VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

09 27. Lietuvių kultūros šaknys - gamtojauta

Lidija Veličkaitė

Kiek čia tėra tos mano Lietuvos?

Trakų pilis, pajūris, Vilnius, Švėkšna...

Dar akmenuotas duburys

Ašvos,

Dar gandro lizdas

Ir triukšmingas kėkštas! 

------------------------------

Ir man čia

Visko visko - į valias!

Ir nieko man iš svetimų nereikia.

Manęs netraukia

Svetimi keliai-

Aš- savo Lietuvos,

Aš- kaimo vaikas!

 

Tai poetės Birutės Lengvenienės eilės, kviečiančios į Palangoje vykstančią kasmetinę šešioliktąją (su vienų metų pertrauka) Lietuvos moterų lygos (LML) konferenciją „Moterys ir politika“, organizuotą kartu su Lietuvai pagražinti draugija (LPD) rugsėjo 1- 4 d. Deja, poetė Birutė Lengvenienė neateis, nepasirodys ir neskaitys savo eilių. Nepilni metai kai ji atsisveikino su šiuo pasauliu, palikdama mums devyniolika parašytų knygų. Vilniečiai, vykdami į konferenciją, užsuko į Rietavą, aplankė poetės kapą, jos vyro Petro Lengvenio pakviesti užėjo į jos namuose įrengtą poetės atminimo muziejų. Jau ne pirmą kartą važiuodami į Palangą aplankome Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų.

Renginys vyko Palangoje Vilniaus universiteto konferencijų, seminarų ir poilsio centre „Romuva“. Dalyviai (daugiausia moterys) atvyko iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Druskininkų, Kaišiadorių, Elektrėnų ir Kazlų Rūdos miestų. Kovo 11 - osios signatarės Romualdos Hofertienės iniciatyva renginyje dalyvavo trys Baltarusijos demokratinio judėjimo atstovai. Rugsėjo 2 dieną „Romuvos“ svetainėje vyko šventiška poezijos ir dainų vakaronė. LML pirmininkė prof. Ona Voverienė pasveikino visus taip gausiai susirinkusius į šią šventę, palinkėjo kiekvienam tapti kariu už lietuvybės išlikimą Lietuvoje. Gausiame būryje dalyvaujančių poetų ir poečių pirmininkė įžiūri labai didelę jėgą-kuriantį žmogų, kurio žodis galingesnis už ginklą.

Prieš pradėdamas skaityti savo eiles, poetas Juozas Elekšis priminė šių metų patriotinio jaunimo Kovo 11-osios eiseną (deja, kažkam akmeniu užkliuvusią), kurioje ėjusios mergaitės vis siūlė apsikabinti už Lietuvą. Poetui buvo malonu, kad tiek daug jaunimo reiškė savo meilę Tėvynei ir Žmogui. Ir jo skaitytos eilės skirtos Lietuvai, Vilniui, protėviams ir gimtajai kalbai. Kalinė ir poetė Anastazija Kanoverskytė- Sučylienė renginiui parinko savo eilėraštį „Erškėčių paukštis“. Savo kūrybos eilėraščius apie Lietuvą ir tauriausią mūsų turtą- kalbą deklamavo poetas Albinas Slavickas. Aktorė Alvyda Čepaitytė įspūdingai paskaitė lietuvių klasikų eilių. Poetė Elena Dekaminavičienė eilėmis priminė jūrą ir rudenį. Pakviestas į renginį, baltarusių poetas Igoris Orlovas perskaitė eilę poezijos posmų apie savo gimtos šalies dabartinį režimą. Elena Kukienė iš Panevėžio pakiliai deklamavo „Apie Mamą“, „Lašelis laše“ ir „Noriu padėkoti“. Poetė iš Kauno, Saulutė  (Genovaitė Markauskaitė) siūlė perteikti gėrį vaikams skaitydama eilėraščius „Gėlėta vaikystė“ ir „Kol žemė nesudužo“. Poetės- klaipėdietė soc. m. dr. Jūratė Sučylaitė, vilnietė Zita Čepulytė, Onutė Šakienė iš Elektrėnų, Žemaitijos rašytojų bendrijos pirmininkė Virginija Kairienė savo nepakartojamais eilėraščiais džiugino vakaro svečius. O miela Roma iš Elektrėnų uždainavo- „Oi vėlus vėlus vakarėlis“ prie jos prisijungė ir visi dalyvavusieji.

