VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

06 15. Festivalis „Taraso aušros“

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

 

Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė gydytoja Natalija Šertvytienė organizuoja daug įvairiausių renginių, kuriuose gausu ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių bei kitų tautų atstovų. N. Šertvytienė – ne tik puiki organizatorė, bet ir žinoma medikė. Jau buvo rašyta, kad prieš keletą metų ji buvo pripažinta geriausia Vilniaus miesto gydytoja, o šiais, 2012 metais Natalijai Šertvytienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas.

 

Prieš renginį Tautinių bendrijų namų salėje. Pirmoji eilėje iš kairės sėdi: Ukrainos ambasados patarėjas dr. Sergijus Popikas, Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukarinos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenko, Marijka Popik, Ruslana Popik ir ambasados darbuotojas Anatolij Karpjak. Antroje eilėje – Leonora Zapereckienė, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Edvardas Macijauskas, biologė Danutė Kezienė

Iš visų N. Šertvytienės suorganizuotų renginių, sulaukusių nemaža dėmesio Lietuvos periodikoje, itin išsiskiria renginiai skirti Ukrainos dvasios milžinui – poetui, dailininkui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (1814 03 09–1861 03 10), minint jo gimimo ar mirties datas.

Ukrainos literatūros klasikas Ivanas Franko (1856–1916), 1914 m. kalbėdamas T. Ševčenkos jubiliejuje pasakė:

 „Jis buvo kaimiečio vaikas ir tapo dvasios karalystės valdovu, jis buvo baudžiauninkas ir tapo žmonijos kultūros milžinu, jis buvo savamokslis ir parodė profesoriams ir knyginiams mokslininkams naujus šviesius, ir laisvus kelius. Dešimt metų jis kentė carinės armijos muštrą, o dėl Rusijos laisvės padarė daugiau negu dešimt nenugalimų armijų. Likimas persekiojo jį, kaip įmanydamas, tačiau neįstengė jo sielos aukso paversti geležimi neįstengė jo meilės žmonėms paversti neapykanta ir didyste. Likimas negailėjo jam kentėjimų.... Gražiausią ir vertingiausią lobį likimas jam davė tik po mirties – nemirtingą šlovę, ir vis pražįstantį džiaugsmą, kurį milijonuose žmonių širdžių nuolatos žadina jo kūryba: iš naujo vis gilintis, nagrinėti, prisiliesti prie jo darbų. Toksai buvo ir tebėra mums ukrainiečiams Tarasas Ševčenka“. 

Ukrainiečiams labai svarbios T. Ševčenkos gimimo ir mirties datos, tačiau itin prasminga  gegužės 22-oji – tai T. Ševčenkos perlaidojimo diena. Kaip pasakoja N. Šertvytienė, T. Ševčenkos perlaidojimas Ukrainoje tapo kovos už Nepriklausomybę simboliu. Sovietmečiu gegužės 22-ąją buvo uždrausta rinktis prie T. Ševčenkos paminklų: bijota patriotinių kalbų.

T. Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Peterburge, ten palaidotas. Jo bičiuliai 7 km nešė T. Ševčenkos karstą į Smolensko kapines. 1861 m. gegužės 10 d. (pagal seną kalendorių, o pagal naują gegužės 22-ą ) perlaidotas Kaneve (Ukrainoje), netoli Kijevo.

Taraso Ševčenkos palaikai sugrįžo į Ukrainą

Jaunas dailininkas, artimas T. Ševčenkos bičiulis, Grigorijus Čestakivskis kartu su poeto draugais pradėjo rūpintis jo perlaidojimu Ukrainoje. Tačiau tik balandžio pabaigoje pavyko gauti leidimą. Balandžio 26 d. karstas su T. Ševčenkos palaikais buvo iškastas, įdėtas naują karstą, ir į švininį karstą (tad buvo trys karstai) ir nuvežtas į Maskvą. Čia T. Ševčenkai pagarba atiduota Tichono cerkvėje Arbate. Visuomenei atsisveikinus, buvo rengiamasi tolimai kelionei į Ukrainą. Pagamintas specialus vežimas, kurį traukė arkliai.

Karstas su T. Ševčenkos palaikais į Kijevą buvo vežamas per  žymių etmonatų sostines (Tulą, Guchyvą, Baturiną, Nižyną, Zalisją, Brovary). Visi keliai pilni žmonių – laukė procesijos atiduoti pagarbą.

