VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

10.20. Apie Nemuno drąsias publikacijas ir rudeniu dvelkiančią poeziją

Reda Kiselytė

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus

Bobų vasara... Klevai žarstė nuostabųjį savo auksą, spindėjo saulė, o Rokiškio r. savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje viešėjo poetė, vertėja, kultūros ir meno žurnaloNemunas vyriausioji redaktorė Erika Drungytė. Viešnia daug kalbėjo apie save, pasakojo, kaip vaikystėje daug skaičiusi, įsimylėjusi menininkus, išlaikiusi ryšį su gamta. Redaktorę pristatė ir su jos kūrybine veikla supažindino rajono literatų klubo Vaivorykštė pirmininkė Salvinija Kalpokaitė. Kaip teigė pati redaktorė, jai iš visų įvertinimų pati mieliausia Anykščių r. savivaldybės Antano Baranausko literatūrine premija.  E. Drungytė rokiškėnus  supažindino su jau 51 – uosius metus gyvuojančia Nemuno žurnalo istorija, pasakojo kaip keitėsi jo forma ir turinys. Viešnia prisiminė ir tai, kad žurnalui vadovavę 4 vyrai ir tik ji pirmoji redaktorė moteris. Pradėjus vadovauti žurnalui, jos tikslas buvęs – grįžimas į drąsias publikacijas, o misija – kova už profesionalų leidinį.

Kultūros ir meno žurnalo Nemunas vyriausiąją redaktorę Eriką Drungytę sveikina Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis. Rūtos Vilutienės nuotr.

Antrąją susitikimo su rokiškėnais dalį E. Drungytė skyrė savo kūrybos skaitymams.  Dvasingi, rudeniu dvelkiantys autorės tekstai liejosi iš  poezijos knygos Patria.

Susitikime su žurnalo redaktore dalyvavęs Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis džiaugėsi, kad žurnalas Nemunas visada buvo šviesuliu, džiaugėsi jo gilumu. Rajono vadovas, sveikindamas E. Drungytę linkėjo, kad ji prisimintų mūsų miestą ir jo žmones.

...kai auksaplaukiai klevai žarstė savąjį auksą, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo Nemunas redaktorė susirinkusiems linkėjo mokėti išeiti iš užburto rato, palaikyti vieniems kitus. Susitikimas baigėsi, o atmintyje išliko šviesus prisiminimas. Toks šviesus, kokį barstė auksaplaukiai klevai tą popietę po mūsų kojomis...

Atgal