Kitą- rugsėjo 3- iąją dieną iš pat ryto prasidėjusią konferenciją netikėtai paįvairino aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Birutės Lengvenienės dukros aktorei padovanojo paskutiniąją motinos išleistą knygą „Vėlyvoji gervuogė“, iš kurios ji perskaitė keletą eilėraščių.

Konferenciją vedusi  prof. Ona Voverienė pasveikino dalyvius, siūlė pasidalinti mintimis apie miesto ir kaimo kultūros sąsajas ir raidos perspektyvas. Dėkodama už aktualias mintis, kaunietė LML narė Meilė Asanavičienė apjuosė profesorę Oną Voverienę tautine juosta. Tėvynės pažinimo draugijos pirmininko pavaduotojas Aurelijus Noruševičius pasveikino renginio dalyvius, draugijos pirmininko dr. Kazio Račkausko, Kauno skyriaus pirmininkės Irenos Eigelienės, Nepriklausomų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago vardu ir palinkėjo naujų dvasinių potyrių. Baltarusijos demokratinio judėjimo atstovė Tatjana Zelko padėkojo už pakvietimą, perdavė sveikinimus iš savo šalies, papasakojo apie dabartinę situaciją ir išreiškė viltį, kad ir jie sulauks šviesesnės ateities.

Pirmasis konferencijos pranešėjas LR Mokslo akademijos korespondentas, prof. Romualdas Grigas nusikėlė į gilią praeitį, aiškindamas mūsų prigimtinius dalykus- gamtojausminį tikėjimą, kuris yra mus paženklinęs ir teigiama, ir neigiama prasme. Senosios civilizacijos- Šumerų, Babilono, Asirų, Egipto, o ir Romos imperija buvo grindžiamos urbanistine kultūra. Sunkiai ir už mažą atlygį dirbdami jų gyventojai statė miestus, pilis, rūmus, vystė ūkį, gamino daug prabangos dalykų. Tuo tarpu mūsų baltiškoji istorija, ką rodo iškasenos, mūsų protėviai siekė harmonijos ir visuotinės gerovės. Istorijos tėvas Herodotas 400 m. prieš Kristų charakterizavo mūsų tuometinių protėvių arealą, kuris buvo nuo Baltosios iki Azovo jūros, kad tai civilizacija, grindžiama dvasinės kultūros principais. Matyt, Herodotui buvo įkyrėjęs tas materializmas, kuris buvo Graikijoje ir aplinkiniuose kraštuose.

Persikeldamas į krikščionybės laikus, prof. R. Grigas sako, kad krikščionybė buvo grindžiama ta pačia urbanistine kultūra. Gimusi Izraelio kultūros įsčiose, ji įsitvirtino Romos imperijoje, kuri valdė vos ne pusę civilizuoto pasaulio. Paskutiniai tyrimai, atlikti baltų proistorės tyrėjos Jūratės Statkutės de Rosales, rodo, kad mūsų protėviai nugalėjo Romą du kartus. Pirmą kartą 410 m. su karaliumi Alariku ir trijų šimtų metų bėgyje įsikūrė Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Antrą kartą Roma buvo paimta 493 m. su karaliaus Teodoriko pagalba. Galbūt Roma buvo  puolama dėl to, kad iš tos imperijos, valdytos Nerono, Kaligulos ir kitų, ėjo tas moralinis puvėsis, kurį šiandien mes labai gerai jaučiame vadinamoje globalizmo epochoje. Aišku, mūsų civilizaciją Roma bandė nugalėti. Krikščionybė taip pat paveldėjo naikinimo metodą. 17- 18 šimtmetis paženklintas masiniais laužais; buvo deginamos motinos su vaikais, seneliai, kurie žinojo kažkokį burtažodį, gydomąją žolytę ar dar kokių paslapčių. Mūsų protėviai Dievą pažinojo tik per atskiras gamtos jėgas, reiškinius, per gamtos kaitą. Prof. R. Grigas teigia, kad sovietiniais laikais naikintą ir dar šiek tiek išlikusį kaimą reikia vertinti ne kaip laukus, pievas, kiaulides, bet suprasti kaip dvasinės kultūros lopšį.

