VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

05.17. Toks mielas ir graudus Jonas Aistis, poetas klasikas iš Rumšiškių apylinkių Mintys, perskaičius S. Lipskio knygą “Ilgesio elegijos”

Jonas Laurinavičius

 

Poetas klasikas! Kaip oriai, didingai skamba... Ypač tai kelia pasididžiavimą kraštiečiams, buvusiems kaimynams, jau nekalbant apie giminaičius, artimuosius.

Jonui Aisčiui gimtinė tai:

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos, kaip pati buitis,
Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis.

O kodėl sielvartu? Kodėl ne spindinčiu džiaugsmu? Ne pakilia nuotaika?

Todėl, kad Jonas Aistis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido toli toli nuo gimtinės, nuo Rumšiškių apylinkių, nuo savo artimųjų.

Tokia buvo istorijos lemtis.

Štai koks buvo graudus Jono Aisčio atsisveikinimas su gimtine, su Lietuva:

„Kai 1936-aisiais poetas susiruošė vykti į studijas užsienyje, tėvas su motina arkliais pakinkytu vežimu atvažiavo į Kauną parvežti namo Kauną paliekančio sūnaus daiktus.

Jonas Aistis

Sukrovę visą mantą, tėvai pajudėjo namų link. Jonas Aistis juos palydėjo iki Mickevičiaus slėnio. Gražiai atsisveikino, atsibučiavo, tėvas pamažu pasuko vežimą savo namų link. Ir tada jis išgirdo tėvo šauksmą:

– Jonai! Jonai!

Atsisukęs Aistis pamatė tėvą, išlipusį iš vežimo ir vėl atskubantį prie sūnaus.

Tėvas dar kartą apsikabino ir susigraudinęs pasakė:

– Atsibučiuokim paskutinį kartą. Atsisveikinkim visam laikui... Mes daugiau nesimatysime...

Jonas netikėtai pasimetė.

– Ką tu čia dabar, tėve... Aš grįšiu. Aš tikrai grįšiu.

Tėvas buvo neperkalbamas:

– Ne, žinau, tu gal ir grįši, bet mes čia, Žemėje, daugiau nematysim vienas kito...

...Daugelį metų prisimindamas šį atsisveikinimo epizodą, Jonas Aistis taip ir nesuprato, kokios paslaptingos dvasinės jėgos tąkart taip paveikė tėvo nuojautą.

O Jonui tąkart pasidarė ir liūdna, ir graudu. Impulsyviai panoro suplėšyti pasą ir jau niekur neišvažiuoti – likti Lietuvoje.

Bet grįžus į miestą ir bičiuliams papasakojus tą minorinį atsisveikinimo epizodą, draugai ėmė perkalbinėti poetą. Jie tuoj pat surengė Aisčiui puikias išleistuves. Buvo linksma, netrūko gėrimų. Aistis, nepratęs daug gerti, nusigėrė kaip reikiant...“

„Ilgesio elegijos“, p.171-172

 DOVAINONYSE, KUR PIKTŽOLĖS ŽĖLĖ...

Galima sakyti, kad Sąjūdis Kaišiadorių rajone prasidėjo nuo Jono Aisčio.

Viena iš pirmųjų (rodos, trečioji) Lietuvis Persitvarkymo Sąjūdžio grupių Lietuvoje susikūrė Rumšiškėse. Tai buvo daugiausia Liaudies buities muziejaus darbuotojai, vidurinės mokyklos mokytojai, miestelio ir apylinkės inteligentai...

Ir ką jie nusprendė? Be kitų tuo metu aktualių darbų, - sutvarkyti Jono Aisčio tėvų sodybvietę šalia Dovainonių – buvusiame Išlaužos kaime.

Sodybvietės vaizdas buvo nykus. Pastatų nebelikę, tik vangiai ošeno senų laikų liepos, sodo liekanos. O piktžolių – taip sužėlusių, suvešėjusių, kad jokiu dalgiu neįveiksi – reikia kapoti, plėšte plėšyti.

Tai Rumšiškių sąjūdininkai, pasitelkę į talką vienminčius iš kitų miestų ir miestelių, taip ir padarė. Čia ligi prakaito darbavosi Jono Aisčio tėvo Kazimiero Aleksandravičiaus pradinės mokyklos moksladraugio Markevičiaus sūnus inžinierius Vytautas, grupė Liaudies buities muziejaus darbuotojų, poeto kūrybos mylėtojų iš Vilniaus, Kauno...

Po kelerių metų, prisimindamas sodybvietės tvarkymo talkas, aktorius Laimonas Noreika, per renginį Dovainonyse kalbėjo:

– Išvažiuodami iš sodybvietės išgirdome, kaip dar likęs joje jaunimas užtraukė Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Grįžome, kad žmonės nepamanytų, jog mes išsigandome Nepriklausomos Lietuvos himno. Ir gerai, kad grįžome. Dar tuo laiku jaunimas gerai nemokėjo „Tautiškos giesmės“, susipainiojo – ir tik mūsų bendra atmintimi pavyko ją sugiedoti iki galo.

Jau kitais metais – 1989-aisiais – sutvarkytoje sodybvietėje buvo surengtos Jono Aisčio 85-osios gimimo metinių iškilmės.

Tai buvo jautru, širdinga. Akt. Virginija Kochanskytė skaitė Jono Aisčio eilėraščius, poeto sesuo Mikalina Aleksandravičiūtė – ištraukas iš brolio Jono laiškų, poeto žmonos Aldonos Grajauskaitės-Aistienės sesuo Ona Grajauskaitė-Gustaitienė, atskridusi iš Toronto (Kanada) pasidalijo prisiminimais apie Joną Aistį Amerikoje...

– Rumšiškių žemė didžiai skolinga savo Dainiui Jonui Aisčiui, kad ilgus dešimtmečius čia neskambėjo jo vardas, – pasakė tuometinis „Pravienos“ kolūkio pirmininkas, šviesus kultūros žmogus Jonas Načajus. – Šią skolą jam grąžinsime. Iškilmių išvakarėse kolūkio valdyba nusprendė įsteigti Jono Aisčio premiją kūrėjams, kurie daugiausia prisidės prie Jono Aisčio kūrybos populiarinimo literatūrologijoje, poezijoje, dailėje, muzikoje, visuomenėje veikloje... Tame pačiame valdybos posėdyje nutarėme vieną Rumšiškių gatvę pavadinti Jono Aisčio vardu.

