Kultūra
07 31. Švedofoniškas suomių rokas. Runų raganiškas kraujas
Dr. Elina Naujokaitienė
Astra švedofobiška. Blues Sections, Wigvam—švedų kalba atliekančios roką suomiškos grupės. Jos irgi tobulina literatūrinę kalbą. Paulo Oxley grupė jungia britus su švedų kalba mąstančiais atlikėjais. Tammissari klesti 1980 metais. Grupė Goog Evening Manchester atlieka anglų kalba. Maitvanagiai nepelnė net tikybos. Alando archipelagas panašiai skamba 1980, o grupė Dreadine transformuojasi į Pietaraasi,-- kas ciesoriaus tas ciesoriui. Švediškas liežuvis jau pinasi. Place forumo reggae, turnė po Suomiją ir Europą. Švedofoniškas suomių rokas yra ne kas kita kaip parodija. Victoras Hurmio kaip tik ir atlieka tokias parodijas. Dar juokingiau - provincijos dialektai. Nuvytę jurginai. Country rokas įkvepia ir Jane Mas—kaimyninius amerikoniukus prancūzus. Turbūt ir palyti gali pinigais. Galima pabūti ir pagarbinti—vištų pinigai. Tėvelis viską kaip apkėtęs. Daug dūmoja apie žąsiną moliūgą. Kokia gi ta krikšto kultūra Švedijoje ir kaimyninėje Suomijoje? Žvakei ir tai reikia duoti valgyti. Švedų dvasininkai galvoja, kad pats dievas galėjo neduoti nė paukštelio, o dabar toks yra. Janas Bergmanas, amžina jo atmintis. Švedija garsi nebent tokiais moderniais XVIII a. rašytojas kaip Emanuelis Swedenborgas. Modernus politinis ir religinis pasirodymas švedams – tai pirmiausia žiemos karas, kurio metu jie perskaito viską. Kuo alsuoja Paryžius. Reikia švedėms gero auklėjimo, ir ypač aukštojo mokslo. Ir dar ne šios žemės. Mokslas, intelektualumas, religija, kur stigmatizuojama buržuazija. Raudonasis kabinetas, kuriame eina iš proto Strindbergas primena uždarus prancūzų laiškus. Kas duoda toną? Orkestrui – Tėvas. Žvakė lange, natūralistinės manieros, moters psichėja? Tėvą apvertė vien magija, todėl švedų tekstai nepaskaitomi, tai tiktai magijos, meilės meno kalba. Dažnai – ištisai prancūzų arba Šiaurės gotika. Riterinė. Švedų šventas Raštas alsuoja Prancūzija. Su niekuo nesiskaitoma, alsuojama tik pinigais, kiekviena rožė nuausta iš dolerių. Primityvūs gotai ir vikingai siūlo edas ir skaldus. Danų romantikai turi tokią pačią ramią liturgijų bažnyčią. Juos arba erškėčiai. Baisios velnio močios. Patriotinės poemos dar atranda ir gražią muziką. Erškėtuogė ir Sara pasakoja apie senus nepastebimus atėniečius. Moterų teatro modernizmas, esprit suédoise, kur krikščioniškas idealizmas atranda savo nebūtį. Carolins freskos, kur pagonybė turi savo ateitį. Ledinis Baudelaire‘as siūlo savo auklėjimo stilių. Regionalistinės Jeruzalės diptikai su žąsiaganiais dar turi ir europinį atgarsį. Folkloro fantazijos primena, kad vaikai – dar žmogiškos būtybės, o sendami pavirsta monstrais. Nykštukai, burtininkai nepopupuliarūs, nes atmetami kaip proletariniai, nors kovoja už demokratiją, solidarumą, laisvę. Išgąsčio mistika pilna dvilypumo simbolių. Autodidaktinė tauta išėjusi iš nepamalonintos darbininkijos kastos. Nutinka taip , kad liaudinis stilius nebepajėgia atkirsti gyvenimo kaip universitete nuo literatūros. Siurrealistinio