Rašytoja ir literatūros kritikė Elena Dekaminavičienė apžvelgė poetės Janinos Muraškaitės- Šrimaitienės eilėraščių rinkinį „Prie Noružės krantų“, parašytą 1996 m., ir jos, kaip mokytojos, gyvenančios mažame miestelyje, indėlį į kultūrą, švietimą ir etninę egzistenciją. Poetė savo poezijoje grįžta mintimis į gimtąsias vietas, kur gimė, augo, pasakoja apie to krašto upes, kaimus, miestelius, aiškina tų vietovardžių kilmę. Primena vietas, takelius, kuriais vaikščiojo poetas Pranas Vaičaitis, kalbininkas Jonas Jablonskis, varpininkas Vincas Kudirka. Jos eilėraščiai skirti Kudirkos Naumiesčiui, Šakiams, Slavikams, Lukšiams, Lekėčiams, Griškabūdžiui, Sintautams, Kiduliams, Gelgaudiškiui ir kitiems miesteliams. Kiekvienas jos kūryboje paminėtas žmogus gyveno ne dėl savęs, o tam, kad Lietuva gražėtų, kad laukuose būtų kuo daugiau skambesio, spalvų, garsų ir kad akys aprėptų kuo platesnį horizontą pradedant nuo pievų kilimų ir baigiant „debesų puta“. Įvardijamas lietuviškas kaimas su skambančiomis dainomis- naktigonių, šienapjūtės, rugiapjūtės, vakaronių.

Šalia poetės J. Štrimaitienės E. Dekaminavičienė pamini kraštietį poetą Kazį Bradūną, kuriam žemė yra svarbiausias poezijos motyvas. Jis žemę supranta kaip žmogaus egzistencijos erdvę, kurioje užsimezga jo daugiaprasmiai ryšiai su aplinka,laiku, daiktais ir su tradicija. Prelegentė teigia, kad mokytojas, gyvenantis tarp miškų, gamtos prieglobstyje, yra kaip patarėjas žmonėms, kurie nežino, kuriuo keliu pasukti, kaip elgtis atsidūrusiam kryžkelėje.

Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo apie gražiai sutvarkytas kaimo sodybas Pravieniškėse, apie Leono Glinskio pastatytą keramikos degimo krosnį ir šio amato mokantį vaikus ir jo iniciatyvą kuriant bendruomenę, sutvarkant aplinką ir pastatant kaimui paminklą – angelą.