Skaisčiai švietė saulė, nuo Nemuno pūtė gaivus vėjelis. Žmonės ilgai nenorėjo skirstytis. Vieni vis dar sėdėjo liepų pavėsyje ir dalijosi įspūdžiais, kiti vaikščiojo po sodybvietę ir jos apylinkes. Iki užkimimo čiulbėjo paukščiai. Kaip galėjom neprisiminti Jono Aisčio nostalgijos, kurią jis išliejo sūnėnui Justinui Aleksandravičiui 1972 04 08 laiške: „Pasgendu Lietuvos paukščių. Jie čia (JAV – J. L.) visai kitokie. Nėra pilkosios varnos, šarkos, gegutės, vieversėlio...“

O Rumšiškių krašte jie lig šiolei yra... Čiulba. O ką? Savaime suprantama – ilgesio elegijas...

SU BROLIU, SESERIMIS

Man teko ne tik susitikti, bet kartais ir ilgiau pabendrauti su Jono Aisčio artimaisiais Lietuvoje, išklausyti jų atsiminimų.

Juozas Aleksandravičius buvo vyriausias Jono brolis, gimęs 1902 m. Gyveno Rumšiškėse prie savo sūnaus Justino šeimos. Kai jį aplankiau, jam buvo 87-eri.

– Ką galiu daugiau apie brolį pasakyti, viskas jau yra knygose pasakyta, – gūžčiojo senukas.

Jis buvo dar guvus, vandenį iš šulinio sėmė, tačiau bendrauti buvo sunku – su klausa buvo nekas, reikėjo garsiai ir lėtai kalbėti.

Tai buvo paprasto garbaus valstiečio paveikslas. Tylus, ramus, taikiai sugyvenantis su savo aplinka. Vis dar linkęs kuo nors užsiimti, nesėdėti dykas. Dar šiek tiek sūnui padėdavęs statytis namą.

Paminklas Jonui Aisčiui Rumšiškių miestelio centre – fot. Gražinos Meilutienės. Skulptūros autorius skulptorius Vladas Žuklys 1994 m.

 Paminklas Jonui Aisčiui Rumšiškių miestelio centre – fot. Gražinos Meilutienės. Skulptūros autorius skulptorius Vladas Žuklys 1994 m.

Vieną ar du kartus buvo atvežtas į Dovainonis, į renginį, skirtą Jonui Aisčiui atminti. Turbūt mažai ką girdėjo, ką apie jo brolį kalba susirinkusieji, tačiau smalsiai žiūrėjo, kartkartėmis vis šyptelėdamas. Jam buvo miela sėdėti ant ilgo suolo šalia sesers, savo tėvų sodybvietėje.

Noriai su žurnalistais bendraudavo Veronika Aleksandravičiūtė-Kudrevičienė, g. 1906 m., vyriausioji Jono Aisčio sesuo – ji gyveno Antakalnio tarybiniame ūkyje, iki pensijos dirbo karvių fermoje melžėja. Buvo dainininkė, dalyvavo vietos kultūros namų vokaliniame etnografiniame ansamblyje. Vyras, kilęs iš netolimo Bijautonių kaimo, buvo lauko darbininkas, ir 15 metų vyresnis už žmoną. Dėl jo senatvės (98-ti metai) pabendrauti nepavyko.

Veronika su ašaromis prisimindavo savo vaikystę. Vaikai nuo pat lopšio skurdo.

– Jonuko neeilinius gabumus pastebėjo Rumšiškių bažnyčios klierikas, kuris ruošė vaikus prie pirmosios Komunijos ir paragino tėvus, kad leistų Jonuką į mokyklą, nes iš jo gali išeiti didelis žmogus. Vėliau tą patį sakė ir Jonuko mokytojai. Tėvai ryžosi, tačiau vargo buvo ir tėvams, ir Jonukui, nes neturėjome pinigų mokslui, – pasakojo Veronika. Ir tęsė: – Lengviau pasidarė, kad Jonas Kaune besimokydamas pradėjo dirbti. Jis vis sakydavo, kad mes jam tiek gero padarėme, leisdami į mokslus, kad jis mums niekada neįstengs grąžinti skolos, nes ji neišmatuojama. Man jis sakydavo: „Verut, juk žinai, kada man algą moka, tai tu nesivaržyk, atvažiuok tą dieną į Kauną ir aš tau duosiu pinigų. Ir duodavo.

Nė vieno renginio, skirti broliui atminti, stengdavosi nepraleisti sesuo Mikalina. Jonas Aistis su ja susirašinėjo. Tuos laiškus ji saugojo kaip didžiausią brangenybę. Kaip graudžiai ji pravirko, kai Rumšiškių kultūros namų ekrane išvydo savo brolį Joną, skaitantį eilėraščius, besidalijantį prisiminimais apie vaikystę...

Nors čia pat, Rumšiškių apylinkėje, gyveno Jono Aisčio seserys Marija (Marijona) Šliamkienė ir Nastė (Anastazija) Dvareckienė, tačiau jos vos vieną kitą kartą buvo atvežtos į pirmąsias brolio pagerbimo iškilmes – jų sveikata jau buvo pašlijusi...

BIUSTAS, ATMINIMO ĄŽUOLIUKAS                 

Stasys Lipskis savo knygoje pateikė šias Bernardo Brazdžionio eilutes, skirtas Jonui Aisčiui:

 

Mielas kolega Jonai

Ir brangus kūrybos drauge,

numirei, kaip miršta milijonai,

Su eilėraščiu kiekvienu

Tu vėl gimsti,

Su kiekvienu nuostabiu žodžiu

Širdin įaugi...

O po šiuo dangum

nušvitęs Tavo veidas

iš Anapus, iš už tolimos žvaigždės,

tegul liūdesiu nutviskęs Tavo aidas

mus visus visus ilgai lydės.

 

Gražius prisiminimus man sukėlė šie žodžiai.

Tai buvo 1994 m. liepos 3 d. Rumšiškės rengėsi paminėti Jono Aisčio 90-ąsias gimimo metines. Svarbiausias iškilmių akcentas – bus atidengtas skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas Jono Aisčio biustas (architektas Stasys Petrauskas). Tai turėjo padaryti B. Brazdžionis ir Jono Aisčio sesuo Veronika Kudrevičienė.

