Kultūra
08.24. Sudėtingo gyvenimo keliais
Regina Kuzmaitė–Norkevičienė
Knygos viršelyje – žalių, žydrų, geltonų tonų Lietuvos peizažas – laukas, kelias, horizonte miškai. Ramus, lyriškas kaip XX a. ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų poezijoje – cituok J. Aistį, A. Miškinį – neapsiriksi. O gyveno čia Vaižganto personažų palikuonys: „Kupiškėnai – geri žmonas, šviesūs jų kelaliai...“ Tai buvusio Daukų kaimo laukai. Jau nesančio kaimo, kažkada išsidėsčiusio prie kelio nuo Kupiškio į Uteną. Jo apytikrę schemą nubraižė viena iš knygos autorių Zina Vainauskienė.
Tai trijų autorių knyga – Zinos Vainauskienės, Bronislavos Stunžėnienės ir Balių šeimos prisiminimai, užrašyti Juozo Balio. Iš to kaimo kilę knygos „Daukų kaimo takais“ (Panevėžys, 2019) autoriai, tačiau juos gyvenimas vedė skirtingais keliais, skirtingi jų likimai – kiekvieno saviti, įdomūs. Plačiau sustosiu prie pirmosios – jau savo saulėleidyje surastos giminaitės Zinos, kurios ir gyvenimo kelias, ir literatūrinės kūrybos talentas man atsiskleidė daugiausia pokalbiais telefonu, vėliau laiškais – savotiškais kūrybiniais bandymais.
Jeniseiskas buvo vienas svarbiausių Sibiro miestų. Apie 1750 m. statyta cerkvė
Geležinkelio stotis Omske
Sau šioje situacijoje galiu pasakyti vieną komplimentą: tolimoje jaunystėje buvau mokytoja, vėliau dėstytoja, tad iš pokalbių ir laiškų laiku suvokiau literatūrinės kūrybos galimybes ir bandžiau giminaitę paskatinti, kad atrastų savo turtingoje meninėje prigimtyje ir šią neišnaudotą galimybę. Praėjus keleriems metams už tai buvau apdovanota: vieną rytą jauki mūsų paštininkė atnešė knygą, kurią, negalėdama atsitraukti, skaičiau visą dieną, jau kaip skaitytoja lydėdama autorę jos gyvenimo takais – nuo idiliškos vaikystės, per tragišką tremtį iki grįžimo. Čia gerų žmonių padedama Zina kabinosi į gyvenimą, ieškojo profesinio kelio, vėliau kūrė gražią šeimą, sulaukė puikių vaikų, nuostabių anūkų.
Žiūriu į knygoje pateiktas nuotraukas ir stebiuos – gražūs tie mūsų aukštaičiai: kokie orūs senoliai, gražuolės nuotakos, kokia graži mergytė, mergaitė, subrendusi moteris pati Zina, jos seserys, draugės, dukros, anūkės. Atrodytų išoriškai trapios, labai moteriškos, tačiau be galo stiprios, nepalaužiamos. Tiesa, yra ir tragiškų veidų (Emiliutės Sabaliauskaitės, palaidotos Rybinsko kapinėse, p. 82), yra nykių Sibiro peizažų (p. 100, 101),
Po idiliškos Zinos vaikystės Rytų Aukštaitijos kaime pirmoji siaubinga patirtis: „Dar neišaušo 1951 metų spalio 2-osios rytas, dar saulutė nepatekėjo, o mus žadina stiprus nepaliaujantis beldimas į duris. Aš su sesute Vidute guliu vienoje lovoje veidu į langą. Bijau net mirktelėti, užsidengti veidą ar apsiversti ant kito šono, kai prožektoriai šviečia tiesiai į akis. Atrodo, jei sujudėsiu, tai ir nušaus“ (p. 63).