 

Svečiai – pirmojo festivalio „Taraso aušros“ atlikėjai. Iš dešinės:  Olegas Didenko – Ukrainos kazokų generolas („osavul“) – renginio vedėjas, solistės Olena Nesterovič (Ryga) ir Olesia Litnevska (Talinas), Valerijus Poltavec – kazokų pulkininkas, jo žmona Nina Poltavec, kazokė Liudmila, jos vyras Aleksandras Telekas –  ukrainiečių kazokų generolas ir Poltavos filharmonijos artistas kazokas Jurijus Klimenko

 

Gegužės 6 d. pasiekta netoli Brovary esanti Mikilska Slobitka. Čia suvažiavo gausybė žmonių iš Kijevo, Taraso Ševčenkos giminės. Prie karsto apie šį dvasios galiūną, jo veiklą kalbėta keturiomis kalbomis: ukrainiečių, rusų, lenkų ir serbų. Laukta generalgubernatoriaus kunigaikščio Vasilčikovo leidimo įvežti karstą į Kijevą – caro valdžiai T. Ševenka miręs kėlė dar didesnį pavojų.

T. Ševčenkos giminaitis Bartolomėjus Ševčenka ir kunigas Petro Lebedyncevas nuvyko pas kunigaikštį ir gavo leidimą pašarvoti poetą tik Kijevo pakraštyje esančioje Roždestvensko (Kristaus Gimimo) cerkvėje (Pašto aikštėje). Tada ukrainiečiai studentai patys, vietoje arklių, 5 km. vežė T. Ševčenkos palaikus. Atvežė vėlai vakare. Tačiau visur buvo daug policijos, nebuvo galima sakyti kalbų, žandarams baimę sukėlė net moters atneštas erškėtrožių vainikas.

Visi giminės ir draugai ėmė galvoti kur laidoti. Siūlytos trys vietos: Ščeko skardis, Askoldo kapas arba Vydubickio vienuolynas (pasak legendą Kijevo miestą įkūrė broliai Kij, Šček ir Choriv bei sesuo Lybid). Tačiau T. Ševčenkos jaunas draugas G. Čestakivskis kalbėjo apie Kanevą. Ir visi sutiko – nes suprato, kad ši vieta atitinka Taraso Ševčenkos kūrinį „Testamentą“.

Gegužės 7 d. karstą ant pečių nunešė į laivą. Sunkų švino karstą nešė sustodami, pasikeisdami. Kiekviename sustojime buvo skaitoma Evangelija, po to kalbama apie T. Ševčenką, jo veiklos svarbą ne tik Ukrainai, bet ir pasauliui. Paskutinėj stotelėj daug kalbėjo Michailas Čalyj, vėliau tapęs T. Ševčenkos biografu.

Laive buvo Taraso Ševčenkos broliai, sesuo, jo draugai Grigorijus Čestakivskis ir Aleksandras Lazarevskis, daug Kijevo universiteto studentų, vėliau tapusių Ukrainos kultūros korifėjais, tai Michailas Staryckis, Tadejus Rylskis, Mykola Lysenko ir kt.

Nuo gausaus nesibaigiančio lietaus upė buvo patvinusi, kad, atplaukę į Kanevą, negalėjo prisišvartuoti, įkelti karstą į plaustą, nes jis buvo perdaug sunkus, tad į pakrantę per vandenį tempė vežimu. Sunkiai užnešė karstą į slidaus molingo skardžiaus viršūnę... Studentai iškasė kapo duobę. Gegužės 10 d. (naujuoju stiliumi gegužės 22 d.) vyko laidotuvės. Dalyvavo gausybė žmonių. Atsisveikinta įvairiomis kalbomis. Ir po laidotuvių Kaneve rinkosi žmonės, juos traukte traukė kapas (ilgą laiką kapą saugojo Grigorijus Čestakivskis). Atėję jie kalbėdavosi apie savo sunkią padėtį, guosdavosi. Tai caro valdžiai kėlė neramumą. Praėjus dviems metams po T. Ševčenkos mirties, t. y. 1863 metais, buvo išleistas Valujevo įsakymas dėl ukrainiečių kalbos uždraudimo.