B. Brazdžionį iš Kauno atvežė poetas Petras Palilionis. Aš tuo metu buvau oficialus Kaišiadorių rajono valdžios atstovas – rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (dabar šios pareigos – mero pavaduotojas), kuravau rajono kultūros bei švietimo reikalus, tad pagal savo tarnybą turėjau sekti, žiūrėti, kas vyksta, pareikšti savo nuomonę, jei iškiltų kokie neaiškumai. Tad man nebuvo jokių kliūčių bendrauti su aukščiausio rango iškilmių svečiais, netgi būtina. Tačiau tuo metu buvau ir rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius, todėl į iškilmių eigą žiūrėjau ir žurnalisto akimis. O redakcijoje nuo seno buvo įprasta: jei rajone lankosi poetai, rašytojai, tai reikia būtinai „iškaulyti“ kokį nors garbių svečių kūrinio rankraštį, kad pirmieji galėtume jį paskelbti savo laikraštyje. Taip buvo ir šį kartą: ėmiau prašyti B. Brazdžionio, kad jis mūsų redakcijai duotų ką nors iš savo nepublikuotų eilėraščių.

– Nieko neturiu, – nuvylė mane poetas.

– Tada gal čia parašykite keletą žodžių rajono laikraščio skaitytojams, – ir ištiesiau popieriaus lapelį.

B. Brazdžionis paėmė jį, ir padėjęs ant automobilio stogo, ėmė kažką rašyti. Rašė lėtai, su pauzėmis. Aš patenkintas laukiau. Mačiau, kad jis kažką eiliuoto kuria.

– Užteks, –  pagaliau tarė.

O po sekundės kitos atsitiko tai, ko aš visiškai nesitikėjau: B. Brazdžionis man savo rankraščio... nedavė.

– Tu gali nusirašyti tekstą, – pasakė, – o rankraštį noriu pasilikti sau...

Man nieko nebeliko, tik taip ir padaryti. Iš mano užrašų knygelės B. Brazdžionio eiliuotas tekstas ir buvo paskelbtas „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje (1994 07 13).

(Dabar aš abejoju, ar tiksliai užsirašiau iš B. Brazdžionio rankraščio, o gal kompiuterininkė suklydo perrašinėdama, ypač dėl eilutės „tegu liūdesiu nutviskęs Tavo aidas“: Gal originale buvo „veidas“? Bet aš nerandu tos savo užrašų knygutės, o kur autografas – nežinau).

Biusto atidengimas buvo pakilus, iškilmingas, daug žmonių suėjo, suvažiavo. Atriedėjo autobusai iš Kauno, Kaišiadorių, Vilniaus. Atvyko prof. Vytautas Landsbergis, prof. Vytautas Kubilius, rašytojas Vytautas Girdzijausas, Jonas Laucė, poetas Robertas Keturakis, Rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus. Jono Aisčio eilėraščius skaitė akt. Laimonas Noreika, dainavo Kauno tremtinių choras (vadovas Antanas Paulavičius).

Prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo:

– Jis (tai apie Joną Aistį – J. L.) turėjo svarbiausią mylimąją, tą pačią, kurią mylėjo ir partizanas Juozas Lukša.

Visi supratom, kad toji mylimoji – tai Lietuva, tai mūsų Tėvynė.

B. Brazdžionis savo kalbą pradėjo tik ką sukurti savo eiliuotu tekstu...

Jis čia pat su poetu Kaziu Bradūnu pasodino atminimo ąžuoliuką. Jis gražiai auga ir dabar.

Jono Aisčio paminklinę lentą pašventino Žiežmarių kun. Kęstutis Kazlauskas (dabar – monsinjoras, Molėtų parapijos klebonas).

 

KVIEČIAME Į MUZIEJŲ

Kaišiadorių rajono taryba savo posėdyje nusprendė Rumšiškėse įsteigti Jono Aisčio muziejų. Oficiali jo įsteigimo data – 1996 m. vasario 1 d. Muziejaus direktore buvo paskirta Gražina Markevičiūtė-Meilutienė, Jono Aisčio atminimo puoselėtojo inž. Vytauto Markevičiaus dukra, buvusi pedagogė. Nebuvo jokių rūpesčių dėl patalpų – užsidarė miestelio centre knygynas. Tai vieno aukšto erdvus mūrinis pastatas. Tačiau reikėjo dar gerokai palaukti, kol muziejus atvėrė duris savo lankytojams – kol buvo surinkti eksponatai, parengta ekspozicija – praėjo pusantrų metų. Muziejaus atidarymo iškilmės buvo surengtos 1997 m. liepos 12 d. minint Jono Aisčio 93-iąsias gimimo metines.

Juostelę perkirpo B. Brazdžionis.

Gausus būrys žmonių apžiūrėjo ekspoziciją. Čia pat ant dumplių, kurias parūpino Liaudies muziejus, buvo padėta lankytojų knyga. Joje pats pirmasis ir pasirašė B. Brazdžionis, po jo Kazys Bradūnas, iš JAV viešnagėn į Lietuvą atskridęs žymus architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas, kilęs iš Karsakų kaimo Paparčių seniūnijos (Kaišiadorių r.), visas būrys kitų garbių svečių ir vietos gyventojų.

Kadangi muziejaus patalpos per mažos sutalpinti gausybę susirinkusių žmonių, į Jono Aisčio prisiminimo popietę visi sugužėjo į čia pat esančią kultūros namų salę.

– Kai važiuoju Vilniaus-Kauno autostrada, – popietėje kalbėjo K. Bradūnas, – aš, išvydęs šios apylinkės vaizdus, visada prisimenu Jono Aisčio žodžius: „O Rumšiškės, jūs mano sielvarto ir sopulio dalis“ Poetas sunkiai išgyveno savo gimtinės netektį.

Poetas ir muziejininkas rumšiškėnas Stasys Daunys pasakė:

– Aš nuo pat vaikystės buvau lydimas Jono Aisčio poezijos, ja žavėjosi ir mano sūnus Vaidotas, kad ir patylomis, bet Jono Aisčio posmai ir šiurpiais pokario metais, ir vėliau Rumšiškėse, kaip ir visoje Lietuvoje, visada buvo deklamuojami, nes jie gaivino žmonių dvasią, žadino geresnių laikų viltį.

Dėmesingai buvo išklausyti ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Ališankos, ir kun. Algimanto Keinos, ir kitų garbių žmonių pagarbos žodžių apie Joną Aistį. Jo eilėraščius skaitė aktoriai Virginija Kochanskytė, Laimonas Noreika. Dainavo rumšiškėnų choras, vadovaujamas Astos Veverskytės.

Tarp iškilmių dalyvių buvo rašytojai Jonas Laucė, rumšiškėnas Stanislovas Abromavičius, Aldona Ruseckaitė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune direktorė.

Tai buvo neužmirštama šventė.

 

SUGRĮŽIMAS „IN TERRA RUMSISKENSIS“

Tokios gausybės poetų, rašytojų, menininkų, valdžios atstovų, dvasininkų nei Domainonyse, nei Rumšiškės dar neregėjo. Ir tokio susikaupimo, jaudinimosi, dvasinio pakylėjimo... Tai suprantama: juk iš Vašingtono į Lietuvą parskraidinti Jono Aisčio palaikai...