Rašytoja ir poetė soc. m. dr. Jūratė Sučylaitė siūlo pamąstyti apie miesto ir kaimo kultūrą, žmogų gyvenantį mieste ar kaime ir apskritai apie žmogų gyvenantį Lietuvoje. Norėdama girdėti žemės dvasią ir žemės balsą, dr.J. Sučylaitė sako, kad mūsų prigimtyje dar gyva vienovė su lietuviška žeme. Nutoldami nuo jos mes kartais neatpažįstame savęs. Įsivaizduodama kaimą, pašnekovė mato jame žalias erdves, žalius laukus, žalius miškus, melsvus upelius ir ežerus, kažkur iškylančias bažnyčias- tai, kas yra tas vertikalusis matmuo. Žmogus, gyvenantis prie žemės labai aiškiai jaučia metų laikus. Turėdami K. Donelaičio „Metus“, mes turėtume būti įsisavinę metų ciklą, nesvarbu ar gyventume kaime, ar mieste. Deja, dažnai mes to nejaučiame, nes pradedame kalbėti apie rudenines depresijas, lyg apie ligą. O iš tikrųjų mes negalime rudenį jaustis taip, kaip pavasarį. Mes turime išgyventi gamtos kaitą ir nuo to mūsų psichika neturi keistis. Liūdna žiūrėti į krintančius lapus, išskrendančius paukščius, tačiau tai nėra depresija. Anksčiau žmonės švęsdavo derliaus šventes, mokėjo dėkoti žemei, kuri juos aprengia ir išmaitina. Kaimo žmogus, sodindamas medį, yra savotiškas kūrėjas. Miesto žmogus kartais tampa kažkokiu mašinos sraigteliu, ypač anksčiau buvusiose gamyklose. Dabar žmonės, dirbantys naujiesiems turtuoliams prie užrakintų durų ir vienas kito nepažįstantys, grįžta namo mirtinai išvargę. Jie iš tikrųjų yra sraigteliai, jokio kūrybiškumo čia nėra, ir tada sunku pajausti, kur ta gyvenimo prasmė. Norint ją atrasti, reikalinga vienijanti idėja, o ji turi būti susijusi su taurumu. Simbolis, ateinantis iš senosios baltiškosios kultūros- pasaulio medis, turintis šaknis ir viršūnę. Medžio šaknys - tai mūsų istorija. Kas ta istorija? Tai žmogaus, šeimos, kaimo, miesto, valstybės istorija. Ir kaip žmogus, jo giminė, tauta išgyvena sunkiausius laikus. Ir jei mes jaustume tas šaknis, turėtume svajonę,tai turėtume tikslą. Pranešėja kaip tik to dabar pasigendanti. Nes jei turi tikslą, jei jo sieki, eini į jį, tada nebereikia klausti, kur ta gyvenimo prasmė. Dabar slenkanti vakarietiška kultūra slopina mažąsias tautas, miestai vienodėja su McDonaldais, Double Coffe, įvairiomis panašiomis reklamomis. Ir jau dabar nebeaišku, ar eini Vilniaus miesto gatve, ar Kauno, ar pagaliau Zagrebo. Yra noras sukurti kažkokį Europos pilietį be jokio tautiškumo. Tačiau be tautiškumo, be ryšio su savo žeme, mes prarasime gyvybingumą. Prelegentė siūlo prisiminti Vydūną, kuris liepė mums kiekvienam statyti šventnamį savo viduje, neiti prieš gamtos vienovę, negriauti darnos. O šiuo laikotarpiu kaip tik viskas griaunama ir dėlto mes turime labai daug neigiamų pasekmių.

Dabar daug kalbama apie pozityvų mąstymą, o skaudūs dalykai lyg ir nustumiami. Tačiau, jie, nepasakyti, slegia žmogų ir norint nuskaidrėti, išlikti, reikia eiti į tą skaudulį ir tik tada atsiranda  pozityvi mintis, kuri tave išlaisvina.

Šiuo metu paplitęs meno terapijų judėjimas vien todėl, kad mūsų kultūrininkai, švietėjai nepadaro kai kurio darbo. Todėl po menų terapijomis slepiasi viskas - ir medicininiai dalykai, ir tai, kas turi būti daroma švietimo, kultūros baruose. Šiandien jau prieita iki absurdo - jei kuri nedestrukcinį meną- tai jau terapija. Svarbiausia, kad mes liktume sąžiningi, liudytume savo gyvenimą, ką išgyvename, nes tai yra istorinis ir kultūrinis liudijimas ir tada patys geriau suprasime, kas mes esame ir ką iš tikrųjų galime daryti.

-Lyg pati vaikščiotum po Vilnių ir gėrėtumeisi atsiveriančiais vaizdais - taip gydytoja Sigita Lipovienė pradėjo pasakojimą apie režisierės, teatrologės Gražinos Mareckaitės parašytą knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Tie vartai- Aušros vartai, iš kurių buvo įėjimas į Miestą- „Į pamaldas, į svečius, į vaistinę „Gulbę“, į Šlapelienės knygyną, pas fotografą, pas daktarą, į lėlių teatrą...“

Gimusi vilniečių inteligentų šeimoje, kilusių iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, meilę savo tėvynei G. Mareckaitė paveldėjo iš tėvų. Jos knyga apie Vilnių parašyta gyva ir vaizdinga kalba su didele meile savo miestui.

