VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

04.28. Pavasariu alsuoja žemė

Birutė Silevičienė,

LKRS ir valdybos narė

“Tos dienos, jos tokios trumpos, nors, rodos, strimgalviais leki, lydimas pavasario spalvų šėlsmo, ir vis kažko dar nepadarai. Vaikantis malonumų, nelabai gera gyventi, ir nejausti malonumo – tai iš ties prastai. Visai prastai,“ – sako  fotografas, prozos ir poezijos kūrėjas Albertas Mitkevičius. – Aš dabar kaip įkaitęs akmuo saulėje, sugėręs jos šilumą, galėsiu ilgai ilgai atidavinėti visam pasauliui. Tas ilgesio akmuo ties kryžkele, paženklintas laukimu. Svaiginančiai graudžiu. Gera būti lietuviu, gera gyventi savo šalyje.“

A.Mitkevičiaus kūryba mane žavi jos giedrumu, autoriaus mintys tarsi plevena ore: lengvos, bėga nuo juodų dienų į šviesą.

A.Mitkevičiaus užfiksuotos pavasario akimirkos

Orbita

O vis tik žmogus turi būti sveikas ir stiprus dvasiškai, kad kitas šalia jo galėtų būti klestinti, stipri asmenybė. Tai yra kertinis tavo sielos pamato akmuo. Laisvė leidžia atsirasti kūrybiškumui, ir tik tada kuriama gerovė, kai niekas nestelbiamas, kai kitam nedraudžiama elgtis pagal jo fantazijas. Tačiau kito asmens negalima paleisti iš savo orbitos, juk ir saulė nepaleidžia žemės, nors ji skrieja laisvai. Ir sukasi laisvai, ir nenutolsta, išlaikydama savo artumą.

Taip ir žmonės...  

Fotografija-tai poezija

Vienas fotografas pasakė,kad fotografija-tai poezijos

Rūšis.Kodėl ne.Kiekvienas savaip save išreiškiame.

Tačiau jaučiu,kad jei negaliu daryti taip,kaip noriu,

Ir nebedarau.Todėl ir kitam leidžiu jaustis laisvai.

Mes visi mylime laisvę.Savotiškai pavyko.

Turėti savo šventes.Stebėti pasaulį.

Kaip jis keičiasi,ir kokie mes laikini,

Bet gal tai yra dovana,būti laikiniems,

Paskata veikti,skubėti susitikti,aplankyti,

Neatidėlioti rytdienai.

Nes taip ir užmirštų žmonės vienas kitą,

Beatidėliodami,žinodami,kad turi kokį

Tūkstantį metelių laiko.

Viskas sutvarkyta gamtoje su tikslu.

O jei kas yra aukščiau,tai matyt siekta,

Kad meilės būtų kuo daugiau.

Kopimas į kalną

Į kalną kopti lengviau,negu nuo jo leistis Gyvenimas,juk siekiame,einame pirmyn. Turime vienas kitą.Parodei,kas yra jausmai. Aš buvau toli,beveik išėjęs.Gyvenimo klystkeliais. Ėmei,ir parvedei.Viskas taip įdomu,kai esi arti. Ir žmonės,ir kelias,ir tiesi gatvė,su savo mažyte kebabine,ir rausvėjantys vakaro debesys Ir tyliai murmantis televizorius, Su savo lėkšta anakondos istorija, Ir šniokščiantys automobiliai,tarsi atsiritančių Jūros bangų mūša,ir nepapasakotos mano Istorijos kurias gal padės atskleisti kokia Vyno taurė.

DAINUOJANTIS KELIAS

Tokios tokelės,Pasiilgau namų.Tavęs.Ir to nenuspėjamumo,kuris toks viliojantis .Artėju į Tave.Mintimis,kūnu,plevenu lyg ore....Toks lengvas ir toks deginantis ilgesys.Labai jo bijau tokio,plėšiančio sielą,todėl nekantriai artėju,bėgdamas nuo juodų dienų į šviesą keliu,kuris dainuoja....

ILGESIO AKMUO

Aš dabar kaip įkaitęs akmuo saulėj e, sugėręs jos šilumą,galėsiu ilgai ilgai atidavinėti visam pasauliui.Šitą šilumą jaučiu taip tarsi jūreivis jaustų jūrą,nors dar stovėtų krante.Gera žinoti-nebesu vienišas,esu laukiamas,turiu dėl ko gyventi.Turiudėl ko stengtis,dėl kojaudintis.Kelionė tarsi ritualas,besisupant stebėti pro autobuso langą,žalias pievas,linksmus miškus,laisvūnus drugelius. Visi jie mūsų.Koks mielas kraštas-LIETUVA...