Ties Rusonių kaimu mašinų kortežas nuo Vilniaus-Kauno automagistralės pasuko Dovainonių link, prie Jono Aisčio tėvų sodybvietės.

Jonui Aisčiui pagarbos žodžius tarė Gražina Meilutienė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas. Jis taip pat muziejaus direktoriui perdavė mons. Kazimiero Vasiliausko iš prieškario laikų Jono Aisčio knygų surašytų eilėraščių sąsiuvinį, o dabar prašė jį perduoti muziejui.

Pirmą kartą Jono Aisčio sodybvietę išvydo poeto žmona Aldona Aistienė, dukra Vakarė, jos dvi dukros Ada ir Daina Valaitytės. Prie kryžiaus, žyminčio vietą, kur stovėjo Aleksandravičių namas, jos ir dar keli žmonės padėjo gėlių. Prie palydos kortežo prisijungė Dovainonių pagrindinės mokyklos saviveiklininkai su savo vadove mokytoja Janina Našlėnaite. Kortežas pajudėjo Rumšiškių link.

O čia prie biusto Jonui Aisčiui laukė minia žmonių. Išsirikiavo jų ilga kolona. Jos priekyje buvo nešamas kryžius, poeto portretas, Rumšiškių miestelio vėliava, dešimtys vainikų.

Prie Rumšiškių bažnyčios durų laukė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Rumšiškių parapijos klebonas Stasys Šileika SDB, altaristas doc. jubil. kun. Jonas Žemaitis, Jono Aisčio giminaitis Paparčių parapijos administratorius kun. Vidas Bernardas Sajeta. Kartais įnešamas į bažnyčią ir pastatomas ant katafalko priešais didįjį altorių.

Gedulines šv. Mišias koncelebravo arkivysk. S. Tamkevičius. Jis pasakė ir pamokslą.

– Tūkstantmečių sandūroje Bažnyčia skaičiuoja ne savo turtus, o savo kankinius, – pabrėžė Jo Ekscelencija. – Vienu iš tokių kankinių galima laikyti ir Joną Aistį. Poetą nuolat kankino Tėvynės ilgesys, prievartinis gyvenimas toli nuo gimtinės.

Prie kapo duobės Rumšiškių kapinėse kalbėjo Laidotuvių komisijos pirmininkas V. Sventickas. Jis padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie Jono Aisčio palaikų perkėlimo į Rumšiškes.

Poetas K. Bradūnas, artimai bendravęs su Jonu Aisčiu JAV, pasakė, kad jis antrą kartą dalyvauja savo draugo laidotuvėse – Vašingtone ir čia, Rumšiškėse.

„Mes, užsienyje gyvenę lietuviai, visada tikėjome, kad Lietuva bus laisva ir kad Jono Aisčio palaikai bus pargabenti į Lietuvą, į jo gimtinę, – kalbėjo K. Bradūnas.

O prof. V. Landsbergis taip pasakė:

– Jonas Aistis visada buvo su mumis, mes, dairydamiesi, kad neišgirstų kam nereikia, deklamavome jo eiles ir okupacijos metais. Poeto dvasia atgimusioje Lietuvoje vienija mus šviesiems, kilniems darbams.

Arkivyskupas metropolitas sukalbėjo maldą, pašventino kapo duobę. Ant karsto Jo Ekscelencija pabėrė saują Rumšiškių žemės. Poeto troškimas ilsėtis gimtinėje išsipildė.

Pastatomas didelis ornamentuotas medinis kryžius, kurį padarė tautodailininkas Kęstutis Krasauskas iš Pasvalio rajono.

Giedamas Lietuvos himnas.

Ilsėkis ramybėje, Didis Poete.

 

KOKIE BUVĘ KLIUVINIAI?..

Atgimimo pradžioje aš šiek tiek susirašinėjau su A. Aistiene, buvau gavęs bene du jos laiškus, neilgus, maždaug po vieno lapo mašinėle rašyto teksto. Gaila, kad šiuo metu aš jų kol kas savo archyve nerandu. Bet jie yra, jei nesu atidavęs kokiam nors archyvui, ko jau nebeprisimenu. Tačiau puikia atsimenu, ką labiausiai norėjau sužinoti iš Jono Aisčio žmonos, ką ji mãno apie vyro palaikų perlaidojimą Rumšiškėse.

Rašyti laišką A. Aistienei mane iš tikrųjų imponavo rajono valdžia. Oficialiai kreiptis į ją valdžia nenorėjo, nežinodama jos nuostatų, gal nebenorėsianti apie tai kalbėti, tad iš pradžių geriau pazonduoti individualiai, kad ji galėtų laisviau pareikšti savo nuomonę. O jos nuomonė buvo tokia: ji pasirengusi įvykdyti vyro testamentą, tačiau dabar dar tokios galimybės nematanti, nes negarantuota dėl valdžios požiūrio į Joną Aistį stabilumo... Ir, atrodė, kai į valdžią vėl atėjo buvusieji, tai dar ne laikas kalbėti apie Aisčio palaikų perlaidojimą.

A. Aistienė skundėsi sveikata, todėl nesiryžau savo laikais jaudinti ją ir susirašinėjimas greit nutrūko. Ir ilgam.

Tačiau štai 1999 m. JAV lankėsi kaunietis literatas, chorų vadovas, buvęs Sibiro tremtinys Antanas Paulavičius. Jis „Kauno dienoje“ (1999, Nr.15), papasakojo, kad susitikęs su A. Aistiene ir jai išsakęs, kaip Jono Aisčio muziejus Rumšiškėse saugo poeto atminimą, kokie ten vyksta renginiai ir kad beveik kiekviename mokyklos vadovėlyje užtiksi poeto eilių. Jis mylimas, deklamuojamas. Susijaudinusi A. Aistienė kalbėjo:

– Labai džiugina, kad Aistis gyvas Lietuvoje. Mano didžiausia svajone – kuo greičiau įvykdyti Jono valią: parvežti palaikus į Tėviškę. Jis visuomet gyveno su Lietuva, verkiančia, kenčiančia, kovojančia.“

Tada ir iškilo klausimas: o kas trukdo tai padaryti? Ko laukiama įgyvendinti ir p.Aistienės „didžiausią svajonę.“ Tai, žinoma, labiausiai rūpėjo Jono Aisčio kraštiečiams.

