Kultūra
03.24. Dvi tautodailininkės Irenos Antaninos Suveizdienės parodos
Lidija Veličkaitė
1944 m. įkurta Lietuvos medicinos biblioteka, 2019 m. mininti 75 m. jubiliejų, yra sukaupusi 679 075 fizinių vienetų medicinos dokumentų fondą ir tarnauja medikų visuomenei. Bibliotekoje kas mėnesį rengiamos ir dailininkų parodos. Vienos iš jų atidarymas įvyko 2019 m. kovo 5 dieną. Tai Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos narės, turinčios meno kūrėjo statusą, Irenos Antaninos Suveizdienės tapybos darbų paroda „Gyvenimo tėkmė“.
Suruošti parodą šioje bibliotekoje tautodailininkė I. A. Suveizdienė panoro ir todėl, kad yra parašiusi ir 2013 m. išleidusi knygą apie savo plačią giminę nuo XVI a. iki mūsų dienų – „Tikroji Kovalevskių, Kovaliauskų, Kavaliauskų giminės istorija“, kurioje rašoma apie garsius medikus, ypač apie nusipelniusį Lietuvai Irenos senelį gydytoją ir farmacijos darbuotojus. Knygą tautodailininkė padovanojo bibliotekai, kuo labai džiaugėsi atidarydama parodą Informacinio skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė. Ji net perskaitė iš knygos ištrauką apie aukščiausios kategorijos chirurgą ir įspūdingą asmenybę Andrių Kovaliauską: „Buvau girdėjusi, kad Dėdė Andrius Austrijoje baigė Vienos universiteto Medicinos fakultetą. Ten studijavo kartu su Liubomiru Laucevičiumi, Leonardu Sipavičiumi ir Urbonavičiumi (jo vardo nepamenu) iš Lietuvos. Kadangi mano Dėdė gerai kalbėjo vokiškai, buvo paskirtas į Klaipėdos kraštą, Šilutę. Kiek laiko jis ten dirbo, nežinau. Vėliau, vokiečių okupacijos metais, jis pas mus atvažiuodavo iš Alytaus. Dirbo didžiulėje gydytojo Petrovo statytoje ligoninėje. O Petrovas buvo likęs Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo. Atrodo, kad tuo metu su Andriumi ten dirbo ir mano teta Jadvyga Kavaliauskaitė bei tetėnas Leonas Misevičius, bent kurį laiką karo metais. Karui baigiantis jis grįžo į Kauną.“
Lietuvos medicinos bibliotekoje tautodailininkė Irena A. Suveizdienė parodos atidarymo metu. Nuotrauka Reginos Vaišvilienės
R. Vaišvilienės pakviesta pakomentuoti apie eksponuojamus paveikslus, kurių parodoje per dvidešimt, I. A. Suveizdienė pageidavo, kad žmonės lankytųsi parodose, nes menas kuriamas visiems. Jos kūriniai žemiški, suprantami, nes tapo tai, ką mato ir kaip mato. Tautodailininkė papasakojo apie kiekvieną paveikslą, kur jis tapytas ir kas jame atsispindi. Pirmajame parodos paveiksle vaizduojama tėviškė – Survilų dvaras, kuriame buvo pakrikštyti Irenos tėvai, tačiau išlikę tik atskiri trobesiai ir tai tapyta tik iš nuotraukų ir atminties, toliau Šventosios, Nidos vaizdai, kurie padaryti pleneruose, kelionės į Krokuvą vaizdai, Vilniaus bažnyčių ciklas, gamtos vaizdai ir kiti. Tautodailininkė priminė, kad Vilniuje ir Kaune yra 14–15 šimtmečio statybos ypatingos architektūros pastatai – kelios bažnyčios, kurios turi nuostabius, krištolinius skliautus.
Į parodos atidarymą atvyko gausus būrys tautodailininkės Irenos Suveizdienės gerbėjų, tarp jų Irenos mokytojai – dailininkai Vija ir Rimtas Tarabildai. Irena mokėsi Vilniaus dizaino mokymo centro Menų kampo senjorų studijoje. Yra surengusi daugiau kaip 25 personalines parodas, dalyvavusi bendrose parodose, bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Dailininkė Vija Tarabildienė pagyrė Ireną esančią tvirto charakterio, labai darbščią, pradėjusią tapyti peizažus, natiurmortus, vėliau ėmusią ir architektūros. Ilgą laiką Irena dirbo Vilniuje ekskursijų vadove, tad gerai žinojo visus architektūros niuansus. Vieną, esantį parodoje, paveikslą dailininkė V. Tarabildienė apibūdino kaip autobiografinį, vaizduojantį Irenos šeimos gyvenimą nuo mokyklos laikų. Šis paveikslas buvo gerai įvertintas užsienio parodose. Dailininkas Rimtas Tarabilda kreipėsi į Ireną sidabrinukės vardu, mat Menų kampo grupėje buvo įvestas toks terminas, atitinkantis amžiaus poziciją. Jo nuomone, gimstant žmogus atsineša šią dailininko – Dievo duotą, dovaną. Ir kažkur širdyje kaupiasi vaizdai, jausmai, kurie vėliau išsilieja kūriniuose.
