KULTŪRA
07.11. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Tado Blindos pavirvyčiai
Smagioji Žemaitijos upė Virvytė braižo žemėlapiuose kilpas-minkles, šoka smagų suktinį – tarsi vaikosi vėją laukuose, kilpiniuoja, atgal sugrįžta – tarsi norėdama išgirsti jau užmirštas istorijas, kurias vis dar pasakoja snaudžiantys pakrančių piliakalniai, šlamantys ąžuolynai, girgždančios sodybų šulinių svirtys...
Šiemet aš vėl dalyvavau dailininkų plenere Luokės apylinkėse, svetingoje Vilijos ir Vinco Jackevičių sodyboje, vėl sveikinomės su Šatrija, klausėmės gervių, apuokų ir volungių, kopinėjome Medupio bičių dovanas.
Bet man vis rūpėjo prakalbinti Virvytę ir, štai, aš jau įsitaisęs jos kranto atšlaitėje gaudau akvarele upės srauto bangelių atspindžius, gal pavyks atskleisti jos žaismėje užkoduotas šio krašto paslaptis. Teškena vanduo per akmenis, nusijuokia – nori sužinoti kas toks buvo šio krašto herojus Tadas Blinda? Razbaininkas ar Svieto lygintojas? Keliauk su manimi į Kinčiulių kaimą, kur Tadas gimė, užsuksime ir į Ubiškę, jos bažnyčioje Tadas krikštytas, o už Tryškių aplankysime Paragių dvarą, kur kažkada gyveno rašytoja Lazdynų Pelėda, pirmoji panorusi aprašyti Tadą Blindą! Sudėtingais laikais gyveno šis jaunuolis, jam buvo tik penkiolika, kai nutilo 1863-iųjų metų sukilimas, po kraštą dar ilgai klaidžiojo abejonės – ar teisingi laikai, papročiai, ar taip bajorų ir valstiečių bendra kova su caru turėjo pasibaigti... Matyt paviliojo Tadą sukilėlių laužų romantika, gal buvo ką girdėjęs ir apie senus, legendinio savo bendravardžio Tado Kosciuškos žygius?
Dvylika metų truko nuotykingi Tado Blindos - Svieto lygintojo žygiai, betgi liūdnai pasibaigę Luokėje, Šv.Jurgio jomarke, 1877-aisiais. Tadas, jo bendrininkai, per tą laiką buvo primiršę kilnius siekius, nebeskyrė kas ko nusipelnęs, nuskriaudė ne vieną varganą sodietį, tuštino ir kupinus, ir kiaurus aruodus, grobė žemdirbių arklius. Vietiniams tikrai buvo įkyrėjęs razbaininko nartumas, smuklių didvyrio šlovė.
Bet po Tado žūties tamsieji kaimyno darbeliai greitai užsimiršo, linksmo būdo žemaičiai kūrė vieną už kitą smagesnes istorijas apie Blindą, senoliai lenktyniavo, kas daugiau Svieto lygintojo kovingų negandų prisimena...
Klyktelėjo eglėje juodoji meleta – nutrūko mano pokalbis su Virvyte – bet gal ne? Meleta pakilo nuo šakos, sparnu kepštelėjo kankorėžį, ir lyg tamsus šešėlis padange nulingavo Bivainių girios link, gal ten apsilankyti kviečia ir mane?
Patraukiau meletos nurodyta kryptimi. Vasaros saulės kaitroje iki dykumų smėlio spalvos išblyškęs vieškelis atvedė į Tado Blindos žaliąsias valdas. Bivainių girioje dar glaudžiasi viršūnėmis razbaininkų priesaikas menančios pušys, tamsiai žaliame pelkėtame eglyne kažkas krebžda, slapstosi... Suklusau, bet netrukus atlėgo - tai tik šernų būrelis miklina šonus, mane pajautę nugarmėjo miško tankmėn.