Paskambinau tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui V. Sventickui. Jis paaiškino:

– Ponia Aistienė nori, kad į Rumšiškes būtų pargabenta ne urna su poeto palaikais, o karstas. Karstą pargabenti kur kas sudėtingiau – atsiranda daugiau biurokratinių klausimų. Rašytojų sąjunga ne kartą kreipėsi į kultūros ministeriją. Pagaliau šis reikalas neseniai išdėstytas premjerui Gediminui Vagnoriui. Premjeras pasakė, kad pinigų bus skirta, tik reikia ryžtingiau spręsti konkrečius klausimus, nuo kalbų pereiti prie darbų.

Tai buvo džiugi žinia. Aš beregint parašiau straipsnį: „Kada iš JAV į Rumšiškes bus perkelti J. Aisčio palaikai?“ („Kaišiadorių aidai“, 1999 02 12).

Beje, straipsnyje, be kita ko, buvo parašyta... „Jau šiais metais (t.y. 1999-aisiais – J.L.) J. Aisčio palaikai turėtų būti perkelti į Rumšiškes.“ Deja, tai dar neatsitiko – jie buvo perkelti po pusantrų metų, 2010 m. vasarą.

Oficialiai nebuvo akcentuojama, bet mes, vietiniai, žinojome dar vieną priežastį, dėl kurios buvo vilkinamas J. Aisčio palaikų perkėlimas į Rumšiškių kapines. J. Aisčio kapui buvo parinkta vieta kapinių centre, netoli Jono Aisčio tėvų – Kazimiero ir Marijonos Rasulevičiūtės Aleksandravičių kapų, perkeltų iš panemunės būsimųjų Kauno marių dugno. Tačiau čia pat, vos už keliolikos žingsnių, buvo tarybinių karių kapai, su didele „kario išvaduotojo“ skulptūra. Tai buvo nesuderinama. Aš apie tai A. Aistienei nerašiau, bet galbūt kas nors kitas apie tai jau buvo jai parašęs, kokia padėtis Rumšiškių kapinėse, jei ji man išsakė abejones dėl Jono Aisčio palaikų perkėlimo Atgimimo pradžioje.

Karių kapais rūpinosi Rusijos Federacijos ambasada Vilniuje. Nors irgi šiek tiek darbai užsitęsė, bet karių kapai buvo iškelti iš Rumšiškių kapinių, nukeltas ir išvežtas paminklas. Atsiradusiame tuščiame plote buvo pastatyta medinė koplytėlė. Tada rumšiškėnai su palengvėjimu atsikvėpė ir ėmė nekantriai laukti, kada „in terra Rumsiskensis“ grįš Jonas Aistis.

AKT. V. KOCHANSKYTĖ, JUST. MARCINKEVIČIUS IR KT.

Kaip minėjau, dar sovietmečiu, bet jau jo saulėlydžio, laikais „Pravėnos“ (Rumšiškių) kolūkis įsteigė Jono Aisčio premiją. Ja norėta paskatinti poetus, rašytojus, dailininkus, kompozitorius, žurnalistus, visuomenės veikėjus propaguoti Jono Aisčio kūrybą, puoselėti jo idėjas, domėtis jo gyvenimu, rūpintis literatūriniu palikimu.

Pirmąja premijos laureate tapo akt. Virginija Kochanskytė (1990). Klojimo teatre vykusiose iškilmėse (minint Jono Aisčio 86-ąsias gimimo metines) ji buvo perrišta vardine juosta, jai įteikta gėlių ir piniginė premija.

Kolūkio greitai nebeliko, tačiau Rumšiškėse susikūrė žemės ūkio bendrovė. Ji perėmė gražią iniciatyvą iš savo pirmtakų ir kas dvejus metus skyrė Jono Aisčio premijas. 1991 m. buvo įteiktos net trys premijos – inž. Vytautui Markevičiui, tautodailininkui Leonui Juozoniui ir muziejininkei Reginai Mažukėlienei, 1992 m. – prof. Vytautui Kubiliui (už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimus). Tačiau tais pačiais metais nebeliko ir žemės ūkio bendrovės. Nebeliko ir Jono Aisčio premijų fondo.

Jono Aisčio premijos laureatas – poetas Justinas Marcinkevičius. Rumšiškės, 2010 m. birželio 23 d.

Taip tęsėsi dvylika metų – iki 2004-ųjų. Tuometinis Kaišiadorių rajono meras Romualdas Urmilevičius, JonoAisčio kūrybos gerbėjų paragintas, ėmėsi iniciatyvos atkurti premijos fondą. Pastangos buvo sėkmingos – rajono taryba pritarė mero pasiūlymui ir nuo to laiko kasmet per iškilmes, minint Jono Aisčio gimimo metines, vėl teikiamos poeto vardo premijos.

Kas jas gavo?

Štai 2010 m. birželio 23 d., Joninių išvakarės. Diena apniukus, šaltoka, trumpalaikiai lietūs. Tačiau tai nesutrukdė susirinkti būriams žmonių ne tik iš Rumšiškių, Kaišiadorių, bet ir Elektrėnų, Kauno, Prienų...

Į gražiai papuoštą sceną kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi išeina Kaišiadorių rajono meras R. Urmilevičius. Jis skelbia savo vadovaujamos komisijos nutarimą – 2010-ųjų metų Jono Aisčio premiją skirti vienam iškiliausių mūsų laikų poetui Justinui Marcinkevičiui. Poetui įteikiamas diplomas. Jis apvainikuojamas ąžuolo vainiku, jam įteikiama gėlių. Salė atsistojusi ploja.

Tai buvo jaudinančios minutės.

–Kai aš pokario metais mokiausi Prienų gimnazijoje, – dalijosi prisiminimais laureatas, –  kažkoks mokytojas neatėjo į pamoką. Jį pakeitė kitas, mokytojas Jonas Eidukevičius. Atsisėdęs ant suolo jis pradėjo deklamuoti Kossu-Aleksandriškio eilėraščius iš jo 1940 metais išleisti rinkinio „Poezija“.

Iš eilėraščių tartum matei tą peizažą, tą lygumą priešais gimtosios gryčios langus. Reikia nusilenkti Rumšiškių apylinkėms, įkvėpusioms Joną Aistį parašyti tokius nuoširdžius lyriškus eilėraščius. Tai buvo Rumšiškių kraštui Dievo atsiųstas žmogus. Galima atsiklaupti prieš Jono Aisčio poezijos lietuviškumą. Tik nenorėčiau sutikti, kai poetas viename eilėraštyje rašo: „Gera vargti Lietuvoje“. Vargti niekur nėra gera: nei Amerikoje, nei Rusijoje, nei Lietuvoje. Štai kodėl pastaraisiais dešimt metų žmonės ir emigruoja iš Lietuvos, ieškodami sau darbo, džiaugsmo, ateities. Duok Dieve, kad kuo daugiau jų sugrįžtų, kuo daugiau jų čia deklamuotų Joną Aistį.

