvam esant... Skulptorius susijęs su tauta, žmonėm, ne tik su šeima, draugais. Kai tampi vienu kūnu su tauta, tik tada tampi skulptorium“.
„Adrenalino audra sukyla, ir pats nežinai, kaip tą padarai, pvz., Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro skulptūra 2003 m. Panevėžyje iškilo per devynis mėnesius... Jaučiu didelę meilę žmonėm, noriu būti vilties vykdytoju... Neužtenka gabumų, neužtenka pastangų, neužtenka prakaito. Nesu tos nuomonės, kad menininkas turi būti uždaras, intravertas. Menininkas turi išreikšti tą pasaulį, kuriame gyvena. Architektas yra skulptūrinio darbo kontūrai. Mano laimė, kad jie mane pašaukė. Niekad nejutau, kad turiu didelį talentą. Dėkoju Nasvyčiams, kurie mane pakvietė į skulptūros meną. Visi objektai susiję su asmenybėmis. Susitelkimas įvyksta, nežinia iš kur ta jėga ir energija. Puikūs meistrai: Vytautas Navickas ir Viktoras Solominas – be jų stiprių rankų darbai negalėjo būti net sumanyti. Lietuva kitaip atrodytų, jei dabartinių skulptorių energija būtų nukreipta į kūrybą. Jei skulptorius nedirba, jis išnyksta. O atstatyti reikės 100 metų, kad ji vėl atsirastų“.
Jaunas dailėtyrininkas Kęstutis Šapoka parašė įvadinį žodį. Vakare prisipažino, kad sutikdamas rašyti apie Stanislovą Kuzmą „leidosi į tam tikrą avantiūrą“, nes sovietinis 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio tyliojo modernizmo laikotarpis (socialinis užsakymas, užsakomoji skulptūra) jam buvęs tam tikras istorinis filtras, tuomet jis buvęs dar vaikas. Buvo sunku, nes nebuvo jokių rimtų studijų apie Stanislovą Kuzmą. Tai buvo iššūkis, „noras susigrumt su savim ir su medžiaga“.
Menotyrininkė Danutė Nedzinskienė, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje jis mokėsi nuo trylikos metų, auklėtoja, taigi antroji Stanislovo Kuzmos mama. Pirmiausia ji padėkojo Stanislovo gydytojams, kad jis yra čia, tiems, kurie paaukojo jam tą kraujo lašą, kad jis čia. „Atstovauju Čiurlionio menų mokyklai, tai pradžiai. Kai žiūriu į jo kūrybą, visur matau aidą tos pradžios – Stanislovo pabudimą... Pirmasis praregėjimas kaip skulptoriaus įvyko 1968 metais. Mums buvo svarbiau ne žinias teikti, o suvokti, kas mes esame, kur mūsų pašaukimas, ir jis šitai išgirdęs... Kai su tapytoju Vytautu Ciplijausku keliavom po Lietuvą, viename Liaudies meno muziejuje stovim prie tų Pietų – o Stasys sako: jei išdidinus tas skulptūras – koks būtų monumentas! Jis nuo mokyklos suolo buvo imlus ženklui, įspūdžiui, replikai... Žinote, kada žmogus tampa žmogumi? Kai mušdamas vaisių pažiūrėjo į dangų. Ne kartą jis tai sakęs M. K. Čiurlionio mokyklos salėje būsimiems menininkams. Yra nepaprasta laimė būti tarp savų. Daugelis Stanislovo skulptūrų išsibarstę po Lietuvą, po bažnyčias. Laiko pašaukimas. Tai atsakomybė, kuri vedė jį aukštyn. Ši knyga tik pradžia. Stasio kūryba liudija savo laiką – tragišką, permainingą. Iššaukti tokias gilias meditatyvines pajautas galima tik ribinėse situacijose. Tų situacijų, privedusių jį prie ribos, buvo ne viena. Situacijos, kurią matome ant knygos viršelio – gilyn ir aukštyn – toliau už liaudies meną. Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, nacionalinio premijos laureato, žodžiais „Visas lietuvių gyvenimas – ritualas“. Kiek gali prakalbinti medį, akmenį, liudiji tas šaknis, savo laiką.
1976 m. dėl saugumo spaudimo Stanislovas Kuzma buvo priverstas su šeima išvykti į Juknaičių tarybinį ūkį. Jis tuomet sakęs: „Raudona spalva erzina jaučius ir kalakutus, todėl gali erzinti ir žmones“. Buvęs jo pirmininkas vakare paliudijo, kad Kuzmos gyvenimas ir darbas tame ūkyje prašviesino tą laikmetį. Jie laukė išganymo iš dangaus ir žemės, o Kuzma tenykščius stebino darbštumu, dorumu. „Ką jis ten turėjo Vilniuje nusikalsti, kad čia turi medžius kapoti?“
Stanislovas Kuzma: „Braziūnas – iš jo išmokau čiupinėt molį. Stasiulevičius, Ciplijauskas mokė tapybos... Kas mes tokie esam ir kodėl tokie esam, mokė Čiurlionio meno mokykla, kita mokykla buvo Juknaičiai. Mano laimė, kad ten mane tinkamai priėmė... nors geras draugas a.a. Gibavičius perspėjo: ką tu darai, tu ten išnyksi“...