S. Lipovienė, kelintą kartą skaitydama šią knygą, lygina ją su A. Baranausko „Anykščių šileliu“. Kaip eilinė skaitytoja, ji pateikia žinomų žmonių atsiliepimus apie šią knygą. Buvusi laikraščio „Dienovidis“ redaktorė Aldona Žemaitytė rašo: „Knyga parašyta temperamentingai, su aistra, tarsi atokvėpiu“. Teatrologė Irena Aleksaitė: „Knyga skaitoma vienu ypu, vienu prisėdimu, nes parašyta nepaprastai patraukliai, lengvai“.

Savo rašiniais G. Mareckaitė stengiasi atskleisti Vilniaus praeitį „sustingusią mirties taške, kai Vilnius pusei šimtmečio tapo LSSR sostine, kai dar išlikusios lietuviškos savimonės šaknis ir šakneles negailestingai šlavė, triuškino, naikino sovietizmo buldozeris“. Miestas po karo turėjo atsikurti be praeities tik su internacionaline ateitimi. Tai buvo išties žiaurūs laikai. Bažnyčios išniekintos, išplėštos, paverstos sandėliais. Lietuvos simboliai uždrausti. Carizmo laikotarpis atėmė iš lietuvių raštą ir stengėsi iššluoti buvusios valstybės pėdsakus, kad niekas neprimintų karalių miesto. Okupacinė lenkų valdžia Vilniuje ir Vilniaus krašte „be pasigailėjimo žudė lietuvių kalbą, rovė lietuvišką savimonę ir laikė Vilnių Lenkijos provincija“.

S. Lipovienė sako, kad tikras stebuklas šiais laikais atsiversti knygą „ Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kuri nesmogia gražbyliais žodžiais apie psichologinius autorių išgyvenimus, nenukrečia aštriais siužetų vingiais, nebaugina gudrių rašytojų išmonėmis. Knyga galėtų pasitarnauti istorijos pamokose kaip puiki iliustracija apie Vilnių, vaizduojanti įvairius istorijos laikotarpius.

Konferencijoje dalyvavęs Seimo narys Kazimieras Uoka pasidalino mintimis apie šiuolaikinę situaciją rytų Lietuvoje, apie vis didėjančius Lenkų rinkimų akcijos (LRA) reikalavimus Lietuvos valstybei. Šis LRA, vadovaujamos V. Tomaševskio, pasipriešinimas, puolimas, šmeižimas, mokinių ir mokytojų agitacija streikams - visa tai jie daro, kaip sako, „gelbėdamiesi“. Nes norima kuo labiau atskirti lenkiškai kalbančius žmones ir kuo daugiau juos izoliuoti nuo visų kitų tautinių bendrijų, atskirti nuo vietinių bendruomenių, vaikų stovyklų. Tam uoliai talkina seniūnai- lenkai.

Kalbėjusi istorikė Inga Baranauskienė teigė, kad didžiausia problema dabartinėje Lietuvoje yra ta, kad viešoji erdvė užkariauta kosmopolitų, kuriems tautinės idėjos nerūpi. Patriotams reikia atsikovoti šią erdvę ir kaip XIX amžiaus inteligentams eiti į viešąjį gyvenimą.

Apibendrinę išklausytus pranešimus ir diskusijas, mes, konferencijos dalyviai, kreipiamės į lietuvius, kurių širdyse dar teberusena Žalgirio genas ir kitataučius Lietuvos gyventojus, pamilusius šį kraštą kaip savo Tėvynę:

1.Gaivinti ir puoselėti tautines vertybes, tradicijas ir papročius miestuose ir kaimuose.

2.Saugoti ir ginti nuo visų vidaus ir išorės priešų- kosmopolitų ir imperinio mąstymo subjektų mūsų šventą lietuvišką Žodį.

3.Kaip valstybės išlikimo garantą saugoti šeimą nuo kosmopolitų, postmodernistų puolimo.

4.Kviečiame visus burtis į tautines patriotines organizacijas, tramdyti Lenkų rinkimų akcijos psichologinį terorą ir isteriją, nukreiptą prieš lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.

5.Stabdyti internetines atakas, nukreiptas prieš lietuvių tautą, tautos idėjas ir žymiuosius Lietuvos žmones.

Atgal