Salė susikaupusi išklausė Just. Marcinkevičiaus skaitomų eilėraščių. Laureatas padėkojo visiems už didelį jo kūrybos įvertinimą, už šiltą pagerbimą Rumšiškėse.

 Dainininkas Danielius Sadauskas padainavo Vytauto Klovos 1998 m. sukurtą muzikinį kūrinį „Loreta“, skirtą 1991 m. sausio 13 d. žuvusiai Loretai Asanavičiūtei, taip pat keletą liaudies dainų. Jam akomponavo Jūratė Landsbergytė.

Renginio vedėja buvo akt. Inesa Paliulytė.

Just. Marcinkevičius buvo keturioliktas Jono Aisčio premijos laureatas, o iki šiol jų yra daugiau kaip dvidešimt – tai poetas Jonas Juškaitis, rumšiškėnas rašytojas Stanislovas Abromavičius, poetės Aldona Elena Puišytė, Robertas Keturakis, Aldona Ruseckaitė, Vytautas V.Landsbergis, kiti.

Minint Jono Aisčio gimimo metines, jo vardo premijų teikimas esti vienas iš svarbiausių iškilmių akcentų. man visada būdavo malonu apie laureatų apdovanojimus ne tik rašyti „Kaišiadorių aidų“ laikraščiui, kitiems leidiniams, bet apie dvejas iškilmes nedideliu tiražu išleidau ir fotoalbumus: „Pasiryžęs visada tarnauti Poetui“ (apie Jono Aisčio premijos įteikimo A. Ruseckaitei iškilmes Rumšiškėse 2009 m.) ir „Tai gražiai skambėjo žodžiai“ (apie aukščiau minėtą Just. Marcinkevičiaus pagerbimą Rumšiškėse 2010 m.).

PAMINKLAS RUMŠIŠKIŲ KAPINĖSE

Neužmirštamas renginys – Jono Aisčio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Rumšiškėse (2004). Minėjimo akcentas iš anksto buvo žinomas, paskelbtas spaudoje: miestelio kapinėse prie J. Aisčio kapo bus atidengtas skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas paminklas. Po šv. Mišių Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius, iškilmių dalyviai ir atėjo į čia pat esančias kapines. Jose po Rumšiškių parapijos klebono kun. Virginijaus Birjoto įžanginio žodžio ir maldos, paminklas ir buvo atidengtas. Jį pašventino Jo Ekscelencija arkivysk. S. Tamkevičius.

– Aš buvau parengęs daugybę eskizų, – dalijosi prisiminimais prof. A. Kmieliauskas. Tariausi su poeto žmona p. Aldona Aistiene, įsiklausydavau į jos pageidavimus, pasiūlymus. Ir mano, ir p. Aldonos nuomonė sutapo: paminklas turi būti nešokiruojantis, neišsiskiriantis savo dydžiu, o paprastas, simbolizuojantis ramybę, susikaupimą.

Padėkos žodį tarė A. Aistienė. Prie paminklo ji pirmoji pastatė degančią žvakutę, padėjo gėlių.

Atkūrus literatūrinės premijos fondą, Jono Aisčio 100-ųjų gimimo metinių proga miestelio salėje laureato diplomas buvo įteiktas poetui Jonui Juškaičiui. Apibūdindamas laureato kūrybą, prof. Juozas Girdzijauskas pasakė:

– Gyvenime yra du svarbiausi dalykai: Tikėjimas ir Mirtis. O žmogus žmogui yra didžiausia dovana. Tai ir akcentuojama Jono Juškaičio kūryboje. Jo poezijos pasaulis unikalus.

Koncertavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir dirigentas prof. Petras Bingelis). Po kiekvienos dainos akt. Vladas Bagdonas, iškilmių vedėjas, deklamavo Jono Aisčio eilėraščius.

Šįkart į iškilmes A. Aistienė buvo atvykusi su anūkėmis: Ada ir Daina Valaitytėmis. Visos labai atidžiai klausėsi koncerto, o po to iš scenos A. Aistienė padėkojo choristams, renginio organizatoriams, visiems susirinkusiems už parodytą pagarbą jos vyrui – poetui Jonui Aisčiui.

Iškilmėse dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, šios sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, rajono vadovai.

Taip pat buvo aplankytas Jono Aisčio muziejus, padėta gėlių prie poeto paminklinio biusto.

Jubiliejinio Jono Aisčio gimtadienio proga buvo išleista rumšiškėnų Stanislovo Abromavičiaus ir Gražinos Meilutienės knyga „Mėlynieji vaikystės šilai“ (2004). Tai kraštotyrinė medžiaga apie poeto vaikystę, mokslo metus, ryšius su gimtine, kai jis buvo priverstas gyventi užsienyje, gausybė žinių apie poeto senelius, prosenelius, apie žmones, su kuriais bendravo... Be šios knygos neišsivers nė vienas Jono Aisčio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas. Autoriai sukūrė ilgaamžį paminklą J. Aisčiui.

Ir tegu tai garsina poetą ne tik Rumšiškių krašte, bet ir visoje Lietuvoje, tarp užsienio lietuvių. Nes Jonas Aistis yra visiems vienodai artimas, brangus.

KNYGA PRIE KNYGOS

Ženklią Jono Aisčio literatūros muziejaus dalį užima knygos. Jų jau šimtai. Ir jų nuolat daugėja. Tai paties Jono Aisčio knygos, kai kurios su įdomiomis istorijomis. Štai poetas, išvykdamas į užsienį studijuoti, dalį savo knygų paliko tėvų sodyboje. Tėvai jas saugojo. Tačiau atėjo pokaris. Knygas, ypač su Jono Aisčio autografais, buvo pavojinga laikyti, kad jos nepatektų represinėms struktūroms. Todėl tėvas iškirpo knygų lapus, kur buvo sūnaus įrašai, tačiau ne visus. Vėliau šias knygas tėvas atidavė Rumšiškių parapijos klebonui Jonui Žemaičiui. Tas ir išsaugojo iki Atgimimo, o tada atidavė Jono Aisčio literatūriniam muziejui. Čia yra Jurgio Jurkaus raštai, Antano Vaičiulaičio knygos su autografais ir dešimtys kitų.