Pasiilgau namų.Tas ilgesio akmuo ties kryžkele,paženklintas laukimu.Svaiginančiai graudžiu.Gera būti lietuviu,gera gyventi savo šalyje.Gera ilgėtis ir mylėti.

GELBĖJIMAS

Vakaras,cirpia cikados,jų tas garss malonus,ilgesingai raminantis.Kregždės puikujasi savo baltom priejuostėm,jos po langu pasistatė namučius-NEBIJOK.

Tegul patriukšmaus ankstyvais auštančiais rytais....

JŪRA

Geras tas jausmas...Pameni?Kaip jūros bangos ritasi krantan,jos niekada nesustoja,dar ir dar sugrįžta,šniokščiančios,putotos pykčiu,pravirkstančios kirų klyksmais,bet mylinčios baltas žuvėdras ir vienišą tiltą... Ant jo įsimylėjėliai,lydėdami vasarą ir saulę,dovanoja vienas kitam pasitikėjimą,tikrumą ir viltį.Tegul švelnios ir ramios bangos sveikina pasitinkančius ir palydinčius saulę.

Prisimeni mūsų žalią jūrą,sakyk,tikrai prisimeni?Užklok mane mintimis,kai bus sieloje šalta...

GYDANTIS ŠALTINIS

Mes lyg maži šaltinėliai.Sunkiai surandami,dar sunkiau išgirstami.pamatomi.Bet tokie reikalingi viena                                                                                            

kitam.Šaltinėlių vanduo pats tyriausias.Ir net gydantis.Tad ir gydome vienas kitą.Pamažu,atkakliai,švelniai,atsargiai.

Vaikystėje taip mėgau slėptis miške nuo mane supančio pasaulio,svajodamas,kad surasiu slaptą oazę,kurioje patirsiu nirvanos būseną...Paskui pamiršau savo slaptą šviesią svajonę,prisiminiau tai praėjus daugybei metų,kai pasijutau vienišas,nereikalingas,netekę vilties.

Ir įvyko stebuklas-staiga atradau ir gydantį šaltinėlį,ir svajonių oazę.Salą gerumo,nesumeluoto ir tikro.

GIEDRUMA

Tos dienos,jos tokios trumpos,nors ,rodos,strimgalviais leki,lydimas pavasario spalvų šėlsmo,ir vis kažko dar nepadarai.Vaikytis malonumų nelabai gerai gyventi,ir nejausti malonumo-tai išties prastai.Visai prastai.Jeigu svajonės dūžta,juk lieka mums dar kažkas.Artimieji,mėlyno dangaus lopinėlis....Mūsų šiluma laukia mūsų.Ji tokia sava,ji tokia tikra.Jos niekas nepakeis.Neleisk sau pasiduoti gyvenimo vėtroms.Rytas visad už vakarą

šviesesnis.Žinau,nusišypsosi.Juk žadama giedra. Danguje ir...širdyje.

Šaknys

Gerai, j ei mes turime tą gyvenimo alkio kibirkštėlę.Galime pasinaudoti savo patirtimi.Juk sunkumai užgrūdinamais galima pasinaudoti savistiprybei.Juk gėlės,jei jų nesiūbuoja vėjas,neįleidžia į žemę tvirtų šaknų,Ežiuoles palauš menkiausias netikėtas gūsis,staiga iš nežinios atskriejęs...Tad viskas tik į gera.. Gyvenimas puikus,šiltas ir spalvotas.Kai galvoju apie Tave...

PULSAS

Kažkur tyloje apglėbta žiemos viltis plevena mažytė.Užslėpta,nematoma,rodos,jos net nėra.Tačiau ji pagrindinė,ji pulsuos,žaibuos,stipriai,bet švelniai,tarsi savo pulso nebejausčiau.Bet ji-VILTIS,Ji-svarbiausioji,bet ne paskutinė.