atspalvio freskos, -- visa rodo, kaip kentėta ir tremta su kalba, bet pati literatūra liko – čia pat, gal ir tolėliau. Aktoriai su giljotina nepasikorė, o Nilsas kur nors nuskridęs dar ir susipažino. Eyvindas Johnsonas į dangų per priešą nebesikreipė. Neapykantoje persunktoje žemėje ne vienas švedų literatas tiesiog negalėjo išbūti. Kiek veneciškų veidrodžių. Harry Martinsonas savęs vien gėlėmis nešėrė. Akių nesupūdė, Vilhelmas Mobergas ieškojo valstiečių-kareivių su savo meilės lyrizmu. Arthuras Lundkvistas apnuogino gyvenimą ir iš visur padvelkė laisvos dvasios vėjai, kaip Hjalmaro Gullbergo. Visa gamta kaip išrišta kalba apie akis ir lūpas. Vitališkose išgąsčio poemose. Demoiselles von Pahlen laukia it kokios Paryžiaus proletarės. Eriką Lindegreną papildė nebent amerikietiškas egzistencializmas. Taip dešimtmečiais gyvenimas tęsiasi su universitetiniu dekadansu. Ypač Upsaloje. Apnuogino knygos gyvenimą ir visur padvelkė laisvos spalvos. Kafkos, Sartre‘o kritinis pesimizmas padvelkė veiksmo mistika. Tomas Transtromeris jau galėjo pasipuikuoti kaip poetas simbolizmu ir siurrealizmu. Sara Lindman, tikėjimas, sudėtas į knygą. Larsas Gyllenstenas – kurtuziniai bepročiai, patys kaip reikalas nė nerašę. Kovojanti Larso Forrsellio estetika. Švedija save gerbia parkais ir himnais. Stigas Claessonas pamiršta ideologiją, bet mėgsta manifestus. Eksperimentiniai hibridai su debatų knygomis ir romanais, Vietnamo karo išprovokuoti šokai. Pseudo dokumentinės satyros—P. C. Jersidas mato, kad iš aikščių nieko nesulauksi ir paliktas ramybėje sėdi namie ir rašo. Peras Wastebrgas dar išverkia prancūziškų romanų, su afrikiečių tauta, juodojo sąrašo kolonializmu, mažumų reportažais (Norrland). Numiręs bitininkas bylo kaip sniaukrojantis kapitalizmas. Judo kumščiai apšviestame mieste, Kalėdinės oracijos (Goran Tunstrom), Wijmarko Bestabėja, gyvas individas. Sumurdytas kaip šuo. Išbudinta drąsa žudyti – courage de tuer. Smurto klimatas, morbidiška metaforinė poezija. Nekonfliuojančios srovės, kur edukacija pagerinama sekuliarizuojant kultūra. Seni šio švedo periodai it iš viduramžių, kur standartizuota švedų kalba dar orientuojasi į XVI a. Bibliją. Selma Lagerlof, Emigrantai,-- tai jų lageriai. Runų akmenys su vikingų kultūra, krikščionių kryžiais, naratyvine mitų logika, religinis legalių tekstų moralumas. Sustruktūrinta edukacija, kur svarbiausia – goticizmo ideologija. Švedų krikščioniška teologija –spaustuvėje. Beraščiai švedų vaikai imasi romanuose meilės magijos. Šiuo metu labai išpopuliarėjo vokiško sukirpimo detektyviniai romanai. Kurtas Wallanderis, Henningas Mankellis komunikuoja kaip švedų intelektualai. Willy Kyrklundas turi savo skaitytojus dešiniuosius, kurie jau veteranai. Bendictas Zilliacus galvoja apie visų prancūzų sūnų stilių, kai kurie romanai netgi tampa bestseleriais. Modernieji – Gosta Agrenas, Wava Sturmeris atrodo taip, kaip išsijudinę iš vietos Švedijoje. Ostroboniškas popsas kaip ABBA arba Prancūzijos žvaigždžių akademija. Viskas susiję su runų krauju.
Atgal
.jpg)