Knygos “Ilgesio elegijos” viršelis

Tačiau pats didžiausias knygų rinkinys į Jono Aisčio muziejų pateko 2002 metais. Knygas iš Vašingtono atsiuntė A. Aistienė. Jų dvi dėžės.  140 leidinių siuntą adresavo į Vilnių, į Politinių kalinių ir tremtinių būstinę, o iš čia ji atkeliavo į Rumšiškes, į muziejų. Tai daugiausia užsienyje išleistos lietuvių autorių knygos. Visos – su autografais. Ir skirtos vienam žmogui – Jonui Aisčiui, keletas knygų (po Jono Aisčio mirties) užrašytos poeto našlei A. Aistienei.

Bernardas Brazdžionis

Vieni užrašai trumpi, mažakalbiai, tačiau yra ir vos ne visą titulinį knygos puslapį užimančių. Štai B. Brazdžionis J. Aisčiui ant savo 1957 m. išleisto „Vaidilos Valiūno“ užrašęs net tris posmus, kurių pirmasis toks:

 

Motinos vienos mes esam sūnūs,

Ir lydimus viena ir ta pati lemtis.

Ar giedam mes, Vaidilonių Valiūnai,

Ar guodžiamės, jog mūs sesuo – būtis.

 

Leonardas Andriekus Niujorke ant savo knygos „Už vasaros vartų“ A. Aistienei užrašė: „Jei nebūčiau sutikęs Jono Aisčio, gal nebūčiau išėjęs į poetus“. Yra knygų su Vinco Krėvės, Vydūno, Jurgio Savickio, Fausto Kiršos, kitų žymių rašytojų, poetų autografais.

Muziejus buvo surengęs A. Aistienės atsiųstų knygų parodą. Į jos atidarymą buvo atvykę aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Buvo skaitomi Jono Aisčio eilėraščiai, ištraukos iš jo laiškų artimiesiems, dalijamasi prisiminimais. renginys buvo šiltas, mielas.

Savo knygas su autografais muziejui padovanojo visi Jono Aisčio literatūrinių premijų laureatai, kitų literatų klubų nariai (Stasys Daunys, Jonas Laucė ir kt.), Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ knygų autoriai. Beje, šio literatų klubo narė, šešių poezijos knygų autorė Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė Jonui Aisčiui paskyrė gražų eilėraštį:

 

Čia smilgos aikčioja, žiogeliai verkia,

Šventoriuj liepos ruošiasi žydėt.

Aš į marias melsvas akis įmerkęs

Skubu nakties žvaigždelę palydėt.

 

Šilai numėlę, kelias, kryžius,

Be jų už vandenyno taip nyku.

Krūtinę priglaudžiu prie žemės grįžęs

Iš josios ilgesį širdin renku.

 

Paminėtina ir tai, kad viena kita knyga, rašytojų iš Lietuvos išsiųsta į Vašingtoną su dedikacijomis Jonui Aisčiui (Eduardo Mieželaičio, Juozo Grušo, dar kelių)... vėl sugrįžo į Lietuvą, į Rumšiškes. Pasirodo, ir knygos neišemigruosi, neištremsi, nepridaiginsi svetimoje žemėje – ji visu savo grožiu suspindi tik gimtajame krašte, tarp savo vietinių skaitytojų. Tad ir šios knygos, praturtinusios savo būtį prievartinėmis, skausmingomis kelionėmis į tolimus pasaulio kraštus, išdidžiai, oriai sugulė Jono Aisčio muziejaus ekspozicijoje, saugykloje.

Kartkartėmis ir pats muziejus leidžia savo knygas, bukletus. Rumšiškių kultūros centras išleido skoningai apipavidalintą Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatų poezijos rinkinį „Ir atskrido, atplasnojo gegutėlė...“ (sudarė S. Abromavičius, 2009). Įdėti ir keli Jono Aisčio eilėraščiai. Knygos įvade S. Abromavičius ir G. Meilutienė rašo: „Atrinkome kai kurias ankstyvąsias Jono Aisčio eiles, susijusias su gimtosiomis vietomis ar čia parašytas. Pats poetas yra pasakęs, kad jį poetu padarė Rumšiškių kraštovaizdis (...). Anapus Nemuno buvęs Žiglos šilas, netoliese augęs pušynas, tekėjęs

Pravienos upelis“. Visa tai jam buvo gražu ir prasminga.

Savo kuklų įnašą į knygų leidybą apie Joną Aistį ir Rumšiškes stengėsi įnešti ir minėtas Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“. Jis išleido keturis mano parengtus fotoalbumus: tai „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (2009), „Sugrįžimas“ (Jono Aisčio palaikų perkėlimas iš JAV į Rumšiškių kapines, 2004), ir minėtus – „Pasiryžusi visada tarnauti Poetui (apie Jono Aisčio premijos įteikimo A. Ruseckaitei iškilmes Rumšiškėse, 2009 m.) – visos 2009 m., bei „Tai gražiai skambėjo žodžiai“ (apie Jono Aisčio premijos įteikimą Just. Marcinkevičiui 2010 m.) – 2010 m. Dvi šio autoriaus knygeles anksčiau išleido kitos leidyklos – abi tuo pačiu pavadinimu „Jonas Aistis ir Rumšiškės“ (1991, 700 egz. tiražu) ir 2010). Dėl lėšų stokos viena tokio pat pavadinimo knygelė išleista savilaidos būdu (2000). Per 20 metų (1989-2009) esu dalyvavęs beveik visuose Jonui Aisčiui skirtuose renginiuose Rumšiškių seniūnijoje, apie visus tuos renginius buvo paskelbti straipsniai, fotoreportažai „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje. Jie tapo tarsi poeto atminimo pagerbimo kronika.

Į Jono Aisčio kūrybos populiarumą, jo vardo garsinimą jau trisdešimt metų (1989-2019) plačiai įsijungusios rajono mokyklos, ypač buv. Rumšiškių vidurinė mokykla, dabar Antano Baranausko gimnazija, bibliotekos, ypač Kaišiadorių viešoji biblioteka, „Kaišiadorių aidų“ ir „Atspindžių“ laikraščių redakcijos, kiti. Štai 2014-aisiais, minint Jono Aisčio 110-ąsias gimimo metines, Kaišiadorių viešoji biblioteka buvo paskelbusi ketureilio konkursą vaikams ir jaunimui „Aistiškos dvasios nešami“. Jo tikslas – skatinti domėjimąsi poeto kūryba. ugdyti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą,. Kūrybiniai bandymai – romantiniai ketureiliai Jono Aisčio poetiniu stiliumi rajono komisijos buvo vertinami pagal gebėjimą originaliai atspindėti ir interpretuoti Jono Aisčio kūryboje išreikštas idėjas. Komisija gavo net 70 mokinių kūrybinių bandymų, dauguma iš Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos ir Palomenės pagrindinės mokyklos. Štai kaip paprastai ir neprastai parašė Eleonora Grinevičiūtė iš Palomenės:

 

Paukštis plasnoja

Per girią Tėvynės,

Jam čia gerai,

Nes jo čia namai.