GYDANTI ARBATA

Man patinka būti nepastebimu ir stebėti kitus.Nemoku būti savimi kartais.Bet galiu būti tikru draugu,artimu draugu.Noriu tirpdyti Tavo širdies ledą savo gerumu.Išgerkim gydančios arbatos,panirę vakaro tamsoj e,sušilkim rankas ir sielą.Man taip reikia sukurti save.Tau...

LAUKIA?

Trūkinėjantys emailai,pauzės,jausmai pulsuoja,gyvenimas tikrinamas,ar skauda,ar gera,ar dar mylima,ar dar einama kartu,horizontas tebevilioja? O namai tebelaukia ir tebešaukia?

SFINKSAS

Kartą sutikau didelį sfinkso vikšrą keliaujantį sau šiltu asfaltu tik jam vienam žinomu tikslu.Bandžiau gelbėti,bet atsilygindamas bandė kąsti savo bejėgiškumo impulso pagautas...Nunešiau po medžiais į aukštą žolę,palinkėdamas nepaklysti.

Veltui naiviai tikėjausi surasti pavasariop gražuolį drugį.Likau dėkingas už trapumo pamoką ir viltį.

Per TV mačiau kaip gelbėtojai Italijoje iš upės ištraukė plaukiantį ežiuką.Būtų paskendęs....Kaip paskęstame mes,netekdami savo išpuoselėtų jausmų...

ŠIRDIES RAKTELIS

Lietaus diena,po to kita.Ta tamsuma tokia sava.Kas tikėjo gaiva,tas nusimaudė lietuje.Kas nepatikėjo-nudžiūvo.Tas naivus tikėjimas visad toks viliojantis ir toks vertinamas senovės išminčių.Tik tie tarpai nevilties-jie tokie nematomi lyg duobės jūroje.

Kaip aš branginu tas mintis apie Tave,ir tą ramybę,kurią suteikei man.Leidai patikėti savimi,atleidai mano silpnumą,drąsinai,mokei draugiškumo.mokei mylėti,būti šalia.Tu visada būsi mano auksinis raktelis į mano sielą,kurį tik Tu prisitaikei,esi jo turėtoja,be jo niekas mano širdies

neatrakins.Myliu Tave...Beprotiškai...

NE PO VIENĄ

Vakaras pamojo savo vėsa,ir pievos vilioja savo žolių ševeliūromis,nebodamos tos sausros,saugodamos it paslaptį drėgmę.Po jų tankiomis šaknimis dar daug gyvybės.Po vieną jos nudžiūtų greitai.O žmonės,o mes su Tavimi? Saugome vienas kitą,tobulėjame,apsišlifuojame tarsi meno kūriniai.Nugludiname aštrius kampus,nors jų tikrai neturime tiek daug.Atradau save tokį,kokiu norėjau būti;reikalingu,mylimu,o svarbiausia-mylinčiu.Noriu paskęsti akimirkos amžinybėj e-savo visatoje,krintančios žvaigždelės nutviekstoje šviesoje.

ŽIEMOS PASAKA

Vasara yra laimė,kažkas taikliai yra pasakęs.Kai jaučiu Tavo plaukų kvapą net per tolimą atstumą,ji sugrįžta ta buvusi mūsų vasara,ir už lango nebematyti tos stingdančios žiemos žvilgsnio,kuris užgęsta ,išblanksta prisiminimuose,širdin grįžta gerumas.

Pro langus pralinguoja baltas autobusas,tarsi prijaukintas naminis gyvūnas,tyliai užsiėmęs savo reikalais ir rūpesčiais

Tokia tad pasaka šįvakar,balta ir jauki.Apie daiktus ir žmones.

KŪRĖJAI

Mes-gyvenimo kūrėjai,savo gyvenimo knygos autoriai.Kuo daugiau spalvų,medžių.gėlių.Ir PASAKŲ.... Mano TĖVE,aš pasiilgau Tavo vaikystės pasakų.. ..Dabar aš kuriu savo gyvenimo pasaką, deja, j i nėra tokia spalvinga....

TAVOŽVILGSNIS

Pasiilgau Tavo žvilgsnio,pasiilgau....Kaip noriu nerti pavasarėjančiu keliu pas Tave,bet kokiu keliu,bet kuriuo takeliu,kur mano širdis pašauks. Ji juk laisva,o prieky tokios erdvės,tolumos,neapkabinama dangaus mėlynė.

Atsvers durys,o žvilgsnis pasakys;sveikas,tu sugrįžai.

Atgal