Brasta per Virvytę Kinčiulių kaime
Kelias į Bivainių girią
Luokės kapinių aguonos ant užmiršto kapo kauburėlio
Ubiškės bažnyčia
Luokės kapinių kalnas
Girios prieigose aptikau šimtametę koplytėlę, spėju, ji buvo pastatyta keliauninkams padrąsinti, mat pasimeldus, paprašius aukštesniųjų galių pagalbos, ramiau į Ubiškę kulniuoti, iki jos net keturi kilometrai gūdžiu mišku, kuris dar garsus baugiais nutikimais!
Jau mūsų amžininkai kraštotyrininkai surinko, užrašė Žemaitijoje daugybę padavimų apie Blindos žygius. Kolūkinės epochos laikais vietinių literatų buvo sukurta (gal prisižiūrėjus filmų apie Robiną Hudą) naujų Bivainių girios istorijų. Jų veikėjai buvo įprasti nuotykinės literatūros herojai – žandarai, dvarininkai, kunigai, kariškiai, elgetos, minimas net kunigaikštis Oginskis. Puse lūpų kalbėta ir apie paslėptus Blindos lobius. Jie dar nesurasti, tad ir aš grįždamas į Luokę atidžiai dairiausi, įsidėmėjau tokį kerėplą, bene trijų šimtų metų senumo klevą, po jo kreivomis šaknimis tikrai yra vietos apkūniai puodynei su aukso rubliais! Bet, atrodo, vėl išgirdau Virvytės tylų šnaresį – pasižvalgyk mano vagoje, po didžiuoju akmeniu ties Kinčiulių kaimo brasta!
Luokėje nėra jokio atminimo ženklo, skirto T.Blindai. Daugelio vietinių nuomone, jis paprastas plėšikėlis, kurių ir šiais laikais pasitaiko. Svarstau, gal tikrajam Blindai užtektų simbolinio kauburėlio miestelio kapinėse, bet jo antrininkui, literatūriniam herojui, kino filmų didvyriui, Svieto lygintojui – reikėtų kokio nors paminklėlio. Kasmet šį miestelį aplanko vis daugiau smalsių turistų, kurie ieško tikra medijų žvaigžde tapusio legendinio teisybės gynėjo gyvenimo pėdsakų.
Naujasis Tadas Blinda, kurį dabar jau pažįsta visa Lietuva, pradėtas kurti apie 1900-uosius metus. Rašytoja Lazdynų Pelėda savo surinktą medžiagą apie realųjį Tadą Blindą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui. Jo sukurta drama susilaukė didelio pasisekimo. Spektaklis apie Svieto lygintoją pirmą kartą pastatytas Vilniuje 1907 metais, drama išleista atskira knyga. XX amžiaus viduryje nei vienas leidinys, skirtas turistams, keliautojams po Žemaitiją, nepamiršo plačiai aprašyti Tado Blindos, Luokės apylinkių herojaus, žygių. Tačiau labiausiai Svieto lygintoją išgarsino Lietuvos televizijos filmas, sukurtas pagal R.Šavelio romaną. Keturių dalių serialas ekranuose pasirodė 1972 metais. Iki šiol neblėsta 2011-aisiais sukurto kino filmo apie Tadą Blindą šlovė. Garsusis razbaininkas tapo ir populiaraus miuziklo herojumi.
Netikėtai smagiu rakursu Tado Blindo nuotykius prisiminė garsus Lietuvos dailininkas karikatūristas Fridrikas Samukas, praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje sukūręs komiksą apie Žemaitijos Svieto lygintoją. Komiksas buvo spausdintas to meto populiariame humoro žurnale „Šluota“. Manau, F.Samuko sukurtas pieštinis Tadas Blinda galėtų tapti naujuoju turistiniu Blindos įvaizdžiu. Vertėtų komiksą išleisti atskira knygute, tai būtų puikus suvenyras keliaujantiems po Žemaitiją, lankantiems Luokę, Šatriją, slaptingas pavirvyčio girias.
Atgal