 

Paprastumas – poezijos grožis.

Čia apžvelgiau tik pagrindines Jono Aisčio sąsajas su Rumšiškėmis ir jo apylinkėmis. Jos garbingos, nuoširdžios, poetiškos. Neliečiu tų pagarbos ženklų, kurie ištisus dešimtmečius rodomi visoje Lietuvoje. Juk poeto jubiliejinių gimtadienių susiėjimai, kiti iškilmingi renginiai džiugino mus Lietuvos rašytojų sąjungoje, nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Maironio literatūriniame muziejuje Kaune, kitur.

Pateikiu trumpą Jono Aisčio biogramą.

Poetas gimęs 1904 m. liepos 7 d. Kampiškiuose netoli Rumšiškių, baigė Rumšiškių pradžios mokyklą, mokėsi Kaune, „Aušros“ gimnazijoje, humanitarinius mokslus studijavo Vytauto Didžiojo universitete, studijas tęsė Grenoblio universitete (Prancūzija), gavo filosofijos daktaro laipsnį (1944). 1946 m. išvyko į JAV, 1952-1958 m. dirbo Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriuje Niujorke, o nuo 1958 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Prieš karą Lietuvoje išleido penkis poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“, „Imago mirtis“, „Intymios giesmės“, „Užgesę chimeros akys“ ir rinktinę „Poezija“, publicistikos straipsnių rinkinį „Dievai ir smūtkeliai.“ Išeivijoje išleista poezijos knygos „Be tėvynės brangios“, „Nemuno ilgesys“, „Sesuo buitis“, „Krištoliniame karste“, rinktinė „Pilnatis“, taip pat atsiminimų knyga „Apie laiką ir žmones“, eseistikos rinkinys „Milfordo gatvės elegijos“, po autoriaus mirties –„Raštai“ (I t. – poezija, II t. – eseistika). Pirmoji Lietuvoje išspausdinta Jono Aisčio knyga – poezijos rinktinė „Katarsis“ (1988).

Jonas Aistis mirė 1973 m. birželio 13 d. Georgo Washingtono universiteto ligoninėje.

UŽSKLANDA: S. LIPSKIS

Ir štai naujausioji knyga apie Joną Aistį – Stasio Lipskio „Ilgesio elegijos“. Biografinė knyga apie žymaus lietuvių poeto Jono Aisčio gyvenimo dramą“. Knygą išleido „Žuvėdros“ leidykla, kurios vadovas ir yra knygos autorius. S. Lipskis: „Paskutines tris savo gyvenimo savaites Jonas Aistis praleido ligoninėje. Kentėdamas didžiulius skausmus, bet neprarasdamas sąmonės, jis turėjo galimybę apmąstyti nueitą kelią, prisiminti savo artimus bičiulius, atlikti savotišką išpažintį sau, Viešpačiui ir pasauliui. Apie tai ir rašoma šioje knygoje“, – taip ją pristato pats autorius. 1965 m. poetas sunkiai suserga, jam diagnozuojama onkologinė liga. 1972 m. rudenį operuojamas. Iki mirties buvo likę keli mėnesiai...

–Žinai, verkiau, kai skaičiau paskutiniųjų jo gyvenimo metų laiškus giminėms į Lietuvą, – atviravo man S. Lipskis. – Taip graudu, elegiška, ilgesinga...

Visa knyga parašyta labai jautriai, įtaigiai, humaniška dvasia. S. Lipskis per daug Amerikų joje neatskleidžia, dauguma faktų, įvykių Jono Aisčio išgyventų epizodų aistiados mylėtojams žinoma, tikriausiai rašytojas ir nekėlė tikslo nustebinti skaitytojus naujomis atodangomis, bet savo emocingu žvilgsniu pažvelgti į Jono Aisčio gyvenimo dramą. Man atrodo, kad taip, kaip S. Lipskis, dar joks rašytojas, žurnalistas, literatūrologas, poetas nebuvo tiek giliai įsijautęs į Jono Aisčio sudėtingos būties peripetijas, į jo išgyvenimus, skausmingą likimą, į begalinį tikėjimą, kad gimtasis kraštas, kurį jis visa širdim myli, jo nepamirš, kad jis taip trokšta savo kelionę baigti „in terra Rumsiskensis“ – „Rumšiškių žemėje“... Knyga jaudina. Nes ji ne tik talentinga ranka, bet ir jautria širdim parašyta. Tai autentiški liudijimai – iš poeto laiškų, atsiminimų, savitu žvilgsniu į juos pažvelgus.

Pateikiu kelias pastraipėles iš S. Lipskio knygos paskutinių puslapių.

„Dar pavasarį, rašydamas jau paskutinius laiškus mylimai sesei, jis (Jonas Aistis – J. L.) nebeslėpė savo nuovargio dėl silpstančios sveikatos ir teigė, jog gyventi dar nereiškia būti gyvam. Gyventi, aiškino jis sesei, tai – galimybė galvoti, mąstyti, veikti, dirbti... Iš visų tų bendračių jam tik vienintelė liko – galvoti. Visos kitos veiklos jau užmarštyje (...).

Ką tik atėjusi seselė suleido eilinę nuskausminamųjų porciją, skaudesys aprimo, bet jam pačiam buvo aišku – jis gęsta (...). Dabar jau nebeliko jėgų nei prisiminti praėjusių dienų, nei vėl atgaivinti širdyje įstrigusius įspūdžius. Vienintelis troškimas – grįžti į tėviškę, į Rumšiškes, ilsėtis šalia tėvų kapų. Juk ne veltui jis šimtus kartų prašė sesers – prižiūrėk kapus, aš ten greta tėvelių norėsiu ilsėtis ramybėje. Tad dar jis pavargusiomis lūpomis vis kartojo ir kartojo:

In terra Rumsiskensis... (...).

Ir visas pasaulis švito kaip niekada, nyko žmonių siluetai ir platūs kontūrai, o toje šviesybėje darėsi vis lengviau ir lengviau...“

Jonas Aistis išėjo.

Ir S. Lipskio knyga baigėsi...

Puiki knyga. Ji svariai papildo aistiadą – visa tai, kas iki šiol sukurta apie Joną Aistį – poetą klasiką iš Rumšiškių apylinkių.

 

 

 

Atgal