Kartu su Irena Menų kampe besimokiusi buvusi gydytoja, docentė, mokslų daktarė Vida Domarkienė pabrėžė, kad jos abi ne tik karininkų dukros, bet jas sieja graži draugystė ir bendri interesai – tai tapyba. Joms abiems amžius ne kliūtis, svarbu būti įdomiomis moterimis. Pati Vida 100 metų kariuomenės jubiliejui ir tėvelio garbei taip pat suruošė didžiulę parodą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Į renginį atskubėjęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Juozas Olekas padėkojo už gražią parodą. Jau ne vieną jų matęs, bet niekaip nesuspėdavęs į jų atidarymą. Šios parodos darbai Seimo nariui pilni šilumos ir gerumo, sklindantys iš pačios tautodailininkės širdies. Kaip buvęs gydytojas, J. Olekas apgailestavo, kad dar neturi I. A. Suveizdienės knygos, bet tikisi ją iš pačios autorės gauti.
Irenos A. Suveizdienės tapyba." Galvės ežeras" 2013 m., akvarelė
Irenos A. Suveizdienės tapyba." Parnidžio kopa" 2008 m., akvarelė
Irenos A. Suveizdienės tapyba. "Pieno ąsotis" 2008 m., guašas
Prisiminimais pasidalijo Vilniaus ekskursijų biure dirbusi Irenos kolegė Ramutė Mikutytė, kuriai didžiausią įspūdį palikusi paroda – tai Irenos namai, kuriuose vienas kambarys pašvęstas tapybos darbams. Niekada nepamiršta savo sesės pasveikinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Vilniaus draugijos narės. Jų vardu valdybos pirmininkė Irena Burokienė linkėjo sveikatos, primindama, kad Irutė savo darbštumu ir energija visada yra joms pavyzdys. Tautodailininkės darbais taip pat džiaugėsi Žvėryno senjorų skyriaus atstovė Zinaida Gineitienė. Kadangi Irena suspėja dalyvauti ir Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrijos Vilkpėdės skyriuje, jos pirmininkė Stanislava Ligeikienė įteikė tautodailininkei populiarių patriotinių dainų rinkinį apie Baltijos kelią ir šio skyriaus išleistą 10-ties metų jubiliejinį medalį. Bajorų sąjungos vardu savo narę Ireną sveikino senatorius Donatas Baikštys, primindamas jos polinkį keliauti. Sąjunga šį rudenį jau numačiusi kelionę į Italiją – karalienės Bonos pėdsakais. Sveikino Ireną ir idėjinės bičiulės – Bajorų sąjungos narės, puiki jauna trijų vaikų mama – Irenos kaimynė, giminaitė gydytoja Marija Snieškienė su dukra Otilija. Prof. Ona Voverienė pasidžiaugė labai lietuviška, tikra tautine spalvų gama Irenos paveiksluose.
Pati Irena didžiavosi savo farmacininke pussesere Ane Kavaliauskaite-Ambrasiene, rašančia nuotaikingą poeziją ir parodė jos tris išleistas poezijos knygeles: „Saulėlydis bus gražus“(2013), „Dainuok su manimi“(2015) ir „Pavasariu džiugins širdis“(2019). Taip pat atsinešė 2013 m. Jono Brigio išleistą knygą „1863 m. sukilimas Raseinių apskrityje“ – tai biografijų žinynas. Jame įrašyti trys Irenos proseneliai, dalyvavę sukilime: Kavaliauskas Teodoras, Juozo, gimęs apie 1827 m. – Raseinių apskrities bajoras, Kavaliauskas Tomas, Juozo gimęs apie 1822 m., atsistatydinęs gubernijos sekretorius ir Kavaliauskas Vincas, Stanislovo, gimęs apie 1833 m. Jie buvo išsilavinę žmonės ir, palikę savo tarnybas, išėjo kovoti prieš rusų caro priespaudą.
Taip jau sutapo, kad už savaitės, kovo 13 d. Vilniuje, Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose, surengta nauja I. A. Suveizdienės tapybos darbų paroda „Tu mano Lietuva“. Per dvidešimt paveikslų papuošė šių namų sienas, kartu įsiliedami į vakarą-koncertą, kurio metu įvyko susitikimas su muziku ir poetu Petru Juodele, švenčiančiu garbingą 95 m. jubiliejų. Stasio Vainiūno namų vadovas muzikologas Vaclovas Juodpusis pasidžiaugė tokia produktyvia menininke, turinčia paveikslų net kelioms parodoms. Muzikologo žodžiais, Irenos paveiksluose tiesiog skamba Vilniaus, pajūrio ir kitų miestų vietovių vaizdai. Parodoje kabojo ir vienas pirmųjų, dar 1972 m. tapytų Irenos paveikslų „Nida. Parnidis“. Susirinkę tautodailininkės I. A. Suveizdienės ir muziko poeto P. Juodelės gerbėjai, išklausę jų pasisakymus ir gėrėdamiesi jaunųjų atlikėjų pianistės Medos Sedleckaitės ir fleitininkės Livijos Balachavičiūtės (Karoliniškių muzikos mokykla) atliekamais kūriniais, maloniai ir turiningai praleido vakarą.
Atgal
.jpg)