Toliau – tremtis: vežimais, sunkvežimiais iki traukinio, ilga kelionė gyvuliniame vagone. Daug tremtinių apie visa tai rašė, bet kiekvienas matė ir suvokė savaip – pagal savo amžių, besiformuojantį charakterį, šeimos nuostatas. Rašoma ramiai ir taikiai, tarsi trėmėjai ir nebūtų žmonės, o tik kažkokie subjektai, vykdantys savo funkcijas. Ant tų subjektų, okupacinės valdžios nurodymų vykdytojų tarsi negalima ir pykti – jie tokie svetimi, lyg būtų robotai, automatai. Žmogiški emociniai santykiai galimi tik tarp likimo draugų, kitų žmonių, įtrauktų į tos svetimos, grėsmingos sistemos karuselę.
Pirmieji žingsniai svetimoje žemėje ypatingai sunkūs, sudėtingi, alkani. Didžiausia užuovėja vaikams, jų išlikimo garantas – Motina. Cituojamas V. Hugo: „Ji sulaužė duoną ir padalino vaikams, kurie godžiai ją valgė“. „Ji nieko nepasiliko sau“, – pasakė seržantas. „Todėl, kad ji nealkana“, – tarė kareivis. „Todėl, kad ji motina“, – atsakė seržantas“ (p. 72).
Šviesiai knygos autorė prisimena Sibiro tremtyje sutiktus skirtingus mokytojus, kurie skatino mokytis nors ir ne gimtąja kalba, aiškino, jog išsimokslinimas tikrai pravers. Ir buvo teisūs – knygos autorė mokėsi kiek ir kur galėdama, net iki brandaus amžiaus, „trečiojo amžiaus universitetų“. Gal būtent tai padėjo ugdyti ir išsaugoti įvairiapusį kūrybiškumą iki dabarties.
Zinos Vainauskienės ir jos kolegės knyga – didelė dovana savai giminei – nuo seniausių iki mažiausių, nuo artimiausių iki tolimiausių. Tokios knygos – tai Lietuvos mažosios istorijos, didžiųjų istorinių veikalų šaltiniai ir papildymai. Jos kaip mažieji upeliai, maitinantys didžiąsias Lietuvos upes.
Atskiro dėmesio, atskiros analizės reikalautų ir pateikiamos fotografijos – nuo skurdžių, mėgėjiškų, užfiksavusių to meto Sibirą, ten ištremtus mūsų žmones, jų aprangą, aplinką, peizažą. Pateikiamas ir specialus skyrelis – „Repšių giminė nuotraukose“ – nuo ketvirtojo XIX a. dešimtmečio iki dabarties, nuo mėgėjiškų iki profesionaliųjų. Tai jau galėtų būti atskiras fotografijos specialisto tyrinėjimo objektas, duodantis medžiagos ir istoriniam požiūriui, ir techniniam sprendimui. Skyrelio gale pora puslapių skirta ir autorės pomėgio – siuvinėjimo kryželiu – nuotraukoms. Žinoma, tos nuotraukos – tarsi medaus laižymas per stiklą – tik labai jau kuklus realybės atspindys. Be abejo, yra laimingųjų, kurie gali tais darbais pasigrožėti ir realybėje. Būtų gerai, jeigu Panevėžio muziejus atrastų progos ir vietos specialiai ekspozicijai. Tai tikrai praturtintų Panevėžio krašto kultūrinį gyvenimą dar vienu aspektu. Gal ir pačiai autorei reikėtų kiek peržengti savo aukštaitišką kuklumą ir parodyti iniciatyvos parodai organizuoti.
Pernelyg kukliai knygoje (11 psl.) atrodo ir autorės labai kruopščiai, išradingai sudarytas Repšių giminės genealoginis medis. Bent dešimtį kartų padidintas, galbūt pateiktas specialia įklija prieduose, jis būtų daug įspūdingesnis ir informatyvesnis. Sakoma: kuklumas – dorybė, Tačiau tik tada, kai jo nėra per daug... Išsiskleidžiu ant didžiausio stalo man kažkada autorės padovanotą genealoginio medžio lakštą – ten tai bent Repšių giminė, nors jau ir stinga jos smulkiausių atžalėlių... Duok Dieve ar Likime jai plėstis ir gyvuoti amžių amžius. Juk tokios giminės sudaro mūsų Lietuvą, garantuoja jos ateitį.
Antroji knygos dalis – Bronislavos Stunženienės atsiminimai – nusipelno ne mažesnio dėmesio ir pagarbos.
Atgal
.jpg)
