KULTŪRA
08.02. Paryžiaus pamokos Utenos žirgyne
Saulė Jonaitytė
Šią vasarą, liepos 10-19 dienomis Utenos svečių namų „Kamanos“ žirgyne įsikūrė tarptautinis būrys dailininkų. Jie atvyko į 6-ąjį tradicinį Marianos Veriovkinos plenerą-simpoziumą, skirtą pagerbti krašto kultūrinį paveldą ir išsaugoti dūlantį Vyžuonėlių dvarą. Centrinė šiųmetinio simpoziumo tema – „Paryžiaus pamokos“.
Saulė Jonaitytė
Ją padiktavo prancūziškos gijos M.Veriovkinos biografijoje, plenero dalyviai iš Prancūzijos Isidore Krapo ir Christophe Masse bei jaunoji menininkė Mykolė Ganusauskaitė, grįžusi po studijų Paryžiaus meno akademijoje. Greta jų kūrė ir atspindėjo Utenos krašto motyvus dailininkas iš Estijos – Peeter Krosmann, iš Lietuvos – Saulius Dastikas, Meda Norbutaitė, Miglė Kosinskaitė, Edita Rakauskaitė, Romualdas ir Vita Balinskai, Saulė Jonaitytė, Ramunė Sladkevičiūtė, Rita Škarnulienė, Andrius Surgailis ir Arvydas Šaltenis.
Dramatiškoje Vyžuonėlių dvaro istorijoje atsispindi Lietuvos istoriniai lūžiai. Jis buvo pastatytas turtingiausio XIX a. šalies dvarininko, visuomenininko ir liberalių nuostatų švietėjo grafo Eduardo Čapskio valdose. Rusų carinė valdžia konfiskavo pažangiečio grafo dvarus ir turtus, o patį ištrėmė į Sibirą dėl aktyvaus dalyvavimo 1863 m sukilime. Mirties bausmės E.Čapskis išvengė davęs išpirką – padovanojęs Vyžuonėlių dvarą rusų generolui, Vilniaus ir Peterburgo karo komendantui V.Veriovkinui. Generolo duktė Mariana buvo žinoma tapytoja modernistė, įtakojo vokiečių ekspresionizmo raidą, aktyviai skleidė prancūzų impresionizmo idėjas XX a. pradžios Vokietijoje, dalyvavo „Mėlynojo raitelio“ sambūrio parodose kartu su V.Kandinskiu. Dailės istorikė Laima Laučkaitė knygoje „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ aprašė M.Veriovkinos įspūdingą, avantiūristinį gyvenimą Vyžuonėlių dvare „Blagodatj“ ir Europos meno centruose.
Šiemet simpoziumo dalyviai atviriau integravosi į Utenos kultūrinius laukus. I.Krapo vedė viešas meno dirbtuves vaikams, mokė spalvų žaismės meno. Menininkė, meno blogerė iš Šalčininkų rajono Saulė Jonaitytė moderavo viešą diskusiją „Kaip atskirti melą nuo tiesos dailėje per spalvas“. Utenos meno mokyklos auklėtiniai keramikos dirbtuvėse lipdė jų gimtojo miesto išnykusius namus, juos eksponavo instaliacijoje „Utena Veriovkinų laikais“. Neišdildomą įspūdį plenero dalyviams paliko apsilankymas atstatomose 17 a. žydų kapinėse, taip pat A.Nyko-Niliūno 100-mečio paminėjimo meditaciniai pasivaikščiojimai poeto sueiliuotomis Utenos vietomis.