Gegužės 22-oji tapo svarbia ukrainiečių tautai diena. Ukrainiečiai ėmė rinktis į Kanevą prie T. Ševčenkos kapo arba prie jo paminklų. Jeigu T. Ševčenkos gimimo ir mirties dienas dar leido minėti, tai gegužės 22-ąją caro valdžia uždraudė ukrainiečiams burtis. Todėl gegužės 22 d. tapo viena svarbiausių nacionalinės Ukrainos istorijoje dienų – kovos už Ukrainą simbolis, tai šventa Ukrainai diena.

T. Ševčenkos minėjimai Lietuvoje

Lietuvoje T. Ševčenka minėtas kovo mėnesį, bet tuo metu švenčiama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo data – kovo 11-oji. Tad T. Ševčenkos renginiai, pasak N. Šertvytienės, tarsi paskęsta tarp tų svarbių Lietuvos valstybingumo minėjimų. Todėl norima, kad dėmesys būtų sutelktas T. Ševčenkai. Ir tam puiki data – gegužės 22-oji – jo perlaidojimo Ukrainoje diena. Renginiai kovo mėnesyje, kaip planuoja Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė N. Šertvytienė, būtų daugiau akademinio pobūdžio: paskaitos, filmai, parodos, T. Ševčenkos ryšių su kitomis tautomis tyrinėjimas. O gegužės 22-oji taptų ukrainiečių išeivių Europoje (ten T. Ševčenka minimas kovo mėnesį) subūrimas Lietuvoje. Iki šiol, kaip pasakoja N. Šertvytienė, į šventes kviestasi daugiausia iš Ukrainos, 2012 m. gegužės 19 d. pirmąsyk pabandyta švęsti platesniu mastu.

Kvietimu į T. Ševčenkai skirtą festivalį „Taraso aušros“ susidomėjo ukrainiečiai gyvenantys daugelyje Europos šalių, deja, dėl ekonominių priežasčių negalėjo atvykti. N. Šertvytienė tikisi, kad pavykęs festivalis, sudomins Lietuvos ir Ukrainos atsakingus darbuotojus ir kitąmet festivalis nuskambės labai plačiai.

2012 m. gegužės 19 d. renginys

2012 m. gegužės 19 d. į pirmąjį Vilniaus ukrainiečių bendrijos organizuotą festivalį „Taraso aušros“ Tautinių bendrijų namuose, minint T. Ševčenkos perlaidojimą Ukrainoje, atvyko atlikėjų delegacija „Kazokų garbė“ iš Poltavos, dainininkės iš Latvijos, Estijos. Tai tarptautinių dainų konkursų laureatai, vadovaujantys specialistai Poltavos filharmonijoje kazokai Sergiejus Sošinas ir Jurijus Klimenko, žinomas artistas, ukrainiečių kazokų generolas („chorunžij“) Aleksandras Telekas su žmona kazoke Liudmila, Nina Poltavec su vyru Valerijumi Poltavec – kazokų pulkininku; dainininkės iš Talino (Olesia Litnevska) ir Rygos (Olena Nesterovič). Lietuvos ukrainiečius atstovavo Jurijus Čiornyj, pritariant gitarai atlikęs muzikinį kūrinį. Renginį sumaniai vedė  Olegas Didenko – Ukrainos kazokų generolas („osavul“), Ukrainos kazokų hetmano padėjėjas nacionalinio – patriotinio auklėjimo srityje.

Atlikėjai į salę atėjo nešini „karavajais“ – specialiais pyragais, kuriuos įteikė Ypatingajam ir Įgaliotajam Ukrainos ambasadoriui Lietuvos Respublikoje Valerijui Žovtenko ir Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkei Natalijai Šertvytienei. Paskui supjaustytu pyragu buvo pavaišintas kiekvienas renginio dalyvis.

Lietuviai ir kitų tautų atstovai buvo nustebinti ne tik unikaliais balsais atliekamomis ukrainiečių dainomis, bet ir kazokų apranga. Manau, nuo gausių aplodismentų ne vienam įskaudo delnai.

Be muzikinių kūrinių svečiai iš Poltavos įtekė specialius kazokų garbės raštus Ukrainos ambasadoriui Lietuvoje Valerijui Žovtenko, kultūros atašė Olenai Masnevai, Vilniaus ukrainiečių bendrijai, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkei Natalijai Šertvytienei  ir dar devyniems draugijos nariams: Jurijui Pankivui ir jo sūnui Orestui Pankivui, Ihoriui Mukovozui, Jurijui Čornyj, Ihoriui Ivanecui, Oleksai Poltavecui, Lidijai Cholčevai, Viktorijai Korvel ir Jaroslavui Pacholčyšinui.