Algimantas Kunčius yra užfiksavęs daugybę fragmentų, kaip 1981 metais buvo atidengtos Akademinio dramos teatro trys mūzos. „Nei aš filmų kūrėjas, bet norėjau stebėt ir įsimint, parodyt, ką matau...“ Filmas gimė, kai viena ŠMC kuratorė sugalvojo padaryt to laikmečio apžvalgą. Fotografas išreiškė savo nuomonę – nuostabą dėl Antano Gudaičio, kuris ilsisi Rasose, palikimo neįvertinimo. „Gerai, kad ateina (t.y. sugrįžta išeivių menininkų kūryba) Vytautas Kasiulis, Arbit Blatas... Bet mums reikia taip pat susivokti ir pabaigti parodyti tai, ką turim. Sudėtinga būtų surengti Stanislovo parodą. Ši knyga ir yra jo darbų paroda, o A. Baltėnas – aukščiausios prabos fotografas, meistras“.
Skulptorius Nasvytis (vienas iš brolių) prisiminė tuos laikus, kaip Stanislovui gimė idėja sukurti tris Akademinio teatro mūzas, vėliau tapusias teatrinio meno simboliu. „Berods iš karto po Dailės akademijos baigimo jam buvo pasiūlyta dėstytojaut, o vakarais dar užkrauti kažkokie būreliai. Jis jam tada prasitaręs: „Jei gaučiau kokį užsakymą, spjaučiau į dėstytojavimą“. Pasiūlėm. Lipant Projektavimo instituto laiptais aukštyn jis dar nežinojo, tik kai priėjo prie stalo, tada ir nupaišė. Mums pasirodė įdomu. Nors vėliau norėta „sniat monaški“ (nuimti vienuoles), tačiau tuometinio Lietuvos CK sekretoriaus Griškevičiaus žodžiai „simpatiškos mergaitės“ buvę lemtingi, kad jos išliktų…
Po tų mūzų ir sekė Juknaičiai....
Skulptorius Gediminas Karalius. Prisiminė, kad Stanislovas Kuzma jį atrado, įvedė į Vilniaus Jeruzalę, kur jis galėjęs augti. „Stanislovas turi prigimtinę išmintį ir matymą... Sugebėjimą iš negalios, bėdos rasti išeitį ir paversti kūryba. Tas jo sugebėjimas nujaukinti bėdą... Asmens savybės ir kūrybos savybės yra susietos. Tai pirmiausia geranoriškumas, be pavydo“.
Gediminas Karalius šiuo metu yra Vytauto Didžiojo paminklo Trakuose iniciatorius. „Mes ateinam gimdami su prigimtimi, iš tėvų atsinešam kaip duotybę, galimybę vystytis, o iš aplinkos gaunam kultūrą, mokymą, kuris yra ko nors siekiamybė, kaip mes sugebam išsipainioti, ir yra menas“. Stanislovas jį išmokęs, kad esant kliūčiai, geriau ją apeiti ir nesivelti. O visa jo kūryba ilgesinga, siekiamybė kažko aukštesnio. „Tais laikais menas buvo didelė jėga, mes, dailės mokyklos mokiniai, bėgdavom iš pamokų į Parodų rūmus (dab. ŠMC) žiūrėt, ką Kuzma padarė: pvz., skulptūrėlę donorui. Ką dabar reikėtų padaryt, kad taip vaikai menu domėtųsi?“
„Jo menas yra ne noras nustebinti, o įgyvendinti jausmą ir mintį.... Iš mokytojo jis tapo mano kolega“.
Stanislovas Kuzma. „Koks didelis buvo gyvenimas, į vieną vakarą jo nesutalpinsi... Apie kiekvieną iš čia esančių daug ką galėčiau pasakyti. Kas pavaizduota knygos viršelyje? Žilvino virsmas į žmogų. Vilniaus Jeruzalėje alksnynas buvo toks kreivas. Aš jį nudaigojau. 13 kv. m. plote pastačiau, nuolat griūdavo, nuduždavo, galų gale mano sūnus išliejo iš bronzos ir atvežė čia, o Žilvino replės – Juknaičiuose.
Seimo narys Julius Dautartas. Prisiminė, kaip iniciavo LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro paminklo statybą (2003 m.) Panevėžyje, kai buvo teatro režisierius, o ne Seimo narys. Medžiagos kainavo 200 000, kai tuo tarpu Mindaugo paminklo – du milijonus... Kuo išskirtinis Stanislovas Kuzma? Sugebėjimu viską matyti meilės šviesa. Ir pacitavo 90-os psalmės 12–17 eilutes: „Padėk mums, Viešpatie, skaičiuot savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį ir rankų darbą palaimink“....
Prof. Marcinkevičiaus ir Sirvydo bei visų kardiologų vardu pasisakė Giedrius Uždavinys. Jo nuomone, nė kiek ne mažiau svarbus kūrinys, kad ir nepatekęs į albumą, yra Stanislovo kova už savo gyvenimą ir gebėjimas matyti pasaulį gerumo šviesoje. Stanislovas Kuzma, lietuviškasis Michelangelas, yra tikrasis jų darbo prasmės simbolis.
Daugybė kitų kolegų, bičiulių nešė gėles, sakė kalbas, laukė eilėje autografo, visi buvo pavaišinti, sušildyti tą šaltą vasario pirmosios vakarą.
Atgal
.jpg)