Plenero-simpoziumo „Paryžiaus pamokos“ akimirkos
Šiųmetinio simpoziumo maloni staigmena – tapymas naujuose, erdviuose žirgyno garduose. Dailininkai galėjo laisvai pasirinkti sau tinkamiausią „studiją“. Daugumos jų nuomone, tai buvo tobulos, įkvepiančios sąlygos kūrybai – tiek apšvietimo, tiek individualios erdvės, tiek oro požiūriu. Nei klimato atšilimas, nei liūtis nesutrikdė intensyvios, sutelktos plenero eigos. Jis jau pelnė gerą vardą dėl aukšto intelektualaus lygio ir draugiškos atmosferos, kurią lemia Vyžuonų kultūrininkės S.Dastikienės ir dailėtyrininkės L.Laučkaitės organizacinės pastangos. Pagal tradiciją iškilmingas uždarymas ir koncertas publikai vyksta apleistame Vyžuonėlių dvare, kur eksponuojami darbai, atrinkti į M.Veriovkinos draugijos fondą.
Po vienu „Kamanų“ stogu ir prie vieno stalo susibūrė skirtingo braižo ir amžiaus, net priešingų tikėjimų ir pažiūrų menininkai. Abu prancūzai – neišskiriami jaunystės bičiuliai, buvę hipiai ir pankai. Tačiau jų laisvamaniška kūryba neturi panašumų. C.Masse groteskinis stilistinis raiškos kodas – vienodos išraiškos veidas-ideograma. Pasak menininko jo ekspresyviai komponuojami veidai-kaukės liudija, jog žmonių emocijos yra tapačios nepaisant rasių, tautybės, politinių pažiūrų skirtumų. I.Krapo margaraščiai darbai sugrąžina į vaikystės spalvinę gamą, kur nėra pustonių ir tamsių šešėlių, užtat visu ryškumu plieskia pagrindinės šešios spalvos. I.Krapo tapo plenero siela, jo tragikomiška klounada virto nesibaigiančiu performansu, emociniu dailės sambūrio kamertonu. Jis jau aštuntą kartą atvyksta į Lietuvą pas širdies draugę tapytoją E. Rakauskaitę, čia turi daug bičiulių menininkų, dalyvavo įvairiose parodose.
Simpoziumo senbuviai, vyresnės kartos dailininkų pora Romualdas ir Vita Balinskai kūryboje ir gyvenime skleidžia krikščionybės dvasią, kryptingai tapo angelus, atlaidus, vienuoles ir maldas. Žinoma tapytoja Meda Norbutaitė, kūryboje tyrinėjanti žmonių santykius, yra laisva nuo tikėjimo ar ideologinių dogmų. M.Veriovkiną ji pavaizdavo ne ikoniškai ant žirgo, o su humoru – apžergusią aistroje medinę jojimo lazdą. Prancūziško humoro intonacijos atsispindėjo ir M.Kosinskaitės darbuose: jos drobėje melancholiškas žirgas rymojo subintuotas.
Žirgus įvairiais kontrastingais, ekspresyviais rakursais tapė ir S.Dastikas. Jo magiškoje kūryboje trinamos sąlyginės ribos tarp realybės ir anapusybės vaizdinių. Akvarelistę S.Jonaitytę jaudina ekologija, ekologijos trauminiai padariniai gamtoje ir sieloje. Tapytojos M. Ganusauskaitės meniniai siekiai esmingai skiriasi nuo lietuvių dailės korifėjų kūrybinės virtuvės. Ji atstovauja jaunąją kartą, kuri neapsiriboja konkrečiais žanrais ir akademiniais rėmais, o sprendžia sudėtingas mentalines užduotis. Jau dešimtus metus Mykolė tapo kraštovaizdžių erdves, ieško sąlyčio taškų tarp realaus ir jos pačios vidinio landšaftų, tyrinėja kaip jų abipusės sąveikos transformuoja sąmonę. Fotomenininkas A. Surgailis skuba įamžinti sparčiai nykstančią medinę miestų architektūrą.
Utenos krašte kas vasarą vyksta daug įvairių dailės plenerų. Vyžuonėlių dvaro pleneras iš kitų išsiskiria tarptautiniu pobūdžiu, tvariais tarpdisciplininiais ir kultūriniais tiltais, kurie tiesiami tarp skirtingų šalių, kartų, pasaulėžiūrų.
Atgal