O svečiai į namus išsiveš padėkos raštus bei gėles, gautas iš ambasadoriaus rankų.

Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė pasveikino Nataliją Šertvytienę gavusią Lietuvos Nusipelniusios gydytojos vardą.

T. Ševčenkos vardo įamžinimas Lietuvoje

Kalbant apie renginį T. Ševčenkai, verta prisiminti jo įamžinimo pėdsakus Vilniuje: Taraso Ševčenkos atminimą garsina jo vardu pavadinta gatvė, jo atminimą įamžino 1961 m. atidengta paminklinė lenta Vilniaus universitete prie Istorijos fakulteto sienos, liudijanti, kad T. Ševčenka mokėsi tapybos pas profesorių Joną Rustemą(1762–1835).

2004 m. kovo  9 d. dar viena paminklinė lenta buvo atidengta Pilies gatvėje prie 10 numeriu pažymėto namo (čia  T. Ševčenka gyveno nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo 19 d.). Ją pašventino Graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM.Keletą dešimtmečių Vilniuje, A. Puškino muziejuje yra speciali, nors ir nedidelė T. Ševčenkos gyvenimui ir kūrybai skirta ekspozicija

2006 m. gegužės 3–4 d. Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenka, darbo vizitu lankydamasis Vilniuje, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atidarė Taraso Ševčenkos auditoriją, kuriai nemaža ukrainistikos (knygų, bukletų, albumų) padovanojusi šio straipsnio autorė.

2011 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje esančiame skvereatidengtas paminklas Tarasui Ševčenkai, kurį spalio 21 d. jį pašventino Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Pavlo Jachimecas OSBM. Dera pastebėti, kad tai jau antras paminklas ukrainiečiams. Pirmasis paminklas, skirtas vienuoliams bazilijonams, pastatytas prie Bazilionų vidurinės mokyklos (Šiaulių r.) atidengtas ir pašventintas 2009 m. spalio 9 d. Šis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtas beveik 4 metrų aukščio ąžuolinis paminklas (skulptorė Birute Kasperavičienė) pastatytas Bazilionų vidurinės mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio iniciatyva...

Priminsime, kad  Vilniuje 1861 m. pasirodė pirmieji T. Ševčenkos kūrinių vertimai, bet tai buvo vertimai į lenkų kalbą. Plečiantis žinioms apie T. Ševčenką, gausėjo  jo gerbėjų. Ir  1883 m. Garliavoje susibūrė T. Ševčenkos kūrybos mylėtojų draugija (J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kt.).

Pirmuoju T. Ševčenkos eilių vertėju tapo J. Andziulaitis: 1885 m. „Aušroje“, 1886 m.  „Nemuno sarge“, 1887 m. „Lietuviškajame balse“  pasirodė T. Ševčenkos kūriniai lietuvių kalba.

Vėliau žymiausiu populiarintoju tapo Liudas Gira, 1912 m. Seinuose išleidęs  knygelę „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“. Jam priklauso ir pirmosios poeto gyvenimo ir veiklos apžvalgos lietuviškoje spaudoje.

Sovietmečiu išleista keletas T. Ševčenkos poezijos rinkinių (1952, 1955, 1961 m.), kur jo posmus vertė Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kiti (Garsųjį, daina tapusį eilėraštį „Platusis Dniepras šniokščia ūžia“, kurį dvidešimt trejų metų poetas sukūrė Peterburge (1837 m.), išvertė Aleksys Churginas). Apie T. Ševčenkos ryšius su Lietuva yra rašęs Kostas Korsakas.

 O  Lietuvoje leistos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ vienas tomų, pasirodęs 1988 m., skirtas garsiesiems Ukrainos literatūros korifėjams Tarasui Ševčenkai, Ivanui Franko ir Lesiai Ukrainkai. Minėtą tomą sudarė Birutė Masionienė (1940 10 24–1996 08 02).

Ukrainiečiai džiaugiasi, kad į jų renginius vis dažniau apsilanko lietuviai mokslininkai. Kartu tai liudijimas, kad Vilniaus ukrainiečių draugija geba burti ne tik ukrainiečius, bet ir lietuvius bei kitų tautų žmones ir geba deramai pagerbti savo tautos didvyrius – dvasios milžinus.